MARGARITA MOISEJEVA

Vilniaus bažnytinė muzika šiandien

 

Pirmosios krikščionių religinės bendruomenės Vilniuje atsirado XIII a. pab., tai buvo ortodoksų ir katalikų atstovai, kurį laiką gyvenę skirtingose miesto pusėse. Vėliau miestui plečiantis atskirų rajonų ribos ėmė mažėti ir nykti, kol visi kvartalai susijungė į vieną margą miestą. Nuo XVI a. vid. Vilniuje veikė pirmosios protestantų bendruomenės, o XVI a. pab. po Brastos bažnytinės unijos Vilniuje buvo įkurta pirmoji unitų (graikų katalikų) Švč. Trejybės bažnyčia. Įvairių bendruomenių ir jų bažnytinės muzikos centrų kaimynystė, švietimo įstaigos, profesionalių kompozitorių ir giedotojų veikla Vilniuje turėjo įtakos giedojimo tradicijų sąveikai įvairiais istoriniais laikotarpiais. Kyla klausimas – ar ši sąveika vis dar pastebima Vilniaus bažnytinėje muzikoje? Kokia bažnytinė muzika šiandien skamba Vilniaus ortodoksų, katalikų, graikų katalikų, evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų bažnyčiose? Kokius panašumus ir skirtumus galime joje įžvelgti? Į šiuos klausimus padės atsakyti šiandieninio Vilniaus krikščionių bažnytinio giedojimo tyrimas.

Švč. Trejybės graikų katalikų bažnyčia ir vienuolynas

Švč. Trejybės graikų katalikų bažnyčia ir vienuolynas

 

Atliekant lauko tyrimą įrašytos Vilniaus Konstantinopolio patriarchato1 Švč. Trejybės ortodoksų bendruomenės pamaldos vyko Švč. Trejybės (Trinapolio) bažnyčioje lietuvių kalba. Šios bendruomenės bažnytinė muzika skiriasi nuo kitų Lietuvos ortodoksų parapijų giedojimo. Jos ištakos slypi pirmojoje lietuviškoje Šv. Paraskevės ortodoksų parapijoje, kuri buvo įkurta Vilniuje Pilies g. Šv. Paraskevės cerkvėje 2012 m. Pamaldos lietuvių kalba šioje cerkvėje pradėtos laikyti 2005 m. Liturginius tekstus į lietuvių kalbą išvertė parapijos kunigas Vitalijus Mockus, kunigas Gintaras Sungaila ir kt. Nors pirmasis ortodoksų liturgijos teksto vertimas į lietuvių kalbą atsirado XIX a. pab. (vertė baltų kalbų tyrėjas Eduardas Volteris, tekstas buvo parašytas kirilica ir išleistas Sankt Peterburge2), jis nebuvo naudojamas, neveikė jokia lietuviška ortodoksų parapija. Pirmosios lietuviškos Šv. Paraskevės parapijos įsteigimas leido plėtotis ir pirmosioms vietinėms ortodoksų bažnytinės muzikos apraiškoms. Giesmių vertimai į lietuvių kalbą, lietuviško teksto ypatybės ir jų pritaikymas įvairioms melodijoms tapo pirmuoju žingsniu link vietinės ortodoksų giedojimo tradicijos formavimosi. Dėl savitos choro sudėties ir teksto nesuderinamumo su melodijomis iškilo būtinybė kurti naujas melodijas. Taip atsirado pirmoji lietuviška liturgija, sukurta kompozitoriaus Viktoro Minioto. Kai chorui vadovavo kompozitorė Justina Trinkūnaitė-Sungailienė, buvo sukurtos ir kitos lietuviškos ortodoksų giesmės (anafora, cherubinų giesmė ir kt.). Lyginant situaciją kitose Baltijos šalyse ir Suomijoje, Konstantinopolio patriarchato bažnyčios bei parapijos vietinėmis kalbomis ten pradėjo veikti daugiau nei prieš šimtą metų3. Tokiems procesams turėjo įtakos didesnis vietinių ortodoksų tikinčiųjų skaičius Latvijoje, Estijoje ir Suomijoje4.

