Anapus disciplinos visuomenės

Vakarų visuomenėje vyksta tylus paradigmos pokytis: pozityvumo perteklius veda į nuovargio visuomenę. Michelio Foucault aprašyta disciplinuota visuomenė gimdė nusikaltėlius ir bepročius, o šūkiu „Taip, mes galime!“ besivadovaujanti dabartinė visuomenė daugina išsekusius, nesėkmių kankinamus, prislėgtus asmenis. Korėjiečių kilmės vokiečių mąstytojas Byung-Chul Hanas (g. 1959), kurio darbai apima kultūros, technologijų ir visuomenės klausimus, kritikuoja Vakarų visuomenės „perdegimo“ kultūrą, kurioje žmonės vertinami tik pagal sėkmę, produktyvumą ir efektyvumą. Hanas teigia, kad technologijos dažnu atveju skatina vienatvę, o ne socialinę sąveiką.

Čia spausdinama ištrauka iš knygos „Nuovargio visuomenė“ (Müdigkeitsgesellschaft, 2010), kurią netrukus išleis leidykla „Kitos knygos“.

Foucault disciplinos visuomenė, sudaryta iš ligoninių, prieglaudų, kalėjimų, kareivinių ir gamyklų, nebebūdinga šiandienai. Ją jau seniai pakeitė visiškai kitokia – sporto salių, biurų dangoraižių, bankų, oro uostų, prekybos centrų ir genų laboratorijų visuomenė. XXI amžiaus visuomenė – jau nebe disciplinos, o pasiekimų visuomenė (Leistungsgesellschaft). Tad ir jos nariai vadinami nebe „paklusnumo subjektais“, o „pasiekimų subjektais“ (Leistungssubjekt). Jie yra patys sau vadybininkai. Disciplinos institucijų sienos, skiriančios tai, kas normalu, nuo to, kas nenormalu, dabar atrodo kaip seniena. Foucault galios analitika nepajėgi aprašyti psichologinių ir topologinių pokyčių, įvykusių disciplinos visuomenei transformuojantis į pasiekimų visuomenę. Šių pokyčių neatspindi netgi dažnai vartojamas „kontrolės visuomenės“ terminas. Jis vis dar per daug negatyvus.

Disciplinos visuomenė yra negatyvumo visuomenė. Ją sąlygoja draudimo negatyvumas. Šioje visuomenėje vyrauja negatyvus modalinis veiksmažodis „ne-galėti“ (Nicht-Dürfen). Negatyvumas, kaip prievartos negatyvumas, būdingas ir privalėjimui (Sollen). Pasiekimų visuomenė tokio negatyvumo vis labiau atsikrato. Jį naikina tai, kad yra vis mažiau reguliavimo. Neribotas „gebėti“ (Können) – pasiekimų visuomenės pozityvus modalinis veiksmažodis. Jos kolektyvinis daugiskaitos teiginys Yes, we can tiksliai išreiškia tai, kad ši visuomenė orientuota į pozityvumą. Vietoj draudimų, paliepimų ar įstatymų randasi projektas, iniciatyva ir motyvacija. Disciplinos visuomenėje vis dar dominuoja Ne. Jos negatyvumas gimdo pamišėlius ir nusikaltėlius. Pasiekimų visuomenė gimdo depresyviuosius ir nevykėlius.

Visgi disciplinos visuomenės paradigmą pakeitus į pasiekimų visuomenės paradigmą, išlieka tam tikras tęstinumas. Akivaizdu, kad socialinei pasąmonei (gesellschaftlich Unbewussten) būdingas siekis maksimizuoti produkavimą. Kai augantis produktyvumas pasiekia tam tikrą tašką, prie savosios ribos prieina ir drausminimo metodas, arba negatyvioji draudimų schema. Norint didinti produktyvumą, disciplinos paradigma pakeičiama pasiekimų paradigma, arba teigiamąja įgūdžių schema, nes, viršijus tam tikrą produktyvumo lygį, neigiamasis draudimų negatyvumas ima blokuoti produktyvumą ir neleidžia jo toliau didinti. Gebėjimo pozityvumas yra daug veiksmingesnis už pareigos negatyvumą. Tokiu būdu socialinė pasąmonė pereina nuo „privalėti“ (Sollen) prie „gebėti“ (Können). Pasiekimų subjektas (Leistungssubjekt) yra greitesnis ir produktyvesnis už paklusnumo subjektą. Tačiau „gebėti“ nepaneigia „privalėti“. Pasiekimų subjektas lieka disciplinuotas. Jis perėjo disciplinavimo stadiją. „Gebėti“ toliau didina produktyvumo lygį, kuris buvo pasiektas taikant disciplinavimo techniką, tai yra „privalėti“ imperatyvą. Didėjančio produktyvumo požiūriu perėjimas nuo privalėjimo prie gebėjimo nėra lūžis, veikiau tęstinumas.

