Drąsa ar imitacija?
Tadas Zaronskis. Spalvinimo knygelė draugams.
Eilėraščiai. V.: Bazilisko ambasada, 2023. 84 p.
Nebesikeičianti tradicija, kuriai nebemetami iššūkiai, praranda bet kokią vertę.
Mark Fisher
Pirmoji pažintis su Tado Zaronskio poezija, kurioje netrūko keiksmažodžių, įvyko skaitant publikaciją „Šiaurės Atėnuose“. Pasirodė, kad už jo tekstų slypi poetinė ugnis, tad su nekantrumu laukiau debiutinės knygos. „Spalvinimo knygelė draugams“, kurią išleido „Bazilisko ambasada“, o redagavo Donatas Petrošius, išėjo per „Paviljono“ knygų mugę. Nuo knygos išleidimo pasirodė daug skirtingų nuomonių apie autoriaus poeziją: vieni ją liaupsino, kiti – atstūmė. Iš pirmo žvilgsnio ši knyga gali pasirodyti drąsi, bet kas yra poetinė drąsa? Ar drąsa savaime yra poetinė kategorija? Savo laiku drąsi buvo avangardistinė, ekspresionistinė Salio Šemerio, eroso persmelkta Birutės Pūkelevičiūtės, į poetinės aistros žaismą skaitytoją įtraukianti Sigito Parulskio („poezija visada yra geismas“, eil. „Poetai profesionalai“, Metai, 2017, Nr. 8–9) ar kūniškai išpažintinė Giedrės Kazlauskaitės poezija. Drąsi buvo ir erotika Sigito Gedos knygoje „Siuita Virginijai“ ir ne tik tai kūrybiniame autoriaus kelyje. Į drąsiųjų sąrašą įtraukčiau ir Tomą Petrulį, Ramūną Liutkevičių, Vitaliją Pilipauskaitę-Butkienę – dėl to paties eroso, kūno, išpažinties.
Apie erosą užsimenu neatsitiktinai. Jo ribų ar paribių, autentikos ar imitacijos gausu ir Zaronskio eilėraščiuose. Bet geras poetinis erotizmas visuomet turi ribas, suranda savas originalias, nebanalias formas. Ir nors gali atrodyti, kad Zaronskio knygoje daug aistros, nemanau, kad aistra yra vien nuvalkiotas moters lytinių organų įvilkimas į gėlės rūbą…
Prie to sugrįšiu vėliau, o kol kas dar vienas, bet su poetine aistros autentika irgi glaudžiai susijęs dalykas. Jau pirmojo skyriaus eilėraščiuose „što delat’“, „parke prie kauno autobusų stoties“ lyrinis subjektas kviečia įsitraukti į savo protinių ir fizinių galių pasaulį: „po to kai išmokai / atsispaust nuo žemės šem kartų / kantą ir hegelį beveik aiškiai marxą / ir kartais susirast šiam vakarui švelnumo kitoje bokalo pusėj“ (p. 8). Ir nors iš pirmo žvilgsnio gali suvilioti autoironijos įtaiga, beskaitant eilėraščius lieka dominuojantis keisto patoso, narcisistinio pasididžiavimo įspūdis. Knygos pradžioje ypač ryškus dangstymasis intelektualų pavardėmis – „goethe mane perskaitys ir basinskis mane išgirs“ (p. 10) – kiek atsibosta. Per dažnas savitikslis intertekstų pasitelkimas ne visada padeda poezijai, o bandymas sukurti intelektualų personažą tarsi rodo neapsisprendimą dėl poetinės ironijos, kuri taip ir lieka tik demonstravimosi lygmens: „skaičiau neofašisto manifestą / skaičiau gero postmodernizmo ir skaičiau prasto postmodernizmo / skaičiau hegelį“ (p. 9). Beje, kad lyrinis subjektas perskaitė Hegelį, pažymima net keletą kartų. Anot Anthony Giddenso, narcisizmas „susiformavęs kaip priemonė gintis nuo baimės būti apleistam“. Eilėraštyje „neturiu ką pasakyti“ lyrinis subjektas pripažįsta sau, kad visą gyvenimą gyveno baimėje: „aš nieko nenuveikiau trisdešimt metų muisčiausi baimėje“ (p. 18). Dar viename eilėraštyje „kaip bijau“ perteikiamas vienišumo jausmas: „tegu bus vieną kartą / taip kaip bijau / ten kitoj pusėj visko / o ne šiaip kaip nenoriu / aš išsitryniau iš feisbuko / ir iš tavęs išsitrinsiu“ (p. 19). Atrodo, dėl panašių traumų meilė lyriniam subjektui yra kaip nepageidaujamas įvykis („būti mylimas bandžiau – nepatiko“, p. 21), o galios suteikia neapykanta pasauliui ir moterims („kodėl mano pagieža / neištaško viso šito į gabalus“, p. 22).
