ANDRADA FISCUTEAN

Keistas ir slaptingas Šiaurės Korėjos mokslinės fantastikos pasaulis

 

Sklęsdamas virš Ramiojo vandenyno „begalinio paviršiaus“ į Filipinus skrenda lėktuvas. Staiga keli keleiviai pradeda šaukti. Netrukus pilotas praneša, kad lėktuve yra bomba, kuri sprogs, jei orlaivis priartės prie žemės mažiau nei per 3 kilometrus.

„Lėktuvas virto mūšio lauku, – rašoma toje istorijoje. – Kapitonas, akivaizdžiai išsigandęs, veltui bandė raminti spiegiančius, iš siaubo klaikstančius keleivius.“

Tik vienas žmogus išlaiko šaltą protą: jaunas Šiaurės Korėjos diplomatas, kuris įsitikinęs, kad jo šalis ras sprendimą ir išgelbės visus iki vieno. Ir jis teisus. Didžiai gerbiami Šiaurės Korėjos mokslininkai ir inžinieriai sukuria paslaptingą antigravitacinį lauką ir sustabdo lėktuvą ore. Bomba pašalinama, keleiviai išlaipinami iš lėktuvo ir saugiai sugrąžinami į Žemę.

Šiame Yi Kŭmchǒlo apsakyme „Pakeisti kursą“ (Hangno rǔl pakkura) bylojama apie solidarumą, taiką ir meilę tėvynei, parodomas sudėtingas literatūros ir politikos santykis. Pirmą kartą jis paskelbtas 2004 m. žurnale „Chosǒn munhak“ [„Korėjiečių literatūra“], o po 13 metų, Šiaurės Korėjai pareiškus, kad ji pajėgi surengti išpuolius Jungtinių Valstijų teritorijoje, buvo perspausdintas.

„Kažin ar įmanoma nepastebėti politinės žinios kiekviename Šiaurės Korėjos mokslinės fantastikos kūrinyje“, – sako mokslo istorikas Dong-Won Kimas, dėstęs Harvardo universitete ir Pietų Korėjos mokslo ir pažangiųjų technologijų institute.

Žanras lukštenosi ir plunksnavosi po aukščiausiųjų lyderių sparnu. Buvęs diktatorius Kim Čong Ilas savo kalbose minėjo mokslinės fantastikos knygas ir nustatė gaires autoriams, skatindamas vaizduoti optimistinę šalies ateitį.

Šiuose pasakojimuose dažnai plėtojamos tokios temos kaip kelionės į kosmosą, geranoriški robotai, ligas gydantys nanobotai ir vandenynų gelmių tyrinėjimai. Juose nėra ateivių ir supergalių turinčių veikėjų. Čia tikrieji superherojai – ypatingieji Šiaurės Korėjos mokslininkai ir technologai, ant savo pečių laikantys visą pasaulio problemų naštą.

Šiose istorijose dažnai daug politinės įtampos, jose vyksta „kvapą gniaužiantys Šiaurės Korėjos ir Jungtinių Valstijų susidūrimai“, pasak Jang Hyuko, jauno matematikos absolvento, prieš keletą metų pabėgusio iš Šiaurės Korėjos. Kaip ir apsakyme „Pakeisti kursą“, Šiaurės Korėjos mokslinėje fantastikoje korėjiečiai paprastai stengiasi ką nors išgelbėti, o amerikiečiai vaizduojami piktadariais, kurie gviešiasi „monopolizuoti karines technologijas, kad galėtų imti viršų pasaulyje“, priduria jis.

Vakarų skaitytojui tokie siužetai gali atrodyti absurdiški, skirti nebent stiprinti tautos, mažai bendraujančios su likusiu pasauliu, pasitikėjimą. Tačiau, panagrinėjus juos nuodugniau, atsiskleistų daugiau jų suvokimo niuansų.

