Identiteto krizė ir tuščio lapo baimė

 

Bėda ta, kad nežinau, kas esu: aukštaitė ar žemaitė?

Pirmą kartą šis klausimas man iškilo Šiaulių turizmo informacijos centro organizuotuose gidų ir kelionių vadovų kursuose, kai vienos paskaitos metu lektorė pasakė, kad šiaulietis gidas turėtų mokėti žemaitiškai, nes Šiauliai – didžiausias Žemaitijos miestas. Teiginiai, kad Aukštaitiją ir Žemaitiją skiria Šiauliuose ilgiausia Tilžės gatvė, yra tik mitas, kurį, žinoma, galima pasitelkti turistams palinksminti. Bet jei pažvelgsime į miesto herbą, kairiajame kampe išvysime mešką – Žemaitijos simbolį, todėl ir žemaitiška kalba labai pageidaujama.

Sutrikau.

Žemaitiškai aš nekalbu, nors visa giminė iš tėvo pusės – žemaičiai. Kita vertus, mane augino iš aukštaitiškų kraštų kilusi prosenelė, kuri kalbėjo tarmių mišiniu: „nukandžiodavo“ galūnes, kalbėdavo švelniai, bet įterpdavo nemažai žemaitiškų žodžių, pavyzdžiui: adyna, ana, čeravotė, čemodans, kavonės, klecks. Vėliau sužinojau, kad prosenelė užaugo regione, kuriame iš tiesų kertasi aukštaičių ir žemaičių tarmės. Tas mišinys ir yra mano gimtoji kalba.

Skaityti išmokau gal ketverių ar penkerių, bet pradinėse klasėse manęs garsiai skaityti dažniausiai nekviesdavo, nes skaičiau taip, kaip kalbėjau – gimtąja kalba, tarmių mišiniu. Taip, bendraklasiai iš manęs juokėsi, o mokytoja dėjo didžiules pastangas, kad viena geriausių klasės mokinių pagaliau nustotų kalbėti kaimietiškai ir prakalbtų bendrine lietuvių kalba. Tokios pastangos iš tiesų atsipirko, o bendrinės kalbos įgūdžiai mano pasąmonėje dar labiau įsitvirtino lietuvių filologijos studijų metu.

Tad kas aš esu?

Prosenelė, su kuria praleidau visą vaikystę, buvo baigusi tik keturias klases, kaip pati sakydavo, „skyrius“. Ji visą gyvenimą rašė su grubiomis rašybos ir skyrybos klaidomis, bet tai netrukdė man įvesti vargo mokyklos režimo: kol senoji nerdavo ar megzdavo, aš, keturmetė, mokiausi rašyti raides. Kai pramokau, ėmėmės skaitymo, ir jau netrukus pati galėjau perskaityti visas mėgstamiausias pasakas. Tada knygų lentynoje atsitiktinai aptikau spalvotą knygelę rusų kalba, ir mane akimirksniu sudomino kirilica. Prosenelė mezgė, o aš jos klausinėjau rusiškų žodžių. Netrukus rusiškai ėmiau kalbėti buitiniais sakiniais, ir prosenelei pasirodė, kad mokslų jau užteks, neva jei duonos paprašyti moki – nepražūsi.

Be „oficialaus“ mokymo, manęs laukė ir liaudiškasis. Niekas taip tiksliai nemokėjo nustatyti besikeičiančių orų, kaip mano prosenelė. Jai užtekdavo pažvelgti į dangų, pamatyti skraidančius paukščius ar pajusti vėją, ir ji iš karto pasakydavo, kaip apsirengti, kad per artimiausias valandas nesušalčiau ar neperkaisčiau.

Ji pažinojo visas vaistažoles ir žinojo, kaip jomis gydytis. Kartu skindavome ramunėles, prosenelės meiliai vadintas „ramuliukais“, džiovindavome šalpusnius, daržo gale visada godžiai žydėdavo nasturtės. Susižeidusi bėgdavau ne tvarsčių ieškoti, o į artimiausią pievą, kur skindavau gysločius ir nuplautus glausdavau prie žaizdos.

