Knyga ir karas
Dviejų sesučių portretas su knyga. Galėtų būti kaip pasveikinimas visiems Knygų mugės proga. Laikiau nuotrauką kelerius metus stalčiuje. O dabar atėjusi tarytum jos valanda. Kad profesoriai, rašytojai, kunigai fotografuojasi apsikabinę foliantus, nieko nuostabaus. Vaikams anų laikų fotografai brukdavo į rankas meškiukus arba lėles, sodindavo ant triratuko, medinio arkliuko ar bent ant tėvų kelių. Su knyga vaikus, ir dar taip rimtai, matau nuotraukoje bene pirmą kartą.
Deja, ne Vilnius tai, ne Lietuva. Apskritai nėra jokios informacijos, tik auksinis įspaudas Cabinet portrait, kas, žinoma, ir taip aišku. Nuotrauka atėjo paštu iš Armėnijos. Ar ji ten ir atsiradusi, ar pačios mergaitės yra armėnų tautybės, nežinau. Atrodo, laikotarpis iki Pirmojo pasaulinio karo. Galbūt carinė Rusija. Įprasta fotografijos salonų butaforija: romantiški architektūriniai fragmentai, sodri lapija. Dar lyg tvenkinio kampas, nelabai įžiūriu. Padidinęs nuotrauką, turbūt perskaitytum, kas parašyta ant knygos. Bet nemėginau. Tebūna tik knyga. Pačių mergaičių atsinešta ir išsinešta, ne iš salono inventoriaus.
Apie karą Ukrainoje išgirdome per Vilniaus knygų mugę, 2022 metų vasario 24-ąją, priešpiet. Nieko daugiau tądien negalėjai pakeisti, tik įsisegti į atlapą dvi spalvas. Knygų mugė nebuvo atšaukta. Dabar supranti jau kaip ženklą, pranašystę, kad karas tęsis ilgai ir kad knygos galios ir bus reikalingos po senovei. Ukrainoje, pas mus ar bet kur kitur. Gal net Rusijoje. Ten labiausiai to lauktum.
Mums taip jau yra buvę, kelis kartus naujųjų laikų istorijoje. Ir ne vien kokie nors Tilžės knygnešiai, pasamdyti vyskupo Valančiaus, ar pokariu nelegalių maldaknygių daugintojai rodo, kad knyga – didis ginklas. Nė kiek ne mažiau knyga veikia ir tada, kai jos nėra. Kai trokšti, bet neturi. Kai ji uždrausta, atimta, sunaikinta. Dar, pavyzdžiui, galima pastebėti, kad per aną karą Vilniuje, naciams vykdant Holokaustą, pasmerktų žydų gelbėjimą drąsiausiai organizavo žmonės iš bibliotekų. Kaip sakoma, knygų žiurkės (Ona Šimaitė, kunigas Stakauskas, jų kolegos). Tarytum būtų buvęs tiesioginis ryšys tarp knygų lentynų, popierinių dulkių ir švento ryžto aukotis, rizikuoti savo gyvybe dėl kitų.
Kad kalėjime per knygą ir skaitymą gali tapti laisvas, – nesikartosiu. Visa laimė, kad kalėjimų kūrėjai bei laikytojai dažniausiai neįžvelgia sau pavojaus, kai kalinys prašo skaityti. Net nakčia, elektros lemputė juk vis tiek pliekia be perstojo. Svarbiausia juk nepavojingas knygos turinys, idėjos, ar ne taip? Tačiau tokiose vietose nekaltas vadovėlis ar „Grybai mūsų stalui“ ima ir pataiko panašiai kaip „Pavasario balsai“. Tai tikras slėpinys, katalikiškai tariant.
Mama pasakodavo, kaip karo metais jų, provincijos paauglių, širdeles artimo meile ir empatija užkrėsdavo Helenos Mniszek „Raupsuotoji“ ar dar kas nors iš visai antrarūšės literatūros. Kariauti toms panelėms, tiesa, nereikėjo, bet bombos krito, buvo baisu, žmonės aplinkui kentėjo ir žuvo. O ir paskui artimo meilė pravertė. Esu skaitęs, kaip susijaudino Henri Nouwenas, olandas kunigas, garsus dvasinis rašytojas, teologas, kai per Balkanų konfliktą kažin kur Kroatijoje, tuščiuose griuvėsiuose, buvo rasta apdegusi jo knygelė apie Kristų. Nežinia, kas ją ten skaitė ir ko ieškojo skaitydamas, bet autoriui buvo aiškus įrodymas, ką reiškia knygos. Pats todėl rašė ir rašė savęs netaupydamas iki gyvenimo galo.
Eina dabar gavėnios dienos, po pandemijos nepajudinamas religinis rūmas taip ir neatgavo savo buvusio spindesio, dalis tradicijų ir praktikų apsiblausė, turbūt tai natūralus netolimo karo ir visų negandų, baimių rezultatas. Žinoma, kertiniai stulpai – malda, geri darbai, pasninkas (savo tikrąja bibline prasme) – tikintiesiems išlieka, turbūt bet kada išliks. O šalia išlieka ir knyga, kaip nuo senų senovės. Net, rodos, tarp modernios artilerijos ar dronų kamikadzių zyzimo ji bus pramokusi dar tobuliau pasiekti savo senus ir naujus taikinius.
Per šią gavėnią pirmąja rimta dvasinio skaitymo knyga visai netyčia man tapo Danutės Čiurlionytės „Šuniukas padauža“. Iki tol nebuvau apie ją girdėjęs. Kaunas, 1936 metai. Mama jau turbūt skaitė tuo metu. Knygelės negaliu vertinti, dar tik pradžia, bet jaučiu, kur ji nuves. Juo labiau kad vieną šuniuką pažįstu, čia ir dabar, gyvą, laukiamą. Popiežius savo gavėnios laiške kviečia vėl atrasti kontempliatyviąją gyvenimo plotmę, kad būtų pažadinta nauja energija. Kaip nekontempliuosi, kai aplinkybės privertė sulėtinti tempą, padažnėjo pauzės ir tyla. Ir kai įprastų atsakymų nėra, beveik niekas neveikia, neįtikina.
Jeigu nuotrauka yra ano amžiaus pradžios ir iš tiesų armėniška, baisu darosi pagalvojus, ką galėjo pamatyti ir išgyventi abi sesutės nelabai tolimoje ateityje. Duok Dieve, kad joms būtų buvę lengviau, be kančių ir masinių žudynių, tekusių tam kraštui. O kartu labai aišku, jog tai, kad mergaitės laiko knygą, bet kokiu atveju primena tiesą ir gyvenimą, jeigu anas senasis knygų slėpinys tebegalioja.
Žinoma, visų mieliausia šiame paveiksle – švelniai susipynusios ir knygos sujungtos abiejų mergaičių rankutės. Net jei prie knygos prisilieti vos vienu piršteliu. Tarsi prie Viešpaties drabužio, gydančio ir raminančio.