„Skaitydamas „Pakeisti kursą“ nuolat pagaunu save galvojantį: jei tai būtų Holivudo filmas, o herojai – amerikiečiai, mano reakcija būtų visai kitokia, – prisipažįsta Sidnėjaus universiteto dėstytojas Benoît Berthelier, publikavęs keletą straipsnių apie korėjiečių literatūrą. – Kai susiduri su pažįstamomis siužeto struktūromis ir motyvais, bet protagonistai ir antagonistai sukeisti vietomis, atsiranda atitolinimo efektas, verčiantis klausti, kodėl tik tam tikros gerųjų ir blogųjų vaidmenų konfigūracijos atrodo neprieštaringos.“

 

Utopijos kūrimas

 

Iš pradžių Šiaurės Korėjos mokslinė fantastika rėmėsi sovietine literatūra. Šiaurės Korėją nuo pat jos įkūrimo 1948 m. valdęs Kim Ir Senas įkvėpimo sėmėsi iš Josifo Stalino. Sovietų diktatoriui valdant, Rytų bloko rašytojai ir menininkai turėjo laikytis oficialių turinio ir stiliaus direktyvų, tad kiekvienas eilėraštis, apsakymas ar romanas privalėjo atitikti partijos ideologiją.

Mintis, kad literatūra gali būti naudojama propagandai skleisti, patiko Kim Ir Senui, jis rekomendavo korėjiečių autoriams versti sovietinius kūrinius. Taip pat jiems liepta rašyti savo istorijas, vaizduojančias klestinčią komunistinę visuomenę.

Pagrindinės ankstyvosios Šiaurės Korėjos mokslinės fantastikos temos sukosi apie paprastų žmonių, kurie pasitelkę mokslą ir technologijas siekia pagerinti save ir pasaulį, gyvenimą ir kovas. Tiek Šiaurės Korėjoje, tiek Sovietų Sąjungoje skambėjo lozungai „Ištaisyti gamtos klaidas!“ ir „Žmogus, keisdamas gamtą, keičiasi pats“, tad ir literatūrose dažni siužetai apie gamtą sutramdantį žmogų.

Intensyvėjant Šaltajam karui, Sovietų Sąjungos įtaka Šiaurės Korėjoje stiprėjo, tad 1957 m., kai į kosmosą buvo paleistas palydovas „Sputnik“, rašytojai šventė šį pasiekimą. Korėjiečių poetas Paek Sŏkas parašė poemą „Trečiasis palydovas“ (Che 3 In’gong wisǒng), kurioje apie kelionę „už atmosferos ribų“, „tarp žvaigždynų ir asteroidų“ pasakojama iš paties keliaujančiojo objekto perspektyvos.

Sėkminga „Sputniko“ misija reiškė, kad amerikiečiai jau nebekontroliuoja dangaus, o tai buvo labai reikšminga žinia Šiaurės Korėjos gyventojams, kurie prisiminė, kaip vos prieš keletą metų per Korėjos karą JAV oro pajėgos bombardavo jų šalį. Kai kuriais skaičiavimais, amerikiečių lėktuvai numetė 635 tūkst. tonų bombų, iš kurių 32 tūkst. tonų sudarė napalmas. Žuvo nuo 12 iki 15 proc. gyventojų, o iš Pchenjano ir kitų didžiųjų miestų iš esmės liko tik griuvėsiai.

Žvelgiant per šią prizmę, poema apie „Sputniką“ simboliška. Joje šlovinami sovietai, vartojamos išsilaisvinimo ir laisvės sąvokos. Palydovo misija buvo „komunizmo galios ir absoliučios moralės įrodymas“, 2021 m. straipsnyje „Šiaurės Korėjos literatūra: paslėpta pasakojimų prasmė“ rašo korėjiečių literatūros tyrinėtoja Kim Minsun.

