Įsibrovėlis

Grįžtu namo, atrakinu buto duris, sustoju ant kilimėlio, nusivalau batus ir einu į vidų. Rankoje nešu krepšelį su maisto produktais. Buvau parduotuvėje, pirkau skrostą vaivorykštinį upėtakį, laukinių ryžių, citrinų, cukraus ir saldainių. Įjungiu šviesą, nusivelku paltą. Bet kas gi čia – krepšelis krinta iš rankų – nekviestas svečias? Jis sėdi virtuvėje ant kėdės ir žiūri į mane. Prisimerkęs, apakintas šviesos. Ką jis čia veikia? Kaip čia pateko? Kas tu, klausiu. Neatsako. Iš kur tu, klausiu. Tyli. Jis vilki mano mėlynąjį megztinį. Kaip jis drįsta? Išeik, sakau. Nejuda. Nežinau, ką daryti. Pakeliu vaivorykštinį upėtakį ir padedu ant stalo. Surenku kitus produktus. Citrina nuriedėjo po stalu, pakelsiu vėliau. Nešdinkis, sakau. Reikėtų išgrūsti jį lauk. Ne, nepavyks, nepakaks jėgų. Jis žiūri į mane, sakytum, su užuojauta. Lyg norėtų man padėti, bet nežinotų kaip. Gal jis kurčias? Gal nebylys? Atiduok megztinį, sakau. Jis klusniai nusivelka ir paduoda man megztinį. Vadinasi, girdi, supranta. Na, gerai. Nusiplaunu rankas ir imu ruošti vakarienę. Barstau upėtakį prieskoniais, šaunu į orkaitę, verdu ryžius. Akies krašteliu jį stebiu. Jis vis dar sėdi ant kėdės ir seka mano judesius. Tyčia kliudau jo ranką arba galvą, užlipu ant kojos. Gal supras, kad man trukdo, ir išeis. Bet neina. Verdu arbatą. Sklinda keptos žuvies kvapas. Ištraukiu upėtakį iš orkaitės, dedu į lėkštę su virtais ryžiais, sėdu prie stalo ir valgau. Jam nesiūlau, nė kąsnelio negaus. Jis žiūri, kaip valgau. Manau, pavydi. Suplaunu indus. Elgiuosi taip, lyg jo čia nė nebūtų. Galbūt jis tikisi, kad neteksiu kantrybės, kad imsiu šaukti, kad imsiu jį mušti. Nesulauks. Mano planas: vakarienė, filmas, vonia ir lova. Kaip visuomet. Dvyliktą valandą, prieš miegą, užsuku į virtuvę – stiklinės vandens. Na ir pažiūrėti, ką jis veikia. Gal jau išėjo? Ne, įsitaisė po stalu. Ant stalo citrina – matyt, surado ir pakėlė. Guli susirietęs į kamuoliuką, atrodo apgailėtinai. Gal to jis ir siekia – kad imčiau jo gailėtis? Tiek to, atnešu dekoratyvinę pagalvėlę ir metu jam į veidą. Jis krūpteli, pramerkia akis. Pakiša pagalvėlę sau po galva, atsidūsta ir užsimerkia. Palieku jį ir einu miegoti.

Pabundu septintą ryto, suskambus žadintuvui. Įjungiu šviesą. O jis – stovi kampe ir spokso į mane. Matyt, stebėjo, kaip miegu. Iškrypėlis. Ko žiūri, sakau, dink iš čia. Užmigau su mintimi, kad rytą jo neberasiu, kad bus išėjęs. Deja. Ką gi, teks gyventi su juo. Ne – prie jo ir aplink jį. Teks priprasti. Einu į vonią, pastumiu, kai pasipainioja kelyje. Pasiruošiu pusryčius: paskrudinu porą riekelių baltos duonos, užtepu sviestu, užplikau puodelį kavos. Jis sėdi priešais mane ir stebi, kaip valgau. Numetu jam plutelę. Jis pakelia ir beveik nekramtęs praryja. Turėtų būti labai alkanas. Įpilu jam stiklinę vandens. Apsirengiu ir išeinu. Baisu palikti jį vieną namuose, nežinau, ko iš jo tikėtis. Bet ką darysi. Galbūt kai grįšiu, jo neberasiu?

Randu. Jis vėl sėdi tamsoje, virtuvėje, ant tos pačios kėdės. Šįkart įsispraudęs į mano odinį švarkelį, be batų. Batai po stalu. Nusivilk švarkelį, sakau, kvaily, – suplėšysi. Tuojau pat nusivelka ir pakabina ant kabyklos koridoriuje. Maža to, virtuvėje ant grindų išverstos šiukšlės. Maisto atliekų nėra. Jo darbas. Matyt, kapstėsi ieškodamas maisto, ką rado, suvalgė. Ko pridirbai, tučtuojau sutvarkyk, įsakau ir paduodu šepetėlį ir semtuvėlį. Jis priklaupia, viską sušluoja, kaip liepta, ir sumeta į šiukšlių dėžę. Kad daugiau to nebūtų, sakau ir suprantu, kad tai skamba kaip leidimas įsikurti ilgesniam laikui, tad pasitaisau ir sakau, kad rytoj išmesiu jį kartu su visomis šiukšlėmis. Pasiruošiu vakarienę – išverdu makaronų, pagardinu sviestu ir sūriu. Neįveikiu visos porcijos, likučius atiduodu jam. Jis alkanas, valgo godžiai ir greitai. Dar gauna pusiau nugertą puodelį mėtų arbatos. Tegu pasidžiaugia. Desertui valgysiu šokoladinius saldainius. Jam neduosiu – to jau būtų per daug.

