Apie palaimintąjį kolegą ir teambuildingą su beprasmybės šmėklomis

Kiekviename kolektyve, kiekvienoje įmonėje anksčiau ar vėliau atsiranda toks jaunas inovatyvus kolega, siekiantis įpūsti naujų vėjų. Jis nuolatos plačiai šypsosi, elegantiškai apnuogindamas balintus dantis, instinktyviai ir šiek tiek paranojiškai lygina ant išlygintų marškinių rankovių atsirandančias raukšleles ir tikina, kad įmonė esanti pernelyg nešiuolaikiška, reikėtų organizuoti viešuosius pirkimus bei pirkti kursus: veržlumo, verslumo, kolektyviškumo, vadovams – vadovavimo metodikų, lyderystės ir psichologijos. Ir dar ypač svarbu – teambuildingai, kolektyvą sutvirtinsiantys it skiedinys plytas.

Visai nebaisu, jeigu kitą dieną po teambuildingo tas pats jaunas inovatyvus kolega aprėks jus dėl vėlavimo, lieps rašyti pasiaiškinimą ar netgi ta proga paskelbs susirinkimą – visa tai tėra įmonės modernėjimo ir tobulėjimo ženklas. Ne, nieko bendro su biurokratija ar autokratija. Ne, nieko bendro su tarybinių laikų mentalitetu.

Ir jeigu tu, atsainus ir nesiekiantis tobulėti darbuotojau, leptelsi, kad kiek abejoji to prasmingumu, inovatyvųjį kolegą galbūt nemenkai supykdysi, nes jo lankytuose mokymuose apie tokią nuomonę beigi kaip į ją reaguoti – neužsiminta. Dar blogiau, jeigu per teambuildingą, kiek atsipalaidavęs, prasitarsi jam, palaimintajam, apie tave kamuojančias beprasmybės šmėklas.

Taigi, kodėl minėtasis kolega yra palaimintasis ir kuo dėtos beprasmybės šmėklos? O teambuildingai? Nuo savotiškai nenuobodžios biurų kasdienybės trumpam pereikime prie gyvenimo apmąstymų.

Turbūt neretas iš mūsų gyvena susitaikęs su nors kartą gyvenime lyžtelėjusių beprasmybės šmėklų egzistavimu. Gyvena, niekada nepamiršdamas, koks šaltas ir slidus jų liežuvis, kuriuo paliestos vietos dar ilgą laiką nesušildo jokio karštumo radiatoriai. Kiti ieško apeigos variantų – renkasi gyvenimo būdus, takus ir gatves, kuriais eidami viliasi išvengti naujo susidūrimo, kiekvieną kartą verčiančio nužygiuoti ilgą ir varginantį aplinkinį kelią, kol pavyks grįžti į savo prasmių vėžes.

Visų istorijos skirtingos. Vieni pirmąkart sutinka savąją beprasmybės šmėklą ravėdami daržą, kiti – važiuodami sausakimšu troleibusu ar nauju automobiliu, treti pažįsta ją nuo vaikystės ir net tardomi neatsakytų į klausimą, kur sutikę šmėklą pirmą kartą. Ketvirti yra palaimintieji, nes arba dėl neatidumo, arba dėl storžieviškumo, arba – galbūt – dėl elementariai prastos regos jos niekada neišvydo ir nepajautė. Jie sako, kad neišsigalvotum sau problemų, neišsišoktum, kad šmėklos neegzistuoja, bet patys dažnai tiki orų prognozėmis, tobulų santykių vadovais, instagraminėmis būrėjomis ar – dar blogiau – horoskopais. O dar – labai seka madas ir lanko verslumo kursus. Kaip tas jaunas inovatyvus kolega.

Dažnas tykiai bando toks apsimesti ir įstoti į palaimintųjų gretas, tačiau lengviau jau į kokį Oksfordą, kuriame, beje, spieste spiečiasi nelemtos šmėklos. Dažnas, įtikintas, kad švedai – viena laimingiausių tautų pasaulyje, nes vartoja daugiausiai antidepresantų, prašo išrašyti ir jam. Tada nepalaimintuosius šmėklos taip pat laižo, tik liežuvis darosi kiek šiltesnis, nors vis dar drėgnas ir šiurkštus, kaip samanos netoli pelkyno.

Žmogui sunku prisijaukinti šmėklas ir susitaikyti, kad jos visada bus kažkur šalia, trukdydamos džiaugtis gyvenimu, kas įkyriai rekomenduojama medijose ir mokymuose. Bandydamas jomis atsikratyti, žmogus griebiasi inkarų, kurie laikytų jį atokiau nuo šmėkloms pasiekiamos teritorijos. Bet net ir verslo kompanijų, mažiausiai tolerantiškų neapsimokantiems reiškiniams, inkarai neapsaugo nuo beprasmybės šmėklų apsilankymų.

Dažnas inkaras, kurį laiką gelbėjęs nuo nepageidautinos viešnios, pasirodo esąs banginis ar išvis koks nors neapsakomas padaras iš viduramžių jūrų žemėlapio. Tokie pasprunka. Tada šmėklos, neatleidusios bandymų išduoti ar kaip tik atvirkščiai savotiškai mėgindamos guosti (niekas juk dažniausiai nepaklausia sutiktos beprasmybės šmėklos, ką ji pati jaučia ir turi omenyje), laižosi dar stipriau nei kada nors prieš tai, tiek, kad, atrodo, kūnas taip nugrimzta į minusą, jog galėtum žmogus savimi nors truputį sustabdyti Arkties ledynų tirpimo procesus.

Bet šalta tik pačiam žmogui. Gamta turi savo suvokimą ir kažin ar jos atžvilgiu žmonės nėra beprasmybės ar išvis beprasmiškos šmėklos, savimi ir savo veiklos artefaktais gadinančios jai kasdienybę. Daug tūkstantmečių bando ji žmonėmis atsikratyti, bet viskas veltui. Žmogus išmoko pančioti gamtą, bet niekaip neišmoksta įveikti visur jį tyliai lydinčių ir kartais tarsi iš niekur išnyrančių šmėklų, kurios tada jau net nebesistengia nors trumpam paslėpti ilgo liežuvio ir atšiauraus kvėpavimo, kurio tik palaimintieji sugeba nepajausti.

O kas, jeigu tas palaimintasis inovatyvus kolega teisus ir mums su pačiomis beprasmybės šmėkloms tiesiog reikia vadinamojo teambuildingo, kuris, nors vis dažniau pačiomis apgailėtiniausiomis formomis neveikliai pasireiškia ne tik komercinėse įmonėse bandant susigyventi su šmėklomis, galbūt pagaliau pasiteisintų ir pasirodytų esąs veiksmingas? Tada tai jau nebeironizuotume?