1959 m. sovietai pridėjo dar vieną pasiekimą – „Luna 2“ tapo pirmuoju kosminiu aparatu, pasiekusiu Mėnulio paviršių. Mokslinės fantastikos istorijos apie Mėnulio misijas Šiaurės Korėjoje tapo hitu, nes Mėnulis buvo mitinis objektas, intrigavęs įvairaus amžiaus žmones.

Šiuose literatūros kūriniuose dažnai pasirodydavo vaikai. Autoriai „aukštino jaunus, drąsius, darbščius, moksliškai mąstančius ir smalsius Šiaurės Korėjos berniukus ir mergaites, kurie (dažnai vadovaujami sovietų) žlugdė Amerikos imperialistų kėslus ir užmačias“, 2014 m. straipsnyje „Skriskim į Mėnulį: mokslinė fantastika Šiaurės Korėjos vaikų žurnale „Adong Munhak“ [„Vaikų literatūra“] (1956–1965)“ rašo tyrinėtoja Dafna Zur.

Daugelyje šių istorijų ryškinama šios mažos šalies galia ir įtaka pasauliui, kartu pabrėžiant, kaip teigia Zur, „lemiamą mokslo žinių vaidmenį Šiaurės Korėjos valstybės išlikimui“. Skaičiai ir mokslinis žargonas – daugmaž tikslūs – atliko jaunų protų pažindinimo funkciją, o įtraukiančiais siužetais siekta teikti pramogą ir įkvėpti, įtikinti piliečius rinktis visokeriopai naudingą karjerą mokslo ir technologijų srityse.

Tačiau palydovais ir Mėnulio zondais domėjosi ne visi. Šios idėjos buvo per daug tolimos daugeliui Šiaurės Korėjos kaimiečių, kurie laukus tebearė mediniais jaučių traukiamais plūgais. Mokslinės fantastikos autoriai panūdo sudominti ir juos, todėl kurpė istorijas apie technologiją, kuri valstiečiams siejosi su išsilaisvinimu, – apie traktorių. Ši žemės ūkio mašina galėjo pakeisti jų gyvenimą ir padėti pasiekti aukštesnį statusą visuomenėje.

Traktorius buvo galingas ir sovietinės propagandos simbolis, jis vaizduotas daugelyje romantinių dramų ir komedijų. „Sovietiniame kine moterims patrauklus vyras yra ne gražuolis, o tas, kuris moka vairuoti traktorių“, – straipsnyje „Erotiškasis“ traktorius sovietiniame kine“ teigia Bar Ilano universiteto Izraelyje profesorė Rina Lapidus. Daugelyje sovietų filmų, pavyzdžiui, romantinėje komedijoje „Turtinga nuotaka“ (1937), romantinėse dramose „Traktorininkai“ (1939) ar „Tai atsitiko Penkove“ (1957), traktoriai buvo šventenybės, o juos valdantys mechanikai – kone superherojai.

Tačiau broliški Šiaurės Korėjos ir Sovietų Sąjungos ryšiai į 7 deš. pabaigą ima trūkinėti, kai korėjiečiai pradeda propaguoti savąją čiučche ideologiją, akcentuojančią politinę nepriklausomybę ir savarankiškumą. Per šį persiorientavimą „Šiaurės Korėjoje įsigalėjo suvokimas, kad jų šalis – svarbiausia pasaulyje, įsivyravo jos kaip išskirtinio „rojaus žemėje“ retorika“, rašo Kim Minsun.

Čiučche darė įtaką mokslinei fantastikai, šioje ėmė rastis vis daugiau Šiaurės Korėjos mokslininkų ir inžinierių, tyrinėjančių kosmosą ir susikuriančių savų technologijų, pavyzdžiui, atrandančių naujų energijos šaltinių ar naudingųjų iškasenų. Drauge korėjiečių autoriai vis daugiau įkvėpimo sėmėsi iš kinų kolegų; tiek Šiaurės Korėjos, tiek Kinijos mokslinėje fantastikoje ypač pabrėžiamas nacionalizmas ir patriotizmas.

