Iš „Sonetų Krisui“, 36

John Berryman

(1914–1972)

 

Iš „Sonetų Krisui“

 

36

 

Bučiuokis atmerktom akim: taip: kada

Bučiuojies. Ir visą kitą svaigų laiką leisk artėt prie jų;

Nemiegantis, meldžiu tavęs (mielasis) siekti

Tamsoj manęs, kaip aš tavęs siekiu,

Staiga atsiskiriam . . tik aš abu tada

Ir kada slysta tavo pirštai, tebūsim du

Tiktai, „sapnų toj karalystėj“: norėčiau likti

Vieninteliu priimtu tavo piliečiu.

 

Anksčiau kam akys buvo reikalingos, mylintis, ir ką?

Man prireikė dabar. Bet esam varomi ir paslapčia,

Mums brangią būklę smerkia visos kitos,

Mes matome save, stebim švytėjimą didingą

Tuščių kiemų, kuriuos bučiuojamės . .   Atmerk plačiai!

Tu atsimerki, atsimerki, ir žiūriu į jas.

 

1966

Vertė Jūratė Levina