Dar viena šiuolaikinėje poezijoje pasikartojanti, todėl ne per daug nustebinusi tema – vaikystės traumos: „kai turbūt tėvas turbūt mamai nežinau kiek man metų gal trenkė / nežinau kiek man metų sustingęs pasirėmęs alkūnėm į mažą virtuvės stalą“ (p. 8). Be šio naratyvo šiuolaikinės poezijos turbūt jau neįmanoma įsivaizduoti. Eilėraštyje „kaip apsiginti nuo nerimo niekaip“ lyrinis subjektas įgyja vanago pavidalą, o moteris – pelės, kitaip tariant, medžiojamos mėsos arba aukos: „pagriebk pelę kuri bijo / pagriebk pelę kuri bijo ir nusinešk / ją anapus raizginio / nusinešk ją į lovą išgerti kalbėtis / nusinešk ją į alų degtinę maroką / [...] nėra jokios išvados pelė tave myli / beprotiškai visiškai išplėstom akim ir pražiota burna pelė“ (p. 13). Eilėraštyje „Q. E. D.“ moterys vaizduojamos kaip ligų šaltinis: „ligos, ligos / iš merginų seka ligos“ (p. 14). Kai perskaitau šias neapykantą moterims reprezentuojančias eilutes, suklapsiu akimis ir ištinka mažytis šokas. Moterų, kurios tampa ne tik blogio, bet ir aistrų šaltiniu, tema Zaronskio poeziją suartina su prancūzų klasiko Charles’io Baudelaire’o. Bet tik iš dalies. Erosas tampa tik ribota funkcija valdančiojo ir užvaldytojo galios santykiuose, be ekspresijos ir su tuo pačiu atsibodusiu nihilizmu. Toks turbūt ir yra svarbiausias eroso pobūdis Zaronskio knygoje. Filosofas Algis Mickūnas rašo: „Erosą galima interpretuoti kaip turintį kryptį ir tikslus arba kaip destruktyvią, nesąmoningą jėgą.“ Galbūt lyrinio subjekto išgyvenamos patirtys liudija eroso perteklių, kai manipuliatyvus vartojimas yra aukščiau už susiliejimą, kuris kuria moralinę, dvasinę vertę?