Šiaurės Korėjos rašytojai netgi turėjo literatūros teorijos vadovą, pasak mokslo istoriko Dong-Won Kimo, instruktuojantį, „kaip būsimiems savo kūriniams pritaikyti Kim Ir Seno idėjas“ ir „pateikiantį Kimo pasisakymus tam tikra tema bei tinkamas jų interpretacijas“.

Kai 8 deš. Kim Čong Ilas oficialiai paskiriamas savo tėvo įpėdiniu, šios tendencijos dar labiau sustiprėjo. Propaganda persiėmęs Kim Čong Ilas pabrėžė, kad mokslinės fantastikos autoriai turį kurti literatūrą, atitinkančią partijos ideologiją. Jie turį vaizduoti, kaip socializmas triumfuoja prieš kapitalizmą ir kaip balistinių raketų programa užtikrina šalies saugumą.

Kad būtų išvengta paklydimų, rankraščius autoriai privalėjo pateikti cenzūros biurui, šis uždegdavo žalią šviesą leidybai. Kadangi net ir nedideli nukrypimai galėjo lemti ilgalaikes pasekmes, dauguma rašytojų vengė rizikuoti ir neperžengdavo nubrėžtų siužetų rėmų.

Kilus abejonėms, autoriai griebdavosi savicenzūros. Savaime aišku, kad Šiaurės Korėjos lyderio minėjimas apsakymuose ar romanuose buvo neįsivaizduojamas.

„Projektuoti ir piešti ateitį esybės, kuri tiesiog negali klysti, iš esmės neįmanoma“, – rašo Kim Minsun. Šiaurės Korėjos mokslinėje fantastikoje „aukščiausiųjų aukščiausiasis įvaizdinamas jo nevaizdavimu“.

 

Nūdienė mokslinė fantastika

 

Nors Šiaurės Korėjos mokslinė fantastika yra neįprasta ir neretai gniaužia kvapą, Vakarų pasaulyje ji beveik nežinoma. Nedaug kūrinių kirto šalies sieną ir iki šiol nė vienas nebuvo išleistas anglų kalba. Berthelier, kuris išvertė „Pakeisti kursą“, tikisi, kad vieną dieną jam pavyks sudaryti korėjiečių mokslinės fantastikos apsakymų antologiją. Šie jį žavi.

Pasak literatūrologo, „Pakeisti kursą“ pasižymi „unikaliu įspūdingos mokslinės fantastikos stiliumi, čia susipynę Šaltojo karo antagonizmas, šnipų romanų motyvai ir novatoriškos karinės technologijos“.

Kai kurie iš šių elementų išryškėja kūrinio pradžioje, kur rašytojas Yi Kŭmchǒlas pristato savo pagrindinį veikėją Kim Sodžiną, bebaimį Šiaurės Korėjos diplomatą, po ilgo gyvenimo Jungtinėse Valstijose skrendantį namo.

Įlipęs į lėktuvą Sodžinas prisimena užsienyje praleistą laiką. Jis galvoja apie Amerikoje matytus užsieniečius, kurie paliko gimtąsias šalis, „suvilioti laisvojo pasaulio pažadų“. Dažnai šie žmonės „be tikslo bastosi gatvėmis“ tokių vietų kaip Niujorkas, kurį autorius aprašo išsamiai:

 

Prabangūs apartamentai daugiaaukščių viršūnėse, bruzdžios Manhatano alėjos, Harlemo lūšnynai ir siaubinga jų smarvė… Ištvirkusios Niujorko gatvės, kur naktimis džiazas kvaitino žmones, sakytum pasiglemždamas jų sielas. Mirksinčios neoninės šviesos, deginančios akių tinklainę…

 

Lėktuve Sodžinas sėdi šalia jaunos rusės Ninos Vasiljevnos, kuri taip pat grįžta namo iš Amerikos. Drauge keliauja jos tėvas, žilas astrofizikas Vasilijus Ivanovičius. Moteris „praeitą rudenį per automobilio avariją Niujorke“ neteko motinos, todėl laukia nesulaukia, kada pargrįš Rusijon, kur jaučiasi saugi.

