Iš balto drugelio esame gimę [Aspazija, Rainis, Ērmanis...]
Latvių poetinė proza
ASPAZIJA
(1865–1943)
Šviesa bėgo iš pasaulio
Šviesa bėgo iš pasaulio.
Ji bėgo nuo kažkokios neįtikėtinai siaubingos grėsmės, kuri vijosi ją iš paskos, bėgo iš klonių į kalnus, išgąsdinta mirties, iš kalnų vėl leidosi į klonius.
Aplink šviesos galvą plaikstėsi ilgi, raudoni plaukai.
Lekiant per aštrias uolas, krūmus ir tvoras, likę kaboti jos suplėšyto purpurinio apsiausto dryžiai žibėjo ant plačių pilkšvų lapų it vakaro raudonis.
Kitos atraižos, įkritusios jūron, tolumoje nurausvino vilnijančius vandenis, tarsi apliejo krauju.
Bėgančią šviesą vijosi sutemos milžinai.
Vienas jų viršum klonių išskleidė platų debesų apsiaustą ir ruošėsi miegoti.
Kitas visu svoriu taip pasilenkė virš miškų, jog net sušlamėjo šakos, ir paukšteliai išgąstingai sučirškė lizdeliuose.
Trečias įsitempė ir galingu šuoliu užšoko ant kalnų.
Kai tik milžinai įsikūrė savo vietose, į kalną aukštyn prunkšdami kopė juodi žirgai galiūnai, sunkiai tempdami vežimus.
Tie aukšti vežimai su juodais bokštais panėšėjo į laidotuvių vežimus.
Tai buvo tamsos triumfo vežimai.
Tamsa pradėjo švęsti savo pergalingą ėjimą pasaulin, ir jos triumfo vežimai vilko per dulkes už plaukų pririštą žemę.
RAINIS
(1865–1929)
●
Kartą Džuang Džou susapnavo esąs drugelis, plasnojantis drugelis, kuris jautėsi sveikas, laimingas ir nieko nežinantis apie Džuang Džou.
Staiga jis nubudo: ir vėl tapo tikruoju Džuang Džou.
Aš jau nebežinau, ar Džuang Džou sapnavo esąs drugelis, ar drugelis sapnavo esąs Džuang Džou, nors, ko gero, yra skirtumas tarp Džuang Džou ir drugelio.
PĒTERIS ĒRMANIS
(1893–1969)
Pamirštos knygos
Aš matau, kilnoju, dėlioju tūkstančių tūkstančius knygų, kurių nepabučiavo genijus, ir jos dingo amžinybėje.
Aš žaviuosi šimtatomiais kinų romanais, žaviuosi šia keistenybe, mano rankose riterių romanai, kuriuos taip mėgo Don Kichotas.
Knygos pamirštos, pasmerktos, kiek jų slėpta po antklode, kiek jausmų, pas jus sugrįžta senieji amžiai su tautų idealais, dorybėmis, niekšybėmis, pigiais juokeliais, sugrįžta spindėdamos, mirgėdamos!
Aš šeimos romanus skirstau į saldžiai dorovingus, kriminalinius, pastorales dūduojančius, socialinius, sunkiuosius kaimo romanus, o aš skaitau čekų, norvegų, serbų, ukrainiečių, meksikiečių realistus ir romantikus!
Šiuose puslapiuose likimai trūnija, būvis trūnija, tiek daug vaizdų, tipų, žmonių likimus šiuose puslapiuose leidžiu pro pirštus!
Ir eilėraščiai, milžiniškoji Visuotinė antologija! Milijardai meilės dainų, šimtai tūkstančių saulėlydžių, pavasarių, vasaros naktų! Tiek jausmų, tiek grožio, tik amžinybės mažai! Genijus toks retas, užmarštis, užmarštis, kentėjo veltui, jautė veltui, kuo čia dėta amžinybė!
O vis dėlto! Čia rasite šventumą, klausykite jūs, galingieji, amžinieji, nenoriu šaukti jus vardu, tiek daug kartų jus jau šaukė vardu!
Šventumas ir grožis šioje užmarštyje, kapinių dvelksmas šioje niūrybėje, jūs, visi galingieji, dabar nusiimkite kepures!
Aš daug kentėjau su žmonėmis, aš noriu kentėti su jumis šioje dainoje, knygose, užmirštose, neapkęstose pavydžiosios Amžinybės!
