Pasiklydę laiko labirinte
Jau „Pietų parkas“ parodijavo „Disney“ multivisatų fetišą kaip tingaus scenarijų rašymo ir idėjų bado derinį, tačiau šios populiariosios kultūros popuri krūvelėje blizga vienas net išrankiausių žiūrovų dėmesio vertas grynuolis – kritikų ypač gerai įvertintas serialas „Lokis“ (2021–2023), kurio paskutinė serija neseniai paskelbta „Disney+“ platformoje. Serialas įrodo, kad net komiksų kontekste galima sukurti kokybišką ir originalų turinį.
Laiko ir jo linijų sergėtojai, biurokratinė organizacija „Time Variance Authority“ (TVA), atidžiai saugo Šventosios laiko linijos tęstinumą nuo įvairių sutrikdymų, t. y. neplanuotų asmeninės valios apraiškų. Nenoromis iškyla Edeno sodo ir gyvatės, Ievai siūlančios paragauti pažinimo medžio vaisių, vaizdinys, tačiau serialo kūrėjai išvengia tiesioginių aliuzijų į mitologiją ir sukuria savarankišką TVA legendą. Pasak „Lokio“ gamybos dizainerio Kasros Farahani, serialo vizualųjį stilių įkvėpė brutalistinė ir neofuturistinė architektūra, taip pat sovietmečio menas. Taip sukuriama įtikinanti priespaudos institucija, iš kurios pagal visas mokslinės fantastikos taisykles keliaujama į skirtingas laiko linijas ir tolimiausius visatos užkaborius (tiesa, antrame sezone ši visata susitraukia ir veiksmas sutelkiamas tik Žemėje). Nors antrame sezone scenografija išlieka išskirtinai detalizuota, scenarijus patiria akivaizdų kokybės nuosmukį.
Nevarginsiu skaitytojų bandydama paaiškinti net įžvalgiausių žiūrovų iki galo neperprastą laiko linijų pseudomokslo maišalynę, kuri pirmame sezone dar buvo įkandama, o antrame tapo gyvate, ryjančia savo uodegą. Geriausias siužeto paaiškinimas – Švilpiko diena kosminio Černobylio akivaizdoje.
Pirmame sezone moteriškoji Lokio versija Silvija buvo pristatyta kaip sudėtinga, nepriklausoma ir galinga veikėja. Ji ne tik buvo stipri ir nepalaužiama, bet ir demonstravo gilius vidinius konfliktus bei moralinį ambivalentiškumą, kuris suteikė jai daugiasluoksniškumo ir padarė ją įdomia bei svarbia serialo dalimi. Tačiau atrodo, kad antrame sezone scenarijaus autoriai ją tarsi nurašo ir pasmerkia šią šiuolaikinę „Meistro ir Margaritos“ veikėją paprastam gyvenimui ir darbui „McDonald’s“ restorane. Tokiu būdu grubiai susiaurinamas jos potencialas ir vaidmuo siužete. Apokalipsėse užaugusi ir visą gyvenimą su laiko žandarais kovojusi, beveik viena sėkmingai laiko diktatorių įveikusi Silvija tampa antraeiliu personažu ar netgi nepastebima įvykių sūkuryje. Simboliška, kad vienoje iš paskutinių scenų ji dar nori kažką pasakyti, bet ją nutraukia kiti veikėjai, o kamera pritraukdama juos diskutuojančius tarpusavyje visiškai ją iškerpa iš kadro. Ne kartą atrodo, kad serialo kūrėjai pamiršta, jog scenoje stovi ankstesniame sezone nepalaužiamą valią ir ryžtą demonstravusi veikėja, kuri tapo tarsi nebylia stebėtoja.
Silvijos transformacija antrame sezone gali būti interpretuojama kaip simbolinis naratyvas, parodantis mitologinę deivės ištrynimo iš istorijos alegoriją arba tiesiog gali atspindėti kūrėjų nepastovumą plėtojant veikėjus ar netgi tam tikrą abejingumą jos kaip moteriškosios herojės vaidmeniui. Tai kelia klausimą, ar serialo kūrėjai iš tiesų supranta ir vertina moteriškus personažus kaip lygiaverčius ir kompleksiškus, ar juos tiesiog paviršutiniškai panaudoja siekdami atitikti politiškai korektiškos eros lūkesčius, o pasiekę tikslą be didesnio gailesčio personažą palieka be tolesnės raidos. Galop, kai turi dvi atomines bombas, antroji tarsi nieko ir nebepakeičia. Atrodo, čia koją pakišti galėjo pernelyg įdėmus įsiklausymas į žiūrovų nuomonę internete – daug kas išreiškė nepasitenkinimą „kraujomaišišku“ Lokio ir Silvijos bučiniu pirmo sezono pabaigoje. Apie tai daugiau net neužsimenama, tik ašaringas aktoriaus Tomo Hiddlestono žvilgsnis atrodo tarsi atsiprašantis aktorės Sophios Di Martino už jos įkūnijamo personažo nublankimą. Galime tai priimti kaip savotišką metakomentarą apie pasikeitusią dinamiką tarp personažų. Šis pokytis ne tik veikia Silvijos naratyvinę liniją, bet ir subtiliai pakeičia personažų tarpusavio chemiją, kuri buvo vienas iš pagrindinių pirmo sezono bruožų.
Kai vieniems personažams skiriama per mažai dėmesio, kitiems, regis, jo net per daug. Pirmo sezono finale visus nustebinęs laiko šeimininkas Kangas antrame sezone grįžta kaip Viktorijos laikų mokslininkas / šarlatanas Viktoras Taimlis. Deja, Jonathano Majorso perdėta teatrališka vaidyba žavi tik mažomis dozėmis. Žiūrėjimo malonumą sumažina ir žinios apie aktoriui pateiktus kaltinimus dėl smurto artimoje aplinkoje. Teismo procesai vis dar tęsiasi ir labai keista, kaip „Disney“ valdomas „Marvel“, žinomas dėl itin atidžios aktorių, pasižyminčių nepriekaištinga reputacija, atrankos, galėjo nepastebėti tokio esminio aspekto, ypač atsižvelgiant į jų aukštus viešo įvaizdžio standartus. Priekabiausi žiūrovai dar paminėtų ir ironišką agento Mobijaus vaidmenį atliekančio aktoriaus Oweno Wilsono santykį su tėvyste – seriale jis apverkia laiko audrose prarastą šansą būti tėčiu, bet realybėje sklando pranešimai apie aktoriaus atsisakymą bendrauti su mažamete dukra. Laimei, serialo etinę šerdį palaiko žmogiškąja šiluma spinduliuojantys aktoriai Ke Huy Quanas, Liz Carr, Tomas Hiddlestonas ir Sophia Di Martino.
Nors ir esama trūkumų, serialo pabaiga išpildo antiherojaus kelio transformacijos pažadą – matyti, kad kūrėjai ir siekė šios krypties, pradėdami Lokio istoriją nuo savanaudiškumo ir pabaigdami pasiaukojimu, o Silvijai tarsi norėję skirti atvirkštinę šios kelionės versiją, bet pritrūkę laiko ar įkvėpimo. Galiausiai bent vienas Lokio variantas įgyvendina savo likimą, atradęs savo vaidmenį kosmologinio Igdrasilo – pasaulio medžio simbolizme. Tik, atrodo, amžinybę laiko gijas ganyti būtų smagiau ne vienam.