Kai pasklinda žinia, kad lėktuve padėta bomba, Sodžinas išlaiko šaltakraujiškumą. Paguodą jam teikia mintys apie savo šalį:

 

Kaip nuliūstų tėvynė, patyrusi, kad vienas iš jos sūnų virto pelenais, pasklidusiais po svetimą dangų. Ak, jei tik galėčiau paskutinį kartą pažvelgti į tėvynės lygumas ir kalnus, nebūtų taip gaila… Ar nespėčiau dar ką padaryti dėl savo tėvynės?

 

Galiausiai kapitonas praneša žemei, kad lėktuve bomba, ir netrukus apie šį incidentą jau žino visas pasaulis. Kiekvienos Žemės šalies prašoma teikti siūlymų, kaip išgelbėti keleivius, tačiau tik viena šalis geba rasti sprendimą: Šiaurės Korėja. Taigi lėktuvo kursas keičiamas Pchenjano kryptimi.

Tuo tarpu lėktuvo keleiviai sužino, kad bombą padėjo kažkokia amerikiečių grupuotė, norinti nužudyti rusą Vasilijų Ivanovičių. Astrofizikas, „paviliotas… laisvės ir demokratijos“, dirbo JAV korporacijoje, bet viską metė supratęs, kad amerikiečiai jo žinias kėsinasi panaudoti kariniams tikslams. Jie „ketina kosmose dislokuoti branduolinius ginklus“.

Galvodamas apie aplinkinius, persigandusius dėl savo gyvybės, astrofizikas daro išvadą: „Šio lėktuvo keleiviai pasmerkti tapti naujausiomis globalistinės Amerikos strategijos aukomis.“

Tačiau tragedija neįvyksta – viską išsprendžia Šiaurės Korėjos mokslininkai. Jie sustabdo lėktuvą ore, virš Pchenjano sukūrę antigravitacinį lauką. Robotai išmontuoja bombą, o išgelbėti keleiviai oro balionais saugiai pasiekia Žemę.

Istorija baigiasi tuo, kad rusų mokslininkas Pchenjane susirinkusiam tarptautiniam žurnalistų būriui liaupsina savo kolegas iš Šiaurės Korėjos. Tada autorius prideda ir savo moralą, teigdamas, kad orlaivį išgelbėjęs laukas iš tiesų galėtų apsaugoti ir visą šalį: „Galbūt net visą Šiaurės Korėjos žemę galėtų uždengti toks nematomas skydas.“

Pasak Kim Minsun, visa ši istorija, regis, sukurpta „dėl šios išvados“. „Tuo siekiama parodyti, kad pasaulis suvokia [Šiaurės Korėjos] galybę.“

 

Ateities įsivaizdavimas

 

„Pakeisti kursą“ ir kiti Šiaurės Korėjos mokslinės fantastikos kūriniai visą gyvenimą pragyvenusiuosius Vakaruose gali gluminti. Pagrindiniai šių istorijų herojai dažnai blaškosi tarp dviejų savasčių: jie ginčijasi dėl visko, kas susiję su technologijomis, siekdami mokslinės tiesos atmeta bet kokį išankstinį nusistatymą. Bet drauge aklai seka partijos nubrėžtomis gairėmis, neabejodami jos sprendimais ar autoritetu.