Lauko tyrimo metu įrašytos vakarinės pamaldos. Choro sudėtis įrašo metu – trys giedotojai (dvi moterys ir vyras). Pamaldų kalba – lietuvių, su trumpais senosios bažnytinės slavų kalbos ir ukrainiečių kalbos intarpais (įrašytos šventinės pamaldos, kuriose dalyvavo skirtingų parapijų atstovai ir kunigai). Vakarinėse ortodoksų pamaldose didžioji dalis giesmių atliekamos bažnytinio aštuonių tonų5 garsaeilio melodijomis. Šios melodijos yra tradicinis pamaldų repertuaras. Lietuvoje dažniausiai giedamos XIX a. Sankt Peterburgo giesmynuose6 išspausdintos melodijos arba jų vietiniai variantai. Įrašo metu buvo atliekamos ir kelios aptarto garsaeilio melodijos, bet taip pat buvo naudojama ir pačios J. Trinkūnaitės-Sungailienės sukurta melodijų sistema, skirta giedoti trumpas kintančias giesmes, kurių tekstas priklauso nuo pamaldų pobūdžio ir keičiasi per kiekvienas pamaldas. Toks giedojimas gali būti įvardijamas kaip atitinkamos dermės ir melodinės struktūros improvizacija, tiesiogiai derinant melodiją prie teksto (skirtingos prasmės ir nuotaikos tekstams priskiriamos skirtingos dermės). Per pamaldas buvo naudojamos ir kitos kompozitorės naujai harmonizuotos giesmės ir jų melodijų variacijos („Leisk, Viešpatie“, „Kyrie eleison“).

Katalikų bažnyčių Vilniuje ypač daug. Todėl reikia iš karto pabrėžti, kad šis tyrimas jokiu būdu negali atskleisti visos Vilniaus katalikų bažnytinės muzikos įvairovės. Šiam tyrimui buvo pasirinkta bažnyčia, kuri dydžiu ir tikinčiųjų skaičiumi panaši į kitas čia aptariamas bažnyčias. Įrašai buvo atlikti Vilniaus Išganytojo (Joanitų) bažnyčioje. Planuodama lauko tyrimus šioje katalikų bažnyčioje, autorė nežinojo, kokio tipo repertuaras ten bus atliekamas įrašų metu, kad tyrimas būtų kuo objektyvesnis ir atspindėtų pagrindinę šio tyrimo idėją – užfiksuoti ir palyginti bažnytinę muziką, šiandien skambančią kiekvienoje iš pasirinktų Vilniaus bažnyčių.

Lauko tyrimo metu įrašytų pamaldų tipas – mišios. Mišios vyko lietuvių ir lotynų kalbomis. Jose dalyvavo giedotojai ir vargonininkė. Liturginiai tekstai buvo sakomi ir skaitomi lietuvių kalba, giesmės buvo atliekamos lotynų ir lietuvių kalbomis. Mišių dalys „Magnificat“, „Kyrie eleison“, „Sanctus“, „Agnus Dei“ ir „Salve Regina“ buvo atliekamos pakaitomis derinant lotynišką ir lietuvišką teksto vertimą. Visos kitos giesmės buvo atliekamos tik lietuvių kalba. Giesmių, maldų ir įvairių atliepų melodijos buvo grigališkojo choralo pavyzdžiai ir kitos liturginės melodijos iš katalikų Liturginio giesmyno7, pavyzdžiui, „Agnus Dei“ ir „Sanctus“, o „Salve Regina“ – iš Jaunimo giesmyno „Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau“8. Pamaldose buvo nemažai visuotinio bažnytinio giedojimo pavyzdžių. Tikintieji pritarė įvairioms lotynų ir lietuvių kalbomis giedamoms giesmėms, kartu giedojo „Tėve mūsų“ ir įvairius atliepus kunigo maldoms, kartu sakė Atgailos maldą ir „Tikėjimo simbolį“. Vargonais kūriniai buvo atliekami mišių pradžioje ir pabaigoje, taip pat vidurinėje dalyje po pamokslo (konkrečiau – po Visuotinės maldos) ir per Komuniją.