Susipažinau ne tik su vaistažolių, bet ir su piktžolių pasauliu. Piktžolės man patiko labiau, nes jos – vieninteliai augalai, kuriuos prosenelė leisdavo skinti. Birželio mėnesį pririnkdavau didžiules puokštes riebių kiaulpienių, ir mes kartu pindavome vainikus, kuriuos išdidžiai nešiodavau vietoj karūnos. Kitų gėlių šiukštu nebuvo galima skinti, o medžius leista tik glostyti, nes augalai – kaip žmonės, viską jaučia, supranta, jiems irgi skauda. Skauda ir sliekams, bitėms, kitiems vabaliukams, jie irgi pyksta, jaučia nuoskaudas ir nuskriausti gali atkeršyti. Mano prosenelei visa gamta buvo gyva, jos suvokimu, gamtai privalome paklusti, nes nuo gamtos esame visiškai priklausomi.

Prosenelė apie gamtą kalbėjo daug, o apie Dievą – niekada.

Nukryžiuotąjį pirmą kartą pamačiau virš močiutės žemaitės lovos. Ilgą laiką jis man atrodė kaip kambario puošmena, ne reikšmingesnis už paveikslą ar svyrančią gėlę, bet būdama ketverių ar penkerių pirmą kartą sugalvojau paklausti, kas tas vyras ir kodėl jis ant kryžiaus. Močiutė man papasakojo apie Jėzaus kančią, erškėčių vainiką ant galvos ir prisikėlimą, o tada mane užliejo baisus neteisybės jausmas – kaip galima šitaip kankinti žmogų?

Supažindinusi su Biblija, močiutė mane mėgdavo nusivesti į baltąją Šiaulių katedrą, o prieš Kalėdas būtinai parodydavo prakartėlę. Įsitaisiusios bažnyčioje, klausydavome mišių ir vaikų choro. Tai buvo visai kitoks pasaulis nei tas, kurį man rodė prosenelė, ir tęžtančiais žiemos rytais mieste reikėdavo kitokių žinių, nei siūlė bekraštės pievos.

Kai viešėdavau pas močiutę mieste, ji mane vesdavosi ne tik į bažnyčią, bet ir į karuseles, parką, kavines ir parduotuves. Leisdavo užsisakyti didžiausias ledų porcijas ir mokydavo gražiai elgtis prie stalo. Parduotuvėse skatindavo pirkti madingus mergaitiškus aksesuarus, o kartą pasiteiravo, ar paauglystėje nesiversiu į nosį auskaro. Jei nuspręsiu vertis, sakė, nupirks gražų auskariuką ir man padovanos per gimtadienį. Ir tikrai – per gimtadienius iš jos gaudavau gražiausius sidabrinius žiedelius, vėliau kelias poras madingų sidabrinių auskarų ir kitokių mielų smulkmenų, o prieš šventes močiutė mane kviesdavosi į Šiaulių dramos teatrą, kur eidavome žiūrėti vaikiškų spektaklių. Jai buvo svarbu, kad gražiai apsirengčiau, o jei spektaklis būdavo dviejų dalių, būtinai nusileisdavome laiptais į rūsį, kur buvo įrengtas bufetas, ir pirkdavome saldžių užkandžių. To teatro salės kvapo tikriausiai nepamiršiu niekada, net ir po renovacijos ji man kvepia kaip vaikystėje ar ankstyvoje paauglystėje, kai močiutė net neklausdavo, ar noriu žiūrėti spektaklį, – tiesiog nupirkdavo bilietus ir kviesdavo eiti, nes išsilavinusi mergaitė turi būti aplankiusi visus mieste pastatytus spektaklius.

Kartą, prieš vieną iš tokių spektaklių, užsukome į Šiaulių centre veikusį „Žiburio“ knygyną, ir močiutė nusipirko visus tris „Grafo Montekristo“ tomus – atėjus laikui, juos žadėjo padovanoti man. Tai buvo mano pirmasis susitikimas su Alexandre’u Dumas. Šiuos tris tomus saugau jau dvidešimt metų.