Mokslinėje fantastikoje „idealus herojus ideologiškai tvirtai tiki Aukščiausiuoju vadovu, todėl teisingumas ir tiesa nekelia sumaišties“, sako minėtasis pabėgėlis matematikos absolventas Jang Hyukas. „Šiaurės Korėjoje vertybių sistema yra visai kitokia.“

Aukščiausiojo vadovo portretui dunksant fone, o propagandos mašinai kartojant tokius šūkius kaip „Mes darome viską, ką nusprendžia Partija!“ arba „Į gerovę tik savo jėgom“, rašyti apie ateitį gali būti sudėtinga. Kai kada įsivaizdavimas, kokia nuostabi Šiaurės Korėja galėtų būti, gali išduoti dabartinius jos trūkumus.

„Mokslinė fantastika neatsiejama nuo ateities numatymo, ir tai yra didelė problema, – sako režisierius Antoine’as Coppola, studijavęs kiną tiek Šiaurės, tiek Pietų Korėjoje. – Šiaurės Korėjoje visuomenė yra tobula, socialinė hierarchija tobula, tad kam svajoti apie ateitį? Kaip vaizduotis ateitį, jei visuomenė jau dabar tobula?“

Kontrastas tarp mokslinės fantastikos porinamų istorijų ir kasdienio žmonių gyvenimo tik dar labiau išryškėjo. „Bent jau nuo XX a. paskutinio dešimtmečio tarp Šiaurės Korėjos mokslinės fantastikos kūriniuose vaizduojamos rožinės ateities ir šalies gyvenimo realybės esama net ne atotrūkio, o neperžengiamos bedugnės“, – 2018 m. viename iš straipsnių rašė Harvardo mokslo istorikas Dong-Won Kimas.

Tačiau nors šis žanras rašytojus stato į keblią padėtį, kita vertus, teikia tam tikros veiksmų laisvės. „Autoriai linkę pasitelkti elementus, kurių neaptiksi kituose Šiaurės Korėjos literatūros kūriniuose, pavyzdžiui, vaizduoja užsienio šalis, tarptautines intrigas, įtampą, net smurtą, – teigia Berthelier. – Išskyrus istorijas apie karą ar pasipriešinimą, kituose žanruose smurto vaizdavimas ribojamas, nes pagal oficialią valdžios liniją Šiaurės Korėjoje beveik nėra nusikaltimų, nes mūsų liaudis – gera liaudis.“

Šia laisve buvo naudojamasi ir anksčiau, Sovietų Sąjungos laikais, kai mokslinės fantastikos autoriai kartais užimdavo kritišką poziciją režimo atžvilgiu. Pavyzdžiui, Jevgenijus Zamiatinas satyriškai vaizdavo stiprėjantį totalitarizmą, ir nors 1921 m. išleistą jo romaną „Mes“ cenzūros valdyba uždraudė, jis plito savilaidos būdu – žmonės nelegaliai spausdindavo kūrinio kopijas ir platino iš rankų į rankas.

Vėliau mokslinę fantastiką sovietinei visuomenei kritikuoti, naudodamiesi laisvėmis, kurių negalėjo suteikti joks kitas žanras, pasitelkė broliai Arkadijus ir Borisas Strugackiai. Romane „Gyvenama sala“ (1969) jie pavaizdavo totalitarinę valstybę, kuri nuolat kariauja su kaimynais ir visiškai nesirūpina savo piliečiais, bet iš šių varguolių reikalauja entuziastingos padėkos šalies vadovams – vad. Nežinomiesiems tėvams.

Šiaurės Korėjos rašytojams patiriant vis didesnį Vakarų poveikį, pamažu keičiasi ir jų rašomos istorijos. „Naujausioje mokslinėje fantastikoje atsirado tam tikrų sensacingumo, įtampos, sąmokslo motyvų, tikriausiai susijusių su didesniu užsienio žiniasklaidos prieinamumu šalyje, – sako Berthelier. – Man tai revoliucinga, nes Šiaurės Korėjos literatūros istorijoje nieko panašaus nėra buvę.“

 

arstechnica.com, 2023.VIII.25

Vertė A. P.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.