Evangelikų reformatų bažnytinio giedojimo įrašai vyko vienintelėje Vilniaus evangelikų reformatų parapijoje. Lauko tyrimo metu įrašytos pamaldos be Komunijos, todėl didžiąją pamaldų dalį sudarė kunigo pamokslas. Pamaldų tekstas sakytas ir giedota lietuvių kalba. Evangelikų reformatų parapijoje pamaldų metu nėra atskiro choro, giesmes atlieka visi tikintieji. Toks giedojimo tipas vadinamas visuotiniu bažnytiniu giedojimu ir sudaro pagrindinę muzikinę pamaldų dalį. Lauko tyrimo metu įrašytose pamaldose svarbų vaidmenį atliko vargonininkas. Pamaldų pradžioje ir pabaigoje buvo įrašyti vargonais atlikti kūriniai iš Presbiterijonų bažnyčios giesmyno, išleisto JAV 1955 m.9 Esminę muzikinę šios parapijos pamaldų dalį tradiciškai sudarė visuotinis bažnytinių giesmių giedojimas. Buvo giedamos šešios vienbalsės giesmės – Nr. 158, 279, 251, 160, 156, 230 iš Evangelikų giesmyno, išleisto Kaune 1942 m.10 Giesmyno giesmės paskelbtos be natų, bet šalia giesmių pavadinimų nurodyti ankstesni giesmių melodijų šaltiniai. Giesmių melodijos sukurtos XVI–XVIII a. įvairių reformatų autorių – Johanno Rudolpho Ahlės, Nikolauso Deciuso, Joachimo Neanderio, Johanno Friedricho Franckės. Visų giesmių melodijas tikintieji mokėjo ir giedojo atmintinai. Giedojimas iš klausos (iš atminties) yra pagrindinis evangelikų reformatų parapijos bažnytinio giedojimo principas. Nuolat giedamos giesmių melodijos įsimenamos ir joms atlikti nereikia muzikinio teksto (natų). Visoms giesmėms buvo akompanuojama vargonais. Akompanavimas taip pat leidžia lengviau prisiminti giedamas melodijas ir įsitraukti į bendrą atlikimą. Anot pateikėjų, kartais į repertuarą įtraukiamos ir naujos giesmės. Tai leidžia paįvairinti repertuarą. Naujiems kūriniams reikia šiek tiek daugiau laiko, kol bus išmoktos naujos melodijos. Bet muzikiniu pamaldų pagrindu išlieka jau minėto Evangelikų giesmyno sunumeruotos giesmės. Kito žanro kūrinių pamaldų metu nebuvo įrašyta.

Lvivo bazilijonų giesmynas (2007). Autorės nuotraukos

Lvivo bazilijonų giesmynas (2007). Autorės nuotraukos

 

Evangelikų liuteronų parapijoje buvo įrašytos pamaldos su Komunija. Kaip ir evangelikų reformatų, evangelikų liuteronų parapijoje pamaldų metu gieda visi tikintieji, skamba visuotinis bažnytinis giedojimas, akompanuojama vargonais. Pamaldos vyksta lietuvių kalba. Jos prasideda ir baigiasi vargonininko atliekamais kūriniais. Evangelikų liuteronų parapijos pamaldos prasidėjo ir baigėsi vargonų kūriniais iš giesmyno „The Covenant Hymnal: a Worshipbook“11. Vienas vargonų kūrinys buvo atliekamas pamaldų vidurinėje dalyje po kunigo pamokslo ir du kūriniai per Komuniją. Pamaldų metu buvo giedamos keturios vienbalsės giesmės (Nr. 267, 318, 478, 302) iš naujojo evangelikų liuteronų giesmyno „Krikščioniškos giesmės“, išleisto 2007 m.12 Be šių sunumeruotų giesmių, buvo giedamos ir kitos liturginės melodijos, kurios taip pat pateiktos naujausiame evangelikų liuteronų giesmyne: „Kyrie eleison“ arba „Viešpatie, pasigailėk“, „Tave, Dieve, garbinam“, „Aukštybės Viešpačiui garbė“, „Aleliuja“, „Amen“ ir kitos. Tai iš senųjų giesmynų atėjusios melodijos, kurios kartais gali turėti vietines variacijas. Šio tyrimo kontekste dėmesį patraukė pamaldų metu atliktos liturginės giesmės Nr. 267 melodija, kurios autorius yra XVIII a. pab.–XIX a. pr. ortodoksų kompozitorius ukrainietis Dmitrijus Bortnianskis. Šios giesmės melodija atitinka kompozitoriaus religinio kūrinio „Kol šlovingas“ (Коль славен) melodiją, kuri dar XVIII a. buvo pritaikyta vokiečių kilmės rašytojo, svarbaus reformatų autoriaus, giesmių ir muzikos kūrėjo Gerhardo Tersteegeno eilėraščiui „Meldžiu meilės galios“ (Ich bete an die Macht der Liebe)13. Ši melodija kartu su G. Tersteegeno tekstu pateko ir į protestantų giesmynus14. Ši giesmė yra ir aptartame reformatų giesmyne. Kitų pamaldų metu atliktų giesmių Nr. 318, 478 ir 302 melodijos sukurtos XVII a. kompozitorių Georgo Neumarko, Salomono Francko ir Johanno Crügerio.

