VITEBSKIETĖ

(Tikrasis) skaistminas

 

Prancūzų literatūra žinoma kaip labai drąsi ir be jokių dvejonių bei moralizavimo aprašanti visus egzistencijos niuansus. Ji bando visus dalykus įvardyti. Bent jau ji turėjo tokį įvaizdį. Tačiau XXI a. pradžioje išleistas kompaktiškas romanas ir jo užmaršties istorija, regis, parodo moralizuojantį ir nelabai drąsų literatūros veidą.

Romaną L’Agneau chaste („Tikrasis skaistminas“) praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje parašė Franckas Varjacas. Pirmą kartą kūrinys buvo publikuotas Prancūzijoje 2000 m. Tikrasis rašytojo vardas yra Franckas Chauvereau. Į literatūrą jis įžengė su romanu, kurio tema sukrėtė ir beveik visiems atėmė amą. Tai istorija apie pirmąją meilę, romantiškus dvylikamečio berniuko ir suaugusio vyro santykius. Iš pradžių romanas sutiktas beveik visiška spaudos tyla, paralyžiuota tabu temos. Tik prestižinis „Le Monde“ išdrįso parašyti apžvalgą: „Be abejo, turėjo prireikti drąsos pirmojo romano tema pasirinkti paauglio ir suaugusiojo meilės istoriją tokiu metu, kai teisingas pedofilijos pasmerkimas ir nepriimtinas apribojimas, suaugusiųjų primestas vaikams, apima viską, įskaitant paauglystės dviprasmiškumą ir kai kurių neįtikėtinų susitikimų ir trokštamų ir nepamirštamų iniciacijų paslaptis. Taip pat reikėjo talento, kad iš pirmo bandymo pavyktų pasakojimas šia tema.“

Didelis šio trumpo autofikcinio romano privalumas yra tas, kad jis parašytas iš paauglio perspektyvos. Jame nėra nei moralizavimo, nei kaltinimų, nei panikos. Skaitytojui atsiskleidžia aistros ir meilės pasaulis, kurio nebegalima nutylėti ir paslėpti. Rašytojas labai atsargiai leidosi į temą, kuri visuomenėje iš karto suvokiama kaip smerktina. Ir jis nepropaguoja tokios meilės, negieda odžių, o tik pasitelkęs literatūrą atkreipia dėmesį į klausimą, kuris egzistavo ir egzistuos amžinai. Vertingiausias ir šokiruojantis dalykas šiame trumpame romane – kad pasakojimu dalijasi vaikinas, išgyvenantis pirmąją meilę ir prisiimantis už ją atsakomybę. Autorius išveda mus už įprasto tokių santykių modelio rėmų: prievartautojas ir auka. Kaip tik tai paralyžiavo ir išgąsdino ir literatūros elitą (beau monde), ir skaitytojus.

Nepamirškime, literatūra atlieka ir terapinę funkciją: nepraeiti pro šalį, aprašyti nepriimtiną, ribinę patirtį, pasakyti tai, kas draudžiama ar nepageidautina, ir tuo padėti – štai kodėl reikalinga literatūra.

Franckas Varjacas taip pat yra parašęs novelių rinkinį „Kiaušinis ir uola“ (L’oeuf et le roc, 2003) ir istorinį romaną „Kventenas Liusanas“ (Quentin Lussan, 2016). Autorius yra įsimylėjęs Pietų Prancūziją, kur dabar gyvena, dirba ir aktyviai savanoriauja. Jis tarytum pasislėpė ryškiuose pietų saulės spinduliuose ir tik retkarčiais nustebina skaitytojus griežtais ir įnoringais tekstais.

Romano pavadinimas nusipelno ypatingo dėmesio: tiems, kurie nelabai nusimano apie augalų pavadinimus, iškart prieš akis iškyla skaistaus žmogaus, aukojamo ėriuko įvaizdis. Prancūzų kalba pavadinimas yra dviprasmis: viena vertus, jis reiškia tyrą ir nekaltą jauną žmogų, kita vertus, tai augalo, kuris viduramžiais buvo žinomas vienuolynuose, pavadinimas. Augalo vaisiai buvo duodami vienuoliams, kad pažabotų jų libido. Augalų tema kūrinyje atsirado ne šiaip sau – Franckas Varjacas rašytojo kūrybą dažnai lygina su sodininko darbais.

Įdomu, kad tik 2023 m. pasirodė pirmasis šio teksto vertimas į užsienio kalbą – gudų. Neabejotina, kad netrukus pasirodys ir kiti vertimai, nes šį estetinį ir terapinį tekstą būtina išgirsti ir kitomis kalbomis.

Tokie rašytojai kaip Franckas Varjacas gelbsti universalistinį prancūzų literatūros įvaizdį – romanas „Tikrasis skaistminas“ parodo, kad prancūzai ir toliau aprėpia ir aprašo visas gyvenimo sritis.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.