IMANTS ZIEDONIS
(1933–2013)
●
Jeigu tu nori savo rankomis kažką pakeisti, ateik čionai ir išmoksi dar grakštesnį – neregimąjį – drugelių šokį. O tada tu nebeisi ten, kur nosis rodo. Nes tavo nosis niekada nebeišsitiesins. Ir liežuvis daugiau nebesitiesins.
Ir tu nebeturėsi tiesaus proto. Kai tu suprasi, kad tiesioji nėra tiesi, pradėsi šokti.
Tu pakeisi savo linijas. Šokdamas. Tai netiesa, kad kiekvienas yra savo laimės kalvis. O tiesa, kad kiekvienas esame savo laimės drugelis.
●
Ką veikia drugeliai per žemės drebėjimą?
Drugeliai nesijaudina per žemės drebėjimą. Drugeliai gailisi gėlių per žemės drebėjimą, ramina bites.
Nes per žemės drebėjimą iš korių teka medus. Nes per žemės drebėjimą nuo bičių kojų byra žiedadulkės ir pradingsta smėlyje. Drugeliai ramina medžių viršūnes. Nes per žemės drebėjimą jos prarado ryšį su šaknimis.
Drugeliai per žemės drebėjimą moko pleventi ore. Drugeliai per žemės drebėjimą atskrenda ir išleidžia iš maišo paršelį. Nebaisu, nėra toks baisus tas žemės drebėjimas, kai patiems reikia drebėti, kai patiems per žemės drebėjimą reikia pradėti drebėti.
Išties juokinga – tik drugeliai gali mums pagelbėti, kai žemė pradeda drebėti.
●
Aš verkiau dėl drugelio, kurį užkasė. Kurį į žemę užkasė per kvailumą. Juk drugelių niekad nereikia užkasti. Nes drugeliai visada miršta. Ir nėra jokių drugelių kapinių, kurios būtų minimos dainose ir sakmėse.
Aš verkiau dėl drugelio, kurį užkasė. Nes veltui kamavosi su kastuvu, veltui. Ir veltui baltas žvakes pravirkdė.
Aš puikiai žinau: drugelis turi dingti, spalvos suplūsti į vienui vieną. Kol nebelieka kitų, o lieka – balta.
Iš balto drugelio esame gimę, pas baltą drugelį sugrįžtame.
VITAUTS ĻŪDĒNS
(1937–2010)
Skydai
Mūsų dainos – skydai senieji, jos pagalve mums bus.
Kvėpuosim daugelio likimu kaip Dauguvos pakrantės.
Mes būsim atsimerkę ir niekas mūsų neužklups, mūsų kūnais ir kaulais Dauguvos tėkmės neužtvenks.
Latvių tauta gyva – akmuo, molis ir smėlis, jie kopia šiais krantais, kad apačioj Dauguva plūstų.
Mūsų dainos – skydai senieji, jos pagalve mums bus – nei sapne, nei per amžius neužmigsime.
MĀRIS BIŠOFS
(g. 1939)
Amžiai
J. W. Goethė bandė skaityti Michelio Houellebecqo knygą, bet tuojau pasijuto visiškai nelaimingas, sutrikęs ir padėjo knygą į šalį.
Michelis Houellebecqas bandė skaityti Goethės „Jaunojo Verterio kančias“. Ties antru puslapiu šiurkščiai nusikeikė ir sviedė knygą šalin.
