ANDRIUS PULKAUNINKAS

Sarajevas

 

Pabundu po lova. Pro langą traukia rudeniškas šaltis. Kambaryje mėtosi skudurai. Dvokiu. Sukrėtimas – bene vienintelis būdas, kuriuo galima pažadinti nuobodulyje skendinčią Stegę.

– Siaubinga. Gerai, kad ne pas mus.

Neuronų šakėmis vartome aštrias genocido, nesantaikos ir neapykantos temas. Subombarduotame Sarajeve apgultis baigta, žydrieji šalmai skelbia paliaubas. Bet niekas nesibaigia. Kaip gaisras stepėje – sutrypi vienoje vietoje, įsiplieskia kitoje. Katilas verda Kosove. Nesvarbu, Sarajevas ar Kosovas. Kam įdomios geografinės subtilybės? Serbų tautos lyderis dar nepaskelbtas nusikaltėliu, bet juodi debesys kaupiasi apie jo galvą. Tamsūs NATO naikintuvai suka lizdus patriarcho kaimynystėje. Tauta siautėja dėl rašybos: kirilica, lotyniški, o gal arabiški rašmenys? Pyktis nevaldomas. Daug ugnies.

Sužvėrėjimas, etninis valymas… Ir veiksmas vyksta ne Afrikoje ar Lotynų Amerikoje, o Europos centre. Stebėtojams kurį laiką šiurpu. Baimė, alkis, šaltis, griūvantys paprastų žmonių likimai. Bet per ilgai blogai jaustis nerekomenduojama. Transliuok pozityvą ir optimizmą. Kurk ir dalinkis feikiniu nuoširdumu. Išsišiepk. Dantys ir geras vaibas. Karas aktualus trumpam.

Noriu jausti Sarajevo situaciją, ją suvokti. Sukuriu trasą mintims ir išgyvenimams: miegu po lova atidarytu langu, nenusirengiu, kad bet kada galėčiau keltis ir bėgti, nustatau žadintuvą, kuris vidury nakties pabudina lyg kaukianti sirena, bėgu krosą per lietų ir stiprų priešpriešinį vėją, nesiprausiu savaitę, nesivalau dantų. Mėginau miegoti lauke. Įsirausiau daržinėje, kur anksčiau buvo ekologinės mokyklos inventorius, bet naktį taip sustirau ir kalenau dantimis, kad teko rėplioti atgal į kambarį.

Kolegos pradeda manęs vengti, suka nosis į šoną. Aš tęsiu. Dvokiu prakaitu, valgau kartą per dieną iš metalinio lempos gaubto, mano akys panašėja į pamišėlio. Kad pasirodymas būtų įtaigus, turiu pajusti Sarajevo apgulties stresą, nuovargį ir baimę. Finalui Anė nori paleisti „Odę džiaugsmui“. Pasišiaušiu: jokiu būdu! Per skysta, popsiška, nenatūralu. Geriau naikintuvų staugimas. Anė sutiko pakeisti muziką, bet liepė baigti eksperimentus su kūnu.

– Pojūčiai pojūčiais, bet negyvo aktoriaus nerodysime žiūrovams. Jei nori perteikti koncentracijos stovyklą, nebūtina nusimarinti ar pasigauti plaučių uždegimą.

Sutinku, kad kiek perlenkiu lazdą. Kai pagaliau palendu po dušu, kolegos lengviau atsidūsta: bent nedvoks psichopatas.

Ruošiamės. Žinių kanalo dekoracijoms panaudoju skardos lakštus – puikiai skamba krisdami, sustatau traktoriaus ratų kameras, milžiniškas juodas barankas, vėpsančias kaip abejingų motinų gimdytojų skylės. Viskas suspausta, sumenkinta, prislėgta. Spektaklio pradžioje iš vaginos lenda Hanė, kurios nesiskubina priimti akušeriai. Ji niekam nereikalinga. Padangos rieda per žmones – sistema traiško likimus. Bombos krateryje gyvenančiam vaikui šiukšlyno radinys tampa žaislu. Scenos šonuose aprūkusios cisternos.

Siūliau per pasirodymą padegti naftą, bet pasipriešino Karlas.

– Priešgaisrinė apsauga suvalgys gyvus. Jokios atviros liepsnos! Aprūks lubos! Ne ir dar kartą ne!

– Gerai, – sutikau.

– Pažadi?

– Bet kaip išgauti mazuto smarvę?

Klausdamas gavau atsakymą. Tepalu apšlakstytą kiaulienos šoninę palaikome kambario temperatūroje. Prašom – mazutas ir salsvas pūvančios mėsos tvaikas. Visi kvapai ir sklindantys garsai – sirenos, tolimas bombardavimas, klykiantys ir bėgantys žmonės – raktas Sarajevo atmosferai pajusti.

Į Stegę suvažiuoja Kopenhagos, Vordingborgo teatro mokyklų studentai ir performansų mėgėjai. Anė šiuo spektakliu nori kartą ir visiems laikams įtvirtinti savo kaip rimtos ir politiškai aktyvios kūrėjos statusą. O aš bendraautoris, atlikėjas, scenografas.

