-js-

Išvarytieji

 

Man tai viena gražiausių nuotraukų, kurias esu kada nors matęs. Nežinomas fotografas, pats nenujausdamas, sukūrė šedevrą. Kokie vaikų veidai, koks jų išsirikiavimas! „Minelės rimtos“, – sakytų Vaižgantas. Lyg būtų sustoję tėvynės ginti. Visi septyniolika iš vieno Vilniaus kiemo. O gal taip ir buvo iš tiesų? 1924 metų spalio 28-ąją. Šitas kiemas buvusio Pranciškonų vienuolyno kampe, kaip ir visas miestas, – jau Lenkijos Respublikos teritorija. Ar kartais ne herbinis lenkų erelis žybsi kai kurių berniukų kepurėse? Bet jie visi lietuviukai. Iš lietuviškos prieglaudos ir dvimetės pradžios mokyklos, seniausios Vilniuje ir visame krašte. O dabar jie – lauke, išvaryti miesto valdžios ir policijos dėl to, kad, kalbėdami lietuviškai, kelia pavojų valstybei. Mokykla ir prieglauda bus likviduotos. Formaliai – dėl mokinių stokos. Kiekviena valdžia, įsivėlusi į tokios rūšies karus, savo veiksmams pateisinti ar nuslėpti sugalvoja tobulas priežastis. Antai po daug metų jau kita, tarybinė, administracija suvaidins Raseinių rajone kiaulių maro epidemiją, kad uždraustų maldininkams keliauti į Šiluvą. Lietuviškos švietimo ir kultūros įstaigos Vilniaus krašte per du tarpukario dešimtmečius bus taršomos ir taršomos. Vieną mokyklą iškratė ieškodami pašto karvelių, slapto susirašinėjimo su Lietuva talkininkų, priešo agentų.

Dviklasė lietuvių mokykla ir prieglauda veikė nuo 1907 metų. Ant Lydos ir Šv. Mikalojaus gatvių kampo. Jas buvo įkūrusi ir išlaikė Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Ta pati organizacija, kuri į savo gerai prikūrentas patalpas vasario 16 dieną įsileido Nepriklausomybės Akto signatarus.

Nuotrauka priklauso Nacionaliniam muziejui. Tarpukariu publikuota Mykolo Biržiškos „Vilniaus golgotoje“, lietuviams padarytų neteisybių dienoraštyje. Apie 1924 metų spalio 28-ąją knygoje rašoma: „Vilniaus lenkų policija išmetė dviklasę lietuvių mokyklą ir jos prieglaudą iš Pranciškonų rūmų, kuriuose ji išbuvo apie 20 metų.“ Po kelių dienų, spalio 31-ąją, toks įrašas: „Lenkų kariuomenė pastatė Šnipiškio kareivinių kieme ant Neries kranto didžiojo Lietuvos poeto Adomo Mickevičiaus paminklą-karikatūrą (baidyklę).“ Čia tas pats skulptoriaus Pronaszkos sukurtas paminklas, kurio sumažinta kopija neseniai išdygo Sirvydo skvere. Smalsu, kaip Biržiška apibūdintų jau šiame Neries krante, šalia buvusios blaivyklos, atsiradusį paminklą broliams Vileišiams, susėdusiems ratuku lyg broliškai užkandžiaujant.

Nors nuotraukoje tik berniukai, nežinia, ar mokykloje ir prieglaudoje nebūta ir mergaičių. Filaretų gatvės prieglauda su savo dideliais daržais taip pat buvo „vyriška“. Trinapolio ir Subačiaus gatvių internatuose gyveno pramaišiui mergaitės ir berniukai. Pranciškonų rūmuose glaudėsi 48 vaikai, kurie štai su visa savo manta dabar išmesti į gatvę. Visoms prieglaudoms vadovavo malonios poniutės lietuvaitės. Kunigas Bieliauskas mokė vaikelius tikėjimo tiesų ir vilko jiems labdarą iš gimtosios Jiezno parapijos.

Tas pastatas išliko po šiai dienai, net paminklinė lenta kabo, nors kitoje pusėje geras gabalas Lydos gatvės buvo virtęs griuvėsiais po rusų aviacijos antskrydžių 1942 metų pavasarį. Sugriauta ir Šv. Mikalojaus klebonija, žuvo klebonas Čibiras.

Tarybiniais laikais, kai eidavome į Mikalojų patarnauti per mišias, ant Lydos gatvės kampo, senosios mokyklos ir prieglaudos vietoje, veikė skalbykla. Pro duris lauk virto garų kamuoliai. Sankryža kvepėjo muilu ir balinimo milteliais. Esu buvęs ir skalbyklos viduje, kai reikėdavo atsiimti į rudą popierių susuktus skalbinius. Tos paslaugos buvo nepigios, todėl mama ir močiutė dažniau skalbdavo namie, ankštoje komunalinėje virtuvėje. Skalbiniai džiūdavo ant aukšto – didžiulėje namo palėpėje. Tik reikėjo visur saugotis suodžių.

Vis delsiau prasižioti, kas toje nuotraukoje, be pačios istorijos, taip gražu ir teisinga. Aišku, tipiškas Vilniaus kiemas, su laiptine iš lauko pusės, kad sutaupytum brangaus ploto. Graudu žiūrėti į vargingus rakandus, suverstus kaip pakliūva vidury kiemo. Apvirtę mokykliniai suolai – makabriškas vaizdas. Virduliai, dubenys, pintinės (gal nuo kunigo Bieliausko labdaros), mediniai lagaminai. Sumaitotas vaikų gyvenimas. Beveik kaip Ukrainoje ar Gazos Ruože.

Ar berniukas, apsikabinęs kryžių, gavo tokią užduotį iš suaugusiųjų, ar jis pats ryžosi gelbėti Kristų? Būti išvarytam kartu su juo. Nežinia. Bet ženklas duotas. Berniuko paltas išaugtas, mergiškas, su sagomis kitoje pusėje. Sesers palikimas? Ar iš tos pačios labdaros? Nors, tiesą pasakius, labai tinka ir jam, ir Kristui. Visai šio kiemo situacijai. Išganymo istorijoje daug dalykų nutinka atbulai. Tas, kuris pristatomas pasaulio Gelbėtoju, bus dabar išgelbėtas purvinų vaikiškų rankyčių.

Mūsų sielovada pasigestų vyskupo žiedo, saldžios šypsenėlės. Septyniolika tų, kurie stovi netekę namų, nesišypso. Eik, Jėzau, eik kartu su jais. Juk jau esi buvęs išvarytųjų gretose.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.