Picasso ir Eluard’as
Picasso valo savo studiją, peržiūri senus piešinius. Tie, kurie jam nepatinka, sviedžia į krūvą prie durų. Tada ateina Paulis Eluard’as. Pablo jam sako: „Tu man atleisk, bet šiandien negaliu su tavim bendrauti, ateik rytoj. Ar aš galiu tavęs paprašyti, kad tu išmestumei šią piešinių krūvą į konteinerį prie vartų?“
JURIS KRONBERGS
(1946–2020)
●
miestas mano vėjas jis pučia šen bei ten iš vienos vietos į kitą mano vėjas miestas pučia aplinkui mane aš stoviu vietoje į asfaltą įsmeigtas mietas horizontalūs tekstai netgi į mietų kalbą įsmeigtas tekstas visada yra apie teksto esmių esmę menas yra tik apie meną kiekvienas meno kūrinys yra kito meno kūrinio komentaras nori nenori (o gal – tauškiant netauškiant) tekstas tiesiog ateina jis tiesiog ateina kaip ir metai pavyzdžiui: po kelių mėnesių man bus XX taip nebūdavo anksčiau tada man buvo pavyzdžiui 43 arba 35 (o gal dar net mažiau) bet metai ėjo vieni paskui kitus lengvai kaip jiems priklausė? velniažin kaip ir eilėraščiai lengvai tačiau skirtingai nei metai eilėraščiai gali ir neateiti lengvai kaip tyka: vėjas nurimsta iš tiesų jis dingsta nieko nėra miestas tuščias sustingęs vėliavos iškeltos tarsi išleidusios dvasią viskas stovi vietoje miestas praradęs pasitikėjimą savimi net tie kurie dar juda nepajuda pirmyn kas nutiko? vėjas įkrauna poezijos baterijas tai irgi reikia daryti man pačiam niekas manęs nesupils į butelį reikia paklausti į kokį? rašalo? nevartoju. degtinės? apsvaigęs nerašau o ką tada apsvaigęs darau? nežinau neatsimenu galbūt rašau bet tokiu atveju vėjas nuneš mano rašinį padange nieko panašaus nesu regėjęs galbūt vieną ar du kartus bet tada negalėjau perskaityti savo rankraščio todėl jis nesiskaito nes mano rankraštis buvo skersvėjis mieste vėjas rankraštyje skersvėjis poezijoje apie poeziją dar būtų galima pridurti – sapnuoju nemigą bet nemiga ateina pati savaime (jei lauksi pakankamai ilgai) kaip ir metai kaip ir poezija nemiga metai ir poezija – tai maždaug vienas ir tas pats kaip ir vėjas? ak bet jis yra visiškai kitas medžiuose pernelyg daug paukščių tie pernelyg garsiai trukdo žmonėms miegoti paverčia juos ligoniais ant medžių ketinama užmesti tinklus tačiau tai pernelyg sudėtinga brangu tai galėtų padaryti tik toks kaip kristus o jeigu taip tada tuojau mes visi gyventume po apsauginiu tinklu ir nežinotume ar tai lietus tolumoje ar kažkas žiūri iš tinklo ir naktį nežinosime ar ir žvaigždėms neužmesti tinklai ar čia garsiai neskraido ikarai pernelyg arti o kaip tada bus su angelais kartkartėmis vienas jų nusileidžia į mano sapną ir neleidžia sugrįžti į nemigą kai eisiu miegoti apsiklosiu tinklu tada matysiu padeda ar nepadeda
KĀRLIS VĒRDIŅŠ
(g. 1979)
Status quo
Išpažinti meilę – gražu kaip nepriklausomybę skelbti.
Po ilgų metų, praleistų opozicijose, persikėlėme į romantiškos tarnybos būstą – vyžoti, kitaip tariant, pliki – metų metus neišlindome iš patalų. Ir ūsuotos karalienės pripažino mus de facto.
Šiandien vėl valstybinė šventė, taurelės blykčioja it ordinai, bučiniai vietoj užkandžio. Ego bibamus, mano prince, mes pavogėme valstybę kaip tuščią širdį.
Atsakymas
Jūsų laišką gavome, tačiau apgailestaujame – šiuo metu nieko negalime pasiūlyti. Situacija labai sudėtinga, mes vis dar tikimės palankaus sprendimo.
Laikome savo pareiga jums pranešti, kad ir jūsų požiūris neskatina konstruktyviau bendradarbiauti. Keldami reikalavimus jūs galėjote būti toks malonus ir palaikyti mus – mes irgi žmonės, dirbame nevalgę ir be poilsio. Atsiųskite statinaitę alaus ir kelis kotletus. Arba ką nors tokio, kas tinka mainams, – pavyzdžiui, litrą kraujo arba kokį taikos metų baldą.
Kai tik bus naujienų, stengsimės jums pranešti. Deja, negalėsime paskambinti, tačiau išsiųsime laišką, jeigu bus kam aplaižyti pašto ženklą.