Žemaitė močiutė aukštaitę prosenelę pragyveno dešimt metų. Per tą laiką abu mano pasauliai maišėsi – mokslai mieste, vasaros kaime, bibliotekos, ežero pakrantė, teatras, pievos ir knygos. Šie iš pirmo žvilgsnio skirtingi pasauliai manyje sutilpo ir vienas kitą papildė, niekada savęs nelaikiau nei kaimo, nei miesto vaiku, iki gidų kursų nesusimąsčiau, kuriai etninei grupei save priskirti, ir kol nepradėjau skaityti savo antrosios knygos recenzijų, nė nepagalvojau, kad mieste nėra vietos miškui.

Prieštaravimai, būtinybė save kam nors priskirti, dvejonės ryškėjo po kiekvieno mėginimo įsilieti į literatūrinį pasaulį ir piką pasiekė tada, kai nusprendžiau atiduoti duoklę protėviams – rinkti medžiagą istoriniam romanui apie savo prosenelius žemaičius. Kaip tyčia, tą vasarą su „Poezijos pavasario“ delegacija, kurioje buvo ne vienas žemaitis, lankiausi Telšiuose, ir sutikti telšiškiai man maloniai spaudė ranką kaip vertėjai ir poetei, „kuriai pažini Žemaičių erdvė“. Taigi ne tikrai žemaitei. Jaučiausi lyg aistruolė, prisiplakusi prie vietinės krepšinio komandos.

Dar blogiau buvo, kai kolega telšiškis socialiniuose tinkluose išreiškė viešą pasipiktinimą dėl Lietuvoje neva negerbiamos žemaičių kalbos. O aš jos net kalba nelaikau… Tad kokia aš žemaitė? Ar panorėjusi galėčiau gauti žemaitės pasą, grįsdama protėvių kilme? Galų gale, net nežinau, kuo save tie protėviai laikė, – teta pasakojo, kad iš Kelmės kilęs prosenelis, kitaip nei jo žmona, kalbėjo gražiausia bendrine kalba. Tad abejonės man rodosi labai pagrįstos – ketinu rašyti istorinį romaną apie žmones, be kurių nebūtų manęs, nors net nežinau, kokiai etninei grupei save priskirti.

Kita vertus, viduje netyla balselis, aiškinantis, kad problemą pernelyg išpučiu, nes taip elgtis labai patogu. Prisigalvoji kliūčių ir jomis užmaskuoji tuščio lapo baimę. Tariamos kliūtys sunkiai įveikiamos, todėl rašymą galima atidėti neribotam laikui. Kai kolegos ar draugai pasiteirauja, kaip sekasi rašyti, visada atsiranda pasiteisinimų – nėra įkvėpimo, nežinau, kaip išspręsti priskyrimo etninei grupei klausimą, dvejoju… Nors iš tiesų bijau nesuvaldyti teksto, galų gale, tingiu. Rašymas – ir protinis, ir fizinis darbas, tad kas norėtų eiti į sporto salę, kai kambaryje stovi šilta lova, plačiaekranis televizorius, ranka pasiekiamame šaldytuve yra vaisių ir pyrago, o lauke šalta? Aš tai jau ne.

Taigi pripažinkim. Esu literatūrinė tinginė. Rašytoja dykinėtoja. Tingiu net ieškoti būdų, kaip su tinginyste kovoti, nors ant stalo guli trys knygos apie rašymą ir būdus, kaip įveikti tokį ištižimą. Nors jei norėčiau su tinginyste kovoti, man nereikėtų net literatūrinės pagalbos knygų, tik pasekti sėkmingu pavyzdžiu – neseniai savo akimis mačiau, kaip polinkį į tinginystę išsprendė vienas didžiausių slovėnų menininkų, architektas Jožė Plečnikas, pastatęs didžiąją senosios Liublianos dalį.