Vilniuje veikia vienintelė Švč. Trejybės graikų katalikų bažnyčia ir vienuolynas. Ši bažnyčia priklauso Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčiai. Graikų katalikų bažnyčių tinklas pasaulyje vienija katalikų bažnyčias, kurios atlieka pamaldas pagal graikų arba bizantines apeigas graikų arba kitomis kalbomis. Ukrainos graikų katalikų bažnyčioje pamaldos atliekamos ukrainiečių kalba. Istorinis unitų giedojimas Lietuvoje po Brastos bažnytinės unijos jau plačiai nagrinėtas mokslinėje literatūroje15. Šiame straipsnyje trumpai aptarsime, kaip buvo atkurta dabar veikianti graikų katalikų parapija Vilniuje, kurioje ir buvo atliekami 2023 m. lauko tyrimai. Po XIX a. pr. pradėto Unitų Bažnyčios reorganizavimo ir likvidavimo Lietuvoje ir kaimyninėse teritorijose, kurios po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų buvo priskirtos Rusijos imperijai, unitai ir bazilijonų ordino vienuoliai buvo persekiojami, dauguma buvo priversti keisti tikėjimą, bazilijonų vienuolynai ir bažnyčios buvo perorganizuojami į ortodoksų. Didžioji dalis unitų ir toliau veikė Vakarų Ukrainoje, bet po Antrojo pasaulinio karo ir ten bendruomenė buvo likviduojama, todėl pasitraukė į pogrindį16. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę po ilgų sovietinio režimo metų 1991 m. Lietuvos ukrainiečių draugijos dėka Vilniuje vėl buvo atkurta Švč. Trejybės graikų katalikų bažnyčia ir vienuolynas17.

Graikų katalikų bažnyčioje buvo įrašytas „molebnas“18, skirtas Dievo Motinai (Молебень до Пресвятої Богородицi). Pamaldos vyko ukrainiečių kalba. Graikų katalikų bažnyčioje yra nedidelis choras, bet įrašytose pamaldose giedojo trys graikų katalikų kunigai vienu balsu, kartais girdėjosi antras pritariamasis balsas. Pamaldos išsiskyrė tuo, kad kunigai beveik nekalbėjo jokių maldų, bet dažniausiai viską giedojo arba kalbėjo rečitatyvu, išskyrus vieną troparą – „Sveika, Marija, malonėmis apdovanotoji“. Tai galime vadinti skiriamuoju šios bendruomenės bruožu, graikų katalikų pamaldose viskas yra išgiedama. Įrašytų pamaldų metu buvo giedamos bažnytinio aštuonių tonų garsaeilio melodijos ir kitos giesmės. Melodinį pamaldų giesmių pagrindą sudaro 2007 m. Lvivo bazilijonų giesmyno19 muzikinė medžiaga, kuri atitinka bažnytinę bazilijonų giedojimo tradiciją. Kai kurių20 giesmių melodijos sukurtos ukrainiečių ir baltarusių religinių liaudies dainų pagrindu (pirmieji tokių dainų rinkiniai pasirodė XVII–XVIII a., pavyzdžiui, Ukrainos Počajivo vienuolyno religinių liaudies dainų rinkinyje – Počajivo giesmyne (Почаївський Богогласник)21. Tokiu atveju galime matyti, kaip liaudiškojo pamaldumo sričiai priklausančios religinės dainos-giesmės perėjo į liturginį graikų katalikų giedojimą. Lvivo giesmyno melodijos užrašytos vienam balsui, išskyrus kelias dvibalses giesmes. Bet, anot pateikėjų, šiandien graikų katalikų parapijose dominuoja daugiabalsis giedojimas. Giesmynuose pateikta melodija šiandien suprantama kaip pirma partija. Jai pritaria kiti du arba trys balsai, taip susidaro klasikinė keturbalsė harmonija.