Neįveikiamas nihilizmas leidžia pajusti ir kitas traumas – kartais ir visai autentiškas. Pavyzdžiui, socialinių tinklų beprasmiškumo pojūtis eilėraštyje pavadinimu „kam laiškai ir sms žinutės“: „kai praeisiu gatve mane pažins tavo krūtys“ (p. 60), „[...] todėl ir nori / pasiguldyt ją jaunas kol dar liko / bent vienas plaukas prisidengti nuo tikrovės“ (p. 69). Tačiau juoda erotika, gliti niūrastis, alkoholis, seksas primena depresyviuosius ir dėl to vėlgi kiek banalius paauglystės laikus. Depresyvumo, kapitalistinio niūrumo persmelktos ir ateities vizijos: „taip iš tikro atsimerk ar matai / kaip vaikai kuriuos galėtume dabar be jokio prezervatyvo sukurti / raukšlėjasi suserga vėžiu turi eiti į šūdiną darbą subyra į dulkes“ (p. 15). Toks yra ir pasaulio erdvės suvokimas eilėraštyje „pilkoje dulksnoje“: „jokių linijų tik šviesotamsa / nes iš tiesų mes linijų nematom / [...] paukščiai krenta lėktuvai krenta šviesa krenta / ir viskas užsimuša“ (p. 16). Ryšys su kitu, savimi ar pasauliu betikslis, tuščias, kupinas neišsemiamo liūdesio. Kaip atsvara poezijos intelektiniam sluoksniui, o galbūt ir erosui, sąmoningai ar ne, pasirenkami gamtiški, augalų motyvai. Tarsi paradoksaliai atsinaujinusioje romantinėje poezijoje, gamta persmelkia akademinio darbo kančios egzaltaciją: „ir ok aš būsiu savo kambary / šalia savo gėlės / [...] čia kur reikia kad parašyčiau / akademinius darbus / [...] / tas kentėjimas yra visiškai būtinas“ (p. 10), „kaip gėlės skleidžias migrena / nebaigiau rašyti skyriaus / velniop šitą vakarą velniop šitą / vakarą“ (p. 11). Tai kaip lyrinio subjekto užuovėja, o lyrinis subjektas atsiskleidžia kaip turintis mizantropinio pobūdžio minčių: „jei atsikeliu sutemus tai žinau kad prašvitus / būsiu sklidinas noro nupjauti žmogui galvą“ (p. 10), „kad beatodairiškai kvaili žmonės yra baisiausia gamtos dalis / ir tai įsteigė mano tylų solidarumą su mišku“ (p. 9). Kaip jau užsiminta pradžioje, gėlės pasitelkiamos ir kaip dažnai aptinkama moters lyties organų metafora, kas, mano galva, yra klišė: „[...] bet nėra / plonytės gėlėtų kelnaičių pertvaros / tik drėgni žiedlapiai ir už jų drėgni žiedlapiai / lyg ryto nuojauta iššauktų rasą iki pat gėlės vidaus“ (p. 63), „[...] galėjau ant jos išsilieti / kai kalbėdavom apie rožes – “ (p. 61), „po to sėdėjau prie stalo / liečiau gėles vazoje ir liečiau save / tarsi visa, kas stangru, būtų prisiminimas“ (p. 66), „pripisęs saldžiapienio / vienišumo kompoto / iš sovietinės vazelės / su afrikine gėle / iš nusmaukyto / savęs paties ąsočio / iš prasižiojusios merginos / kuri tarsi myli / kažką kas mane / taip užpiso“ (p. 17). Taigi, niekas, net ir gamta ar bet kuri kita kasdienybė nesuteikia jokio moralinio pasitenkinimo. Ir, žinoma, kaipgi toji kasdienybė gali būti aprašyta be prasižiojusios merginos?
Kai nelieka meilės žmonėms, lieka daiktai, kurie tyliai liudija kasdienybės tuštumą ir „niekam tikusią jaunystę“ (p. 23). Tai, kad lyrinį subjektą persekioja tuštumos jausmas, galima jausti nuolat, tačiau ar dar gali ką nors šokiruoti masturbavimosi scenos („stovėjau kaip įbestas kol mano delno elnias / visiškai išsitaškė / į gabalus“, p. 48)? Ar dar kam nors gali būti įdomi paranoja dėl sveikatos („nors šiaip man reiktų į ligoninę, o ne į paryžių“, p. 22)? Pasikartojimų išties nemažai, o labiausiai pabosta nuolatinis virkavimas dėl to, kaip viskas „užpiso“. Pyktis, puikybė, gašlumas sujungia tamsiuosius knygos sluoksnius ir priverčia susimąstyti apie demonologiją. Šiuos svarstymus sustiprina velnio įvaizdis. Tiesa, atskiro paminėjimo vertas ilgiausias epas Marinai – neišvengianti klišių, tačiau galbūt geriausia knygos dalis. Taip pat norėčiau išskirti eilėraščius „aš prisimenu nieko nebuvo“, „norėčiau griebtis žodžių“, „skambink man ir kalbėk“, „traukiniai išsiskirsto“. Nors mane kaip skaitytoją kai kas erzino ir piktino, „Spalvinimo knygelė draugams“ perteikia mūsų laikams būdingą vienišą, narcizišką asmenybę. Bet ar tiek užtenka poezijai?