Jo namas, kuriame dabar įrengtas muziejus, stovi beveik pačiame sostinės centre. Paveldo perėmėjai pasistengė pastatą išlaikyti kuo autentiškesnį – turistai pasitinkami prieangyje, kuriame svečių laukdavo pats didysis menininkas. Žydinčios gėlės ir čiulbantys paukščiai prieangiui jaukumo nesuteikia: čia nėra suolelių ar stogo, tad lietui lyjant neišvengiamai tektų sušlapti. Tai – architekto gudrybė greitai išprašyti nelauktus lankytojus ir atsikratyti kuo daugiau žmonių, kurie trukdytų dirbti. Jei svečio išprašyti nepavykdavo, jis būdavo kviečiamas į vidų ir sodinamas ne svetainėje, kurios name apskritai nėra, o nedideliame ir nejaukiame svečių kambarėlyje, kuriame įrengtas tardomojo kabineto apšvietimas, – neatlaikęs nejaukos, svečias pasišalindavo pats.

Architektas nelepino ne tik lankytojų, bet ir savęs. Virtuvėje pasistatė itin nepatogią kėdę, kad pavalgius nekiltų pagunda užsisėdėti per ilgai. Miegamajame susirentė per mažą ir per siaurą lovą, kad vos pabudęs keltųsi ir eitų prie darbo. Mylimas knygas užkalė didelėse uždarose spintose, kad užsimiršęs per ilgai neužsiskaitytų. Įėjimą į jaukią terasą susiaurino taip, kad pro duris vos prasispraustų, nes nevalia augalais džiaugtis per ilgai.

Kita vertus, patogiai įsirengė du darbo kambarius ir pasistatė net kelis milžiniškus darbo stalus. Atsikratęs visų pagundų, Plečnikas neskaičiuodavo darbo valandų. Jo galva sprogo nuo idėjų, kurias skubiai reikėjo įgyvendinti. Kol išprašyti draugai ir lankytojai kraipė galvas, mieste kilo didingi pastatai ir kolonos, ištisi kvartalai ir smulkioji architektūra, didžiuliame, bet klaikiai nepatogiame menininko name vienas prie kito rikiavosi prototipai, kai kurie projektai vietą atrado kituose miestuose.

Suvaldęs tinginystę, Plečnikas kelių valandų pogulio susisukdavo nepatogioje lovoje ir vos praaušus jau stovėdavo prie vieno iš didžiulių darbo stalų ir sukdavo galvą, kaip įgyvendinti per naktį susapnuotas idėjas. Architektas stengėsi atsikratyti perteklinių minčių, projektus kūrė greitai, kad neišgvildentos idėjos nesvarintų galvos, ir darbingumo, produktyvumo, sėkmės bei turtų jam pavydėjo ne tik amžininkai, bet ir vėlesnių kartų menininkai, slovėnai ir užsieniečiai, įskaitant mane.

Bet ar esu dėl rašysimos knygos pasirengusi paaukoti namų patogumą? Tikrai ne. Darbo stalą dažniausiai susitvarkau, ant jo telpa kompiuteris, įkvėpimui skirta rašomoji mašinėlė, kelios knygos ir kavos puodelis. Ryte pabudusi, neretai jaučiu norą rašyti, tad prisėdu prie stalo, įsijungiu kompiuterį.

Nusistatau reikiamus parametrus programoje „Word“.

Ekrane pamatau tuščią lapą.

Nuryju gurkšnį kavos.

Pažvelgiu pro langą.

Reikia palaukti, kol nutils triukšmas, nebelos kaimynų šuo, pravažiuos automobilis.

Reikia kam nors paskambinti, užsiregistruoti pas gydytoją, apsipirkti internetu.

Reikia nuvalyti dulkes, kurias ką tik apšvietė pro langą įsispraudęs saulės spindulys. Be to, matau nešvarias užuolaidas.

Reikia nuo žemės surinkti vaiko popieriaus iškarpas ir šiukšleles.

Visai būtų pravartu pavalgyti.

…Ir taip praeina pusė dienos.

Žiemiškai saulei leidžiantis, vėl sėdu rašyti.

Įsijungiu užgesusį kompiuterį, giliai įkvepiu ir… susimąstau: tai aukštaitė aš ar žemaitė? Kaip buvau auginta? Kas buvo mano protėviai? Ar verta apie juos rašyti, jei nežinau, kaip ir nuo ko pradėti, ar verta dirbti, kai taip bijau tuščio popieriaus lapo?