Alainas Ehrenbergas depresiją sieja su perėjimu nuo disciplinos visuomenės prie pasiekimų visuomenės:

Depresijos kelionė prasideda tą akimirką, kai atsisakoma draudimu grįsto elgesio kontrolės modelio, kuris autoritariškai paskirstydavo vaidmenis socialinėms klasėms bei abiem lytims, ir pereinama prie normos, raginančios kiekvieną imtis asmeninės iniciatyvos: įpareigojančios tapti savimi. [...] Depresyvus žmogus nepajėgia pasiekti savosios pilnatvės, jis išsekęs nuo pastangų tapti savimi.*

Problemiška yra tai, kad Alainas Ehrenbergas depresiją nagrinėja tik atsižvelgdamas į Aš (Selbst) ekonomiją. Pasak jo, depresiją sukelia socialinis imperatyvas priklausyti vien sau. Jam depresija yra patologinė vėlyvosios modernybės žmogaus nesugebėjimo tapti savimi išraiška. Tačiau depresiją sukelia ir ryšių stygius, atsirandantis dėl ryškėjančios socialinės fragmentacijos ir atomizacijos tendencijų. Ehrenbergas šio depresijos aspekto nenagrinėja. Taip pat jis nepastebi pasiekimų visuomenei būdingo sisteminio smurto, sukeliančio psichikos infarktus. Ne imperatyvas priklausyti vien sau, o spaudimas siekti sėkmės (Leistungsdruck) sukelia išsekimo depresiją. Žvelgiant iš šios perspektyvos, perdegimo sindromas (Burnout-Syndrom) išreiškia ne patį išsekusį Aš (Selbst), o išsekusią, perdegusią sielą. Pasak Ehrenbergo, depresija plinta ten, kur paliepimai ir draudimai, būdingi disciplinos visuomenei, užleidžia vietą asmeninei atsakomybei ir iniciatyvai. Tačiau iš tikrųjų sergame ne dėl atsakomybės ir iniciatyvos pertekliaus, o dėl imperatyvo siekti sėkmės, kaip vėlyvosios modernybės suformuotos darbo visuomenės (Arbeitsgesellschaft) naujojo paliepimo.

Alainas Ehrenbergas klaidingai tapatina dabarties žmogaus tipą su Nietzschės suvereniu žmogumi:

Suverenus žmogus, kuris panašus vien į save patį ir kurio atėjimą skelbė Nietzschė, netrukus taps masine tikrove. Virš jo nėra nieko, kas galėtų pasakyti, kuo jis turi būti, mat jam atrodo, kad jis priklauso tik sau pačiam.**

Nietzschė kaip tik sakytų, kad žmogaus tipas, kuris netrukus taps masine tikrove, yra ne suverenus antžmogis, o paskutinis žmogus, kuris vien tik dirba.*** Naujasis žmogaus tipas, bejėgis prieš pozityvumo perteklių, stokoja bet kokio suverenumo. Depresyvus žmogus yra animal laborans, kuris savo noru, be jokios išorinės prievartos, pats save išnaudoja. Jis – smurtautojas ir sykiu auka. Griežtąja prasme Aš tebėra imunologinė kategorija. Tačiau depresija neišsitenka jokioje imunologinėje schemoje. Ji prasideda tada, kai subjektas nebegeba gebėti. Pirmiausia tai kūrybiškumo ir gebėjimų nuovargis. Depresija sergančio asmens skundas, kad niekas neįmanoma, galimas tik visuomenėje, kuri tiki, jog viskas įmanoma. Nebe-gebėjimas-gebėti (Nicht-Mehr-Können-Können) veda prie destruktyvios savigraužos ir į save nukreiptos agresijos. Pasiekimų subjektas kariauja pats su savimi. Depresyvus žmogus yra šio internalizuoto karo invalidas. Depresija – tai liga visuomenės, kenčiančios nuo pozityvumo pertekliaus. Ji yra prieš save pačią kariaujančios žmonijos atspindys.

Pasiekimų subjektas yra laisvas nuo bet kokios išorinės valios institucijos, kuri jį verstų dirbti ar net ir išnaudotų. Jis yra pats sau ponas ir suverenas. Tad niekam nepavaldus, arba pavaldus tik sau pačiam. Tuo jis skiriasi nuo paklusnaus subjekto. Išorinės valios institucijos išnykimas nesuteikia laisvės. Atvirkščiai, laisvė ir prievarta dabar yra tas pats. Taigi pasiekimų subjektas atsiduoda priverstinei laisvei arba laisvai prievartai, kad pasiektų kuo geresnį rezultatą.**** Darbas vis intensyvėja, kol virsta dirbančio žmogaus savęs išnaudojimu. Tai veiksmingiau nei būti išnaudojamam kitų, nes savęs išnaudojimą lydi laisvės jausmas. Išnaudotojas kartu yra ir išnaudojamasis. Nebegalima atskirti smurtautojo nuo aukos. Toks savireferentiškumas sukuria paradoksalią laisvę, kuri dėl jai būdingų prievartos struktūrų virsta smurtu. Pasiekimų visuomenės psichinės ligos yra būtent šios paradoksalios laisvės patologinės apraiškos.

Vertė Tomas Sodeika