Visos aptartos bažnyčios seka viena krikščioniška tradicija, todėl pamaldų muzikoje buvo pastebėtos atitinkamos paralelės tarp giesmių ir maldų žanrų, visos parapijos giedojo arba sakė „Tėve mūsų“, „Tikėjimo simbolį“, „Kyrie eleison“ ir t. t. Bet, analizuojant smulkesnius giedojimo vienetus, pagal giesmių repertuarą ir žanrinę priklausomybę vis dėlto panašesnės buvo ortodoksų ir graikų katalikų parapijos, jų pamaldų metu buvo giedama daugiau bendrų žanrų kūrinių (troparai, stichiros, bažnytinio aštuonių tonų garsaeilio melodijos (tonai) ir kt.), nors giesmių muzikinis tekstas visiškai skiriasi. Evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų parapijų repertuarą siejo sunumeruotos giesmės iš protestantų giesmynų. Evangelikų liuteronų pamaldose, be šių sunumeruotų giesmių, buvo atliekamos ir kitos liturginės melodijos ir giesmės: atliepai kunigo maldoms, „Viešpatie, pasigailėk“, „Aukštybės Viešpačiui garbė“, „Tave, Dieve, garbinam“, „Šventas, šventas, šventas“ ir kt. Abiejose parapijose buvo atlikti vargonų kūriniai be vokalo iš skirtingų giesmynų. Anot pateikėjų, evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų šiandieninis giesmynų repertuaras turi apie 80 procentų panašios medžiagos. Bet reikia pasakyti, kad naujausiame liuteronų giesmyne „Krikščioniškos giesmės“ tekstai ir melodijos yra redaguoti, skiriasi giesmių pavadinimai ir numeracija, todėl vis dėlto šiandieninis evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų giesmių repertuaras skiriasi, nors skirtumai kartais gali būti labai minimalūs. Įrašytose katalikų mišiose taip pat buvo gausiai naudojami vargonų kūriniai, nusistovėjusi mišių struktūra ir giesmių žanrai, bet muzikine medžiaga katalikų pamaldos labiau išsiskyrė iš kitų. Buvo įrašytos katalikų giedojimo tradicijai būdingos melodijos ir kūriniai, todėl atitikmenų kitų bendruomenių giedojime nebuvo rasta. Visos bendruomenės įrašų metu naudojo nusistovėjusį giesmių repertuarą, kurį galime įvardinti kaip tradicinį šioms parapijoms: lietuviškas ortodoksų giesmių repertuaras, tradicinis graikų katalikų repertuaras iš Lvivo bazilijonų giesmynų, lotyniškos ir lietuviškos katalikų giesmės su vargonų akompanimentu, tradicinis evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų repertuaras iš Lietuvoje sudarytų giesmynų ir vargonų muzika.