Pirštinėlė
(necenzūruota versija)
Mes patys suplėšome savo pirštinėlę ir patys ją vėl adome. Juk malonu pajausti ant kaklo ledinį prašalaičio alsavimą. Todėl: ►
● jeigu esi romantiškas didvyris, mokąs išnaikinti grūdinę kandį ir straubliukus, žinąs receptus nuo juodų plaukų ir miltligės, prisipeški dilgėlių ir lįsk į pirštinėlę šildytis;
● jeigu tiki, kad Jėzus Kristus yra įsikūnijęs Dievo sūnus ir esi už vyro vergystės, moters prostitucijos ir vaiko tamsybiškumo išnaikinimą, tada lįsk į pirštinėlę ir visa tai pavaizduok šokdamas;
● jeigu esi simpatiškas bent 18 metų jaunuolis ir nori užsidirbti dvidešimt latų, tada lįsk į pirštinėlę šildytis;
● jeigu tu esi rafinuotas šunsnukis, kurio projektai skatina integraciją ir regionų vystymąsi, tada tu, nekreipdamas dėmesio į mūsų protestus, įlįsi į pirštinėlę ir patogiai įsitaisysi nykštyje.
Mes jau žinome, jūs visi suplėšysite tą pirštinėlę, bet mes ją vėl suadysime.
MARTS PUJĀTS
(g. 1982)
Toks jautrus siužetas
S. Mano tikslas padėti žmonėms įveikti praradimo jausmą, suvokti, kad sapnas niekada nebeiškils atmintyje.
E. Vadinasi, jūs ne tik padedate žmonėms prisiminti užmirštą sapną, bet ir pagelbstite jiems susitaikyti su tuo praradimu?
S. Būtent taip.
E. Kiek šiuo metu žmonių kreipėsi į jus pagalbos?
S. Matote, vieni yra tie, kurie kreipiasi pagalbos, tokių dabar yra apie 20, bet yra žmonių, kurie tiesiog nežino, kaip galima kovoti su šia problema, kad po pamiršto sapno galimas visavertis ir džiaugsmingas gyvenimas.
E. Vadinasi, galimas toks gyvenimas.
S. Taip, toks gyvenimas yra galimas.
E. Prašau, papasakokite, kokia yra pagrindinė problema, kas yra toji, jeigu galima taip pavadinti, centrinė ašis, apie kurią sukasi šią nelaimę patyrusių žmonių kasdienybė, trukdanti šiems žmonėms suvaldyti savo emocijas, vadinasi, trukdanti jiems visavertiškai ir aktyviai grožėtis gyvenimu.
S. Trumpai tariant, yra keturios temos, kurioms mes dėl įvairių priežasčių neskiriame pakankamai dėmesio ir todėl, pamiršę kažkada sapnuotą sapną, patenkame į nemalonią emocijų nelaisvę. Šios temos yra: sapnas, užmarštis, praradimas ir emocijos. Aš žmonėms paaiškinu šias sąvokas, mes kalbame, diskutuojame, kol pagaliau žmogus išeina linksmas ir nuramintas, pamirštas sapnas, dėl kurio jis iš pradžių taip išgyveno, jam dabar nebesvarbus. Iš pradžių žmonės kalba maždaug taip: aš regėjau labai įdomų sapną – ir čia prasideda klasikinis tekstas, iš kurio aš pats tyliai pasijuokiu – net aš pats sapne tvirtai pasiryžtu, kai tik atsikelsiu, iškart jį užrašysiu – štai nuo ko mums visiems reikia išsilaisvinti. Tačiau atsikėlus mano galvoje tuštuma, ne tiesiog tuštuma, o tokia, kaip sakoma: ką tik buvo labai įdomus sapnas, o dabar esu aš, tuštuma, nieko nebeprisimenu ir nebeprisiminsiu, kas sekundę užmirštu vis daugiau ir daugiau, jeigu prisiminsiu kažkokį pavienį vaizdą, jis jau bus išnykęs, nepaprasto įvykio ir išgyvenimo sapnas išsisklaidęs kaip cheminis elementas laboratorijoje.
E. O koks buvo jūsų pamirštas sapnas?
S. (juokiasi)
E. Ar atsitiktinai jūs nepastebėjote vokiečių pasienio sargybos lūšies?
S. Ką jūs!
E. Ji pribėgo prie jūsų, įsitikino…
S. Baikime pokalbį!
E. …įsitikino, kad pasienio sargyba, kurioje jūs buvote, nesaugo…
S. Šis interviu baigtas. Jus palydės mano eunuchas.
E. …ir tada lūšis tiesia jums leteną. Ačiū už pokalbį.
Parinko ir vertė Arvydas Valionis