Taip ir gyvename, maitinu jį maisto likučiais, miega jis virtuvėje po stalu, pasidėjęs galvą ant dekoratyvinės pagalvėlės, apsiklojęs pledu, kurį paskolinau, kai buvo šalta naktis ir man jo pagailo. Kas rytą, kai pabundu, randu jį stovintį kambario kamputyje. Pripratau, nebekreipiu į jį dėmesio. Naudos iš jo jokios, jis man nepadeda, tik trukdo ir užima vietą. Žiūri į mane liūdnomis akimis, lyg ko norėtų, bet nedrįstų paprašyti. Nebesakau jam „išeik“, „dink iš čia“, „nešdinkis“. Sakau tik „pasitrauk“, „padėk į vietą“, „nesipainiok po kojom“. Nupirkau jam dantų šepetėlį ir šukas. Jis atėjo be daiktų. Net šiltų drabužių neturėjo. Atidaviau jam savo mėlyną vilnonį megztinį. Galbūt nereikėtų taip elgtis – pasijus kaip namuose. Vieną rytą pabundu – kamputyje jo nėra, pasiverčiu ant šono, žiūriu – jis guli šalia manęs, užsiklojęs antklodės krašteliu. Stūmiau jį taip, kad iškrito iš lovos. Nukritęs sudejavo. Turbūt skaudžiai susitrenkė. Ir gerai. Žinos, kad taip elgtis nedera. Jis nesupranta, kas leistina, o kas ne. Nesupranta, pavyzdžiui, kad negalima jaukti mano namų ir imti mano daiktų. Kartą grįžtu namo, įjungiu virtuvėje šviesą ir matau kėdžių, dėžių ir paklodžių konstrukciją. Jis sėdi viduje. Sakau, lįsk iš ten, kvaily, ir imu griauti tą „namelį“, nešioti daiktus į vietas. Jis atsisėda ant savo kėdės ir žiūri. Bent padėtų. Kitą sykį grįžtu, įjungiu šviesą ir matau ant stalo piramidę, pastatytą iš mano lėkščių, puodelių ir dubenėlių. Tas statinys vos laikosi. Išbaru jį ir imu ardyti piramidę, aišku, nesėkmingai, dūžta viena lėkštutė ir pora puodelių. Pasitaiko, kad grįžtu, įjungiu šviesą, o virtuvėje jo nėra. Jis, pavyzdžiui, slepiasi spintoje, o visos buto užuolaidos užtrauktos. Arba atvirkščiai – visi langai atviri, namuose siautėja skersvėjai, o jis sėdi balkone. Vilki mano striukę. Kartą aptikau jį vonioje. Grįžtu, kaip visuomet, apie šeštą, virtuvėje jo nėra. Kur tu, šaukiu, pasirodyk. Pabodo tie jo žaidimai. O jis, pasirodo, vonioje. Vonia pilna vandens. Jis sėdi ant vonios krašto ir plukdo popierinius laivelius. Galvoju, nieko tokio, baisesnių dalykų yra iškrėtęs. Bet palaukite – pro šalį plaukia mano nuomos sutartis, greta mano mokyklos baigimo diplomas, štai mano darbo sutartis ir užsienio kalbos kursų baigimo sertifikatas. Kartais norisi jį primušti. Traukiu tuos laivelius, išlankstau, ištiesinu lapus, kloju ant stalo ir palieku džiūti. Jis mane stebi. Neliesk jų, sakau jam, neliesk mano daiktų ir nesivilk mano drabužių, tupėk visą dieną ant savo kėdės arba tūnok po stalu. Tąkart klusniai atsisėdo ant kėdės ir nejudėjo. Nesitikėjau, kad paklausys. Ir neklydau. Vieną gražų vakarą grįžtu namo ir matau štai ką: mano daiktai iškraustyti iš spintelių, stalčių, lentynų ir išdėlioti ant grindų laikantis tam tikros tvarkos. Pavyzdžiui, raudonas dantų šepetėlis guli šalia knygos raudonais viršeliais, raudono puodelio ir rausvų marškinėlių. Kitame kampe guli mėlyni daiktai, šalia lovos – geltoni. Jis žiūri į mane taip, lyg didžiuotųsi nuveiktu darbu. Nieko nesakau – neverta – renku daiktus ir dėlioju į vietas. Užtrunku porą valandų.

Greitai bėga laikas. Štai ir pirmoji pavasario diena. Grįžtu vėliau nei paprastai. Turėjau reikalų. Vakarienę užsisakiau restorane. Valgiau puikų lašišos kepsnį, pagardintą citrina ir rozmarinais. Atrakinu buto duris, įjungiu virtuvėje šviesą. Jis sėdi ant savo kėdės ir dreba. Iš nosies ir ausų jam teka kraujas. Akys drėgnos, lyg stiklinės. Turbūt karščiuoja. Kas gi jam nutiko? Išverdu žolelių arbatos, puodelį ir nosinaitę padedu ant stalo. Išjungiu šviesą ir išeinu. Gal jis nusibaigs, gal pagaliau jo atsikratysiu?

Kai pabundu, žvilgteliu į kampą, kur paprastai stovėdavo, – jo nėra. Virtuvėje ant kėdės taip pat nėra. Arbatos negėrė. Gal kažkur įlindo? Gal vonioje, gal spintoje? Ne, nėra. Gal pasislėpė sandėliuke (kartą buvo ten įsitaisęs) – patikrinu. Taip pat ne. Išėjo. Nebėra. Atidarau buto duris, išeinu į laiptinę. Nieko. Duris palieku praviras – jei kartais sugrįžtų.