Visuotinio bažnytinio giedojimo atžvilgiu išsiskyrė evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų parapijos, kurių pamaldose nėra atskirų chorų ir giesmės atliekamos visų tikinčiųjų. Nors evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų pamaldų metu choras negieda, vis dėlto abi bendruomenės turi ir atskirus chorus, kurie atlieka įvairių laikotarpių protestantų ir kitų religinių bendruomenių muziką, aktyviai dalyvauja įvairiuose koncertuose, evangelikams reformatams ir evangelikams liuteronams skirtose religinėse šventėse. Toliau pagal visuotinio bažnytinio giedojimo gausumą eina katalikų bažnyčia, kurioje giedamos ir kalbamos šios giesmės ir maldos: Atgailos malda, „Tikėjimo simbolis“, „Tėve mūsų“ ir įvairūs atliepai kunigo maldoms. Mažiausiai visuotinio giedojimo – ortodoksų ir graikų katalikų parapijose. Ortodoksų liturgijoje visuotiniu giedojimu giedamos giesmės „Tėve mūsų“ ir „Tikėjimo simbolis“ (katalikai ir protestantai „Tikėjimo simbolį“ ne gieda, o sako). Bet reikia pabrėžti, kad ir vienoje, ir kitoje bendruomenėje egzistuoja atskiri judėjimai, bandantys atgaivinti visuotinį giedojimą bažnyčioje. Atlikdama stažuotę Baltarusijoje 2018 m., autorė atkreipė dėmesį į vieną baltarusių ortodoksų parapiją Minske, kurioje pamaldos vyko tik baltarusių kalba ir pamaldų metu giesmės buvo giedamos tik visuotiniu bažnytiniu giedojimu. Galicijos regiono Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios tradicijoje susiformavo giedojimo tipas „samujilka“ (самуїлка), kai giesmės bažnyčioje giedamos visų tikinčiųjų. Visuotinis giedojimas labai paplito kaimo parapijose, kurios dažnai neturėjo atskirų chorų, tik vieną pagrindinį giedotoją.

Muzikos instrumentai skambėjo katalikų, evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų parapijose. Pamaldose dalyvavo viena vargonininkė, kuri giedojo ir akompanavo vargonais. Vargonų kūriniai katalikų ir protestantų parapijose buvo atliekami panašiu metu: pamaldų pradžioje, vidurinėje dalyje po pamokslo ir pabaigoje. Katalikų ir liuteronų pamaldos turėjo Komuniją, todėl jos metu ten taip pat buvo atliekami keli vargonų kūriniai. Tradiciškai šiandien ortodoksų ir graikų katalikų pamaldose muzikos instrumentai nėra naudojami. Nors platesniame kontekste žinoma, kad vargonai buvo įdiegti keliose Amerikos graikų ortodoksų bažnyčiose XX a.22, instrumentinės muzikos tradicijomis šiandien pasižymi ir Šv. Spiridono bažnyčia Korfu saloje Graikijoje23. Istoriniame kontekste LDK unitų bažnyčiose taip pat buvo naudojama vargonų muzika. Žinoma, kad XVII a. Švč. Trejybės bazilijonų vienuolyne Vilniuje grojo ir įvairūs instrumentinės muzikos ansambliai24.

Vertinant giesmių muzikinę sandarą, daugiausiai daugiabalsių kūrinių pamaldų metu atliko ortodoksų choras. Katalikų bažnyčioje įrašytų mišių metu grojo ir giedojo viena vargonininkė, todėl giesmės buvo giedamos vienu balsu. Evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų parapijose taip pat buvo atliekamos tik vienbalsės faktūros giesmės. Graikų katalikų pamaldose kunigai giedojo giesmes vienu balsu, bet kartais buvo girdimas apatinis pritariamasis balsas.