Ir prasideda. Lengvai ir saldžiai. Gražiai supakuotas saldainiukas ragaujant darosi vis kartesnis ir šlykštesnis. Vaikai nuo bombardavimo slepiasi po skardomis, aš išsitraukiu obuolį ir pradedu valgyti. Kiti scenos dalyviai ryja seiles, bet nesidalinu. Toliau daug žodžių apie nieką. Tai danų parodija. Badau pirštu į persirijusius ir kulinarinėse diskusijose įklimpusius Vakarus. Žudomi žmonės jiems neįdomūs – svarbiau naujausios dietos, cukraus akcizai, vartojimo didinimas ir užterštumo mažinimas, ekologinė nauda. Klampiu žodžių akivaru, be riksmo ir brutalumo, be sarkazmo ar būgnelių plėšymo naikintuvų saliutais arba bombardavimo garsais parodijuoju pasaulio abejingumą. Paprasta trepanacija, kai kiaušą kala ironijos kaltas, žiūrovų ego preparacija. Taip, juk aš toks geras ir toks svarbus.

Žodžiai, žodžiai ir jokio veiksmo. Manęs neliečia, tarsi gyvenčiau kitoje planetoje, iš kurios oro toksinus ir problemas valo filtrai. Sterilus Vakarų akvariumas, paramstytas Azijos ir Pietų Amerikos skurdu, ignoravimu ir problemų neigimu. Nuobodulio kramtomoji guma įstringa aklojoje žarnoje, ir prasideda smegenis išjudinantis uždegimas. Publika atkunta, sužaibuoja akimis. Gerai, einame toliau.

Įsivaizduojami naikintuvai krinta, su trenksmu griūva dekoracijos. Pakimba visiškai akivaizdus klausimas: ar mes toliau norime gyventi šitame mele? Spengianti tyla. Tamsa. Publika nuščiuvusi. Žiūrovams reikia laiko atsigauti. Sunkiai alsuoju už scenos. Žiūrovai vis dar tyli. Dabar galėtų skambėti Arvo „Spiegel im Spiegel“, tačiau sugriautų visą atmosferą.

Vienas žiūrovas atsipeikėja ir pradeda ploti. Prasideda griūtis, sąmonės atgavimo griūtis – vienas mažas plekštelėjimas delnais išjudina plojimų laviną. Danai šalta publika. Jų aplodismentai lediniai, tačiau dabar nesvarbu – jie ploja tiek, kiek jaučia galį ploti, dėkoja mums už patirtą jausmą ir pauzę, į kurią buvo įstumti su aktoriais. Švytuoklė pradeda svirti į kitą pusę, nauja banga aplodismentų, dabar jau atsistojus, šūksniai „Bravo!“. Oho, jie irgi taip daro, nustembu.

Anė eina į sceną, lenkiasi, mes atsekame iš paskos, irgi lenkiamės. Jaučiuosi nepatogiai. Nemoku priimti pagyrų. Galiu susitaikyti su trypimu kojomis, ignoravimu, bet nuoširdumas verčia mane iš klumpių. Noriu bėgti kuo toliau nuo čia net ir savo triumfo valandą, kuri vainikavo po lova prie atviro lango praleistas naktis, badavimą, purvą, stresą. Anė sveikina mus visus, apkabina išsišiepusi ir patenkinta. Mes viena komanda, mes viena šeima. Euforija.

Stegės bakchantės skirstosi. Pabaiga. Scena slysta iš po kojų ir sklaidosi kaip haliucinacija. Spektaklis be hepiendo. Sudraskytas, sužiaumotas kūnas suvirškintas ir išspjautas. Mano norai? Pakimba ir krinta lyg pritrėkštos musės. Puikus pastatymas. Mokyklos pasididžiavimas. Puikus opusas. Bet pinigai valdo viską! O jų nebėra.

Tarp publikos suboluoja pažįstamas siluetas. Negaliu patikėti. Ieva atvažiavo į premjerą? Matau nugarą ir plaukų kuokštą. Tai ji! Nesuprantu, kaip? Nesusipratimas. Tikrai? Aš juk neprašiau atvažiuoti, nepranešiau apie premjerą. Nejau pati susiprato? Nusprendė grįžti? Pas mane į Stegę? Kodėl ji su tuo keistu paltu? Artinuosi atsargiai. Aplenkiu nepažįstamą merginą. Visai nepanaši į Ievą.

Noriu ją matyti ir matau visame kame. Pasiilgau kaip šuo. Likimo ironija – patyręs gyvenimo kaifą trumpai patikiu, kad viskas bus gerai, rodos, Fortūna, miela ir maloni teta, atsisuka bučiniui, lūpos vis artėja, artėja, bet nosį suriečia iš burnos sklindantis supuvusių dantų dvokas. Vėl trenkiuosi į kasdienybės gruntą. Nepriprask prie gero! Neįsijausk ir per daug neužsimiršk!

Gailiai ir ironiškai, saldžiai ir nepataikant į natą dabar galėtų pasigirsti Arvo kūrinys, atliekamas negrabiais Tauragės muzikos mokyklos dešimtokų pirštais.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.