Vietinio giedojimo muzikinės apraiškos ir giesmės lietuvių kalba skambėjo visose aptartose bažnyčiose. Giesmės, išverstos į lietuvių kalbą, vietinių kompozitorių kūriniai ir naujai harmonizuoti variantai žymi vietinio repertuaro apraiškas įrašytoje ortodoksų pamaldų muzikoje. Evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų giesmės atitinka tradicinį šių religinių bendruomenių repertuarą, kuris pereina iš vieno giesmyno į kitą. Bet reikia pabrėžti, kad 2007 m. sudarytame naujausiame evangelikų liuteronų giesmyne „Krikščioniškos giesmės“ buvo atkreiptas dėmesys į XIX–XX a. lietuviškas giesmes bei vietinėje tradicijoje paplitusias melodijas ir jos buvo įtrauktos į šį giesmyną. Todėl galime teigti, kad šis giesmynas ir jo repertuaras atspindi vietinę giedojimo tradiciją. Ukrainos graikų katalikų parapijos ir bazilijonų vienuolyno Vilniuje giedojimas atitinka bazilijonų bažnytinio giedojimo tradicinį repertuarą, kuris užfiksuotas Lvivo bazilijonų giesmyno melodijose. Įrašytos katalikų mišios pasižymi giesmėmis iš lietuviško Liturginio ir Jaunimo giesmynų, kurie atspindi vietinės katalikų bažnytinės muzikos apraiškas.

Apibendrinant pateiktą medžiagą, galima teigti, kad Vilniaus krikščionių bažnyčių giedojimą sieja bendros krikščioniškos tradicijos žanrai ir maldos („Tėve mūsų“, „Tikėjimo simbolis“, „Kyrie eleison“ ir t. t.), kartais net kai kurios giesmių melodijos, bet vis dėlto kiekvienos iš aptartų bažnyčių pamaldų muzika yra savita. Galime įvardinti ją kaip atitinkamos Vilniaus religinės bendruomenės bažnyčios balsą. Ortodoksų parapijoje choro giedojime dominavo moteriški balsai, kurie savo melodijomis greta vyriškų kunigų balsų suteikė atitinkamą atsvarą jų maldų skaitymui, rečitatyvui ir giedojimui. Katalikų parapijos giedojimas pasižymėjo švelnaus ir tylaus moteriško solo balso dominavimu, kuriam pritarė skambios vargonų partijos. Ukrainos graikų katalikų parapijoje, atvirkščiai, giesmes atliekantys trys kunigai formavo labai aiškų ir išsiskiriantį vyrišką muzikinį pamaldų skambėjimo pradą, kurį galbūt galėtume įvardinti kaip asketinį, atitinkantį vienuolyno dvasią, ypač skambant vienbalsėms giesmėms. Evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų parapijose gausiai skambantys moteriški ir vyriški balsai susiliejo bendruomeniniame giedojime. Atmintinai giesmių melodijas mokančių parapijiečių balsai skambėjo garsiai ir užtikrintai kartu su vargonų akompanimentu. Įvairių religinių bendruomenių giedojimo tradicijos tarsi mozaikos dalys susijungia į vieną margą Vilniaus bažnytinės muzikos paveikslą ir kuria bendrą miesto bažnytinės muzikos palikimą.

 

 

Straipsnis parašytas įgyvendinant mokslo projektą „Vilniaus bažnytinė muzika: tradicijų sąsajos istorijoje ir šiandien“, kurį pagal Vilniaus miesto istorijos tyrėjų stipendiją remia Vilniaus savivaldybė (2023 m., sutarties Nr. 30-780/23).  

 

 

1 2022 m. balandį Lietuvos ortodoksų vyskupijoje nuo pareigų buvo nušalinti penki ortodoksų kunigai (savo valia išėjo ir kompozitorius diakonas Viktoras Miniotas), nepalaikantys Maskvos patriarchato nuostatų karo Ukrainoje atžvilgiu, pirmosios lietuviškos Šv. Paraskevės ortodoksų parapijos bendruomenė ir choras taip pat baigė savo veiklą šioje parapijoje. Šventojo Sinodo sprendimu 2023 m. vasario 17 d. visiems nušalintiems kunigams buvo grąžintas bažnytinio kunigo statusas ir jie tapo Visuotinio (Konstantinopolio) patriarchato kunigais. Todėl Lietuvoje vėl atsirado Visuotinio Konstantinopolio patriarchato ortodoksų bendruomenė (Lietuvos ortodoksų bažnyčios buvo priskirtos Konstantinopolio patriarchatui iki XVII pab.).
2 Vytautas Merkys, Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m., Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 245.
3 Латвийская Православная Церковь 1988–2008 г.г., ред. Александр (Кудряшов) митрополит Рижский и всея Латвии, Рига: Синод Латвийской Православной Церкви, 2009, p. 206.
4 Regina Laukaitytė, Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2003, p. 11.
5 Ortodoksų giesmių melodinė formulė, dermė arba melodija. Vadinama tonu, modusu, glasu. Tonų giesmės paremtos oktoecho (aštuonių melodijų) sistema, reglamentuojama Ortodoksų Bažnyčios kanonų.
6 XVIII a. pab.–XIX a. Sankt Peterburgo imperatoriškojo dvaro kapelos vadovų išleisti unifikuoti (suvienodinti) ortodoksų daugiabalsių bažnytinių giesmių rinkiniai, į kuriuos įėjo harmonizuotos ir sutrumpintos senovinės vienbalsės ortodoksų bažnytinės melodijos ir XIX a. ortodoksų bažnytinės muzikos kompozitorių sukurti daugiabalsiai kūriniai.
7 Liturginis giesmynas, sud. Kazimieras Senkus, Kaunas: Valstybinė „Šviesos“ leidykla, 1993.
8 Jaunimo giesmynas „Tavo vardo, Viešpatie, aš ieškau“, Kaunas: Ateitininkų federacija, 2014.
9 The Hymnbook, Richmond: Presbyterian Church in the United States, 1955.
10 Evangelikų giesmynas su maldomis, Kaunas: Lietuvos Ev. Reformatų ir Ev. Liuteronų Konsistorija, 1942.
11 The Covenant Hymnal: a Worshipbook, Chicago: Evangelical Covenant Church, 1996.
12 Krikščioniškos giesmės, Vilnius: Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorija, 2007.
13 „Ich bete an die Macht der Liebe“, Gute Botshaft, Iowa: Western PublishingCo., 1911, p. 14; https://hymnary.org/hymn/GB1911/15
14 „Koks tu, mūs Viešpatie, garsingas“, Krikščioniškos giesmės, Vilnius: Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorija, 2007, p. 365–366.
15 Margarita Moisejeva, „Krikščionių ortodoksų (stačiatikių) giedojimo „lietuviškumo“ apraiškos“, Lietuvos muzikologija, 2016 (17), p. 174–184; Мария Такала-Рощенко, „Новая гимнография в контексте конфессионализации униатской Церкви в XVII–XVIII веках“, Калофонія: Науковий збірник з історії церковної монодії та гимнографії, 2016, 8, p. 27–45; Юрій Ясіновський, „Церковное пение и нотнолинейные ирмологионы Великого княжества Литовского“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalbos, kultūros ir raštijos tradicijos, sud. Sergejus Temčinas, Galina Miškinienė, Marina Čistiakova, Nadiežda Morozova, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009, p. 391–400; Iван Кузьмiнський, „История церковной музыки через призму деятельности украино-белорусских митрополитов и епископов XVII века“, Journal of the International Society for Orthodox Music, 2018, Vol. 3,
p. 22–38.
16 Aldona Vasiliauskienė, Lietuva–Ukraina: religija, mokslas, kultūra Vilniaus vienuolių bazilijonų veikloje, Lvivas: Misionierius, 2021, p. 52–54.
17 Ibid., p. 70.
18 Pamaldos, skirtos prašyti pagalbos ar padėkoti Dievui, Dievo Motinai ar šventiesiems.
19 Чин Лiтургiї напередосвячених дарiв, Львiв, 2007.
20 Василiянськи наспiви, Львiв: Мiсiонер, 2005, p. 70.
21 Богогласник: пісни благоговіиныя, Почаїв: Друкарня Успенського монастиря, 1790.
22 Harrison Russin, „Organs in Orthodox Worship: Debate and Identity“, Journal of the International Society for Orthodox Church Music, 2018, Vol. 4 (1), p. 98–108.
23 Teodor Cenușă, „Acompaniamentul instrumental în Biserica Ortodoxă – studiu de caz: Insula Corfu“, Teologie și Viată, 2023, 1–4, p. 56–65.
24 Iван Кузьмiнський, „Музичні капели – від Вільна до Умані“, Патріярхат, 2020, 6 (482), p. 28–32.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.