Aforizmai

 

Enochas Arnoldas Bennnettas (1867–1931) – produktyvus anglų rašytojas, sukūręs romanų, novelių, esė, dramų. Natūralizmo atstovas. Literatūros kritikas, įvertinęs tokių rašytojų kaip J. Joyce’as, D. H. Lawrence’as, W. Faulkneris, E. Hemingway’us talentą. Yra parašęs ir savigalbos knygų, viena populiariausių – „Kaip gyventi 24 valandas per parą“ (How to Live on 24 Hours a Day, 1908).

Vertėja

 

Žmogus, besišaipantis iš naujametinių pažadų, primena moterį, tikinančią, kad ji nesidairo po lova naktimis; tiesa yra ne jo pusėje.

 

Mėgavimasis vaizduotės kūriniu nėra laisvalaikis, veikiau malonus, bet varginantis darbas. Po Šekspyro pjesės ar Wagnerio operos reikalingas poilsis. Tik toks beprotis kaip Liudvikas II galėjo reikalauti „Tristano ir Izoldos“ dukart per vieną vakarą.

 

Išmintingo gyvenimo šaknys glūdi valioje, nukreipiančioje protą.

 

Esama vyrų, kurie sugeba mylėti mašiną daug giliau nei moterį. Jie priklauso laimingiausiems Žemėje.

 

Jei žmogus neskiria sąmoningam ir nuodugniam apmąstymui to, ką perskaitė, bent tiek laiko, kiek praleido skaitydamas, jis tiesiog įžeidžia autorių.

 

Kalbant apie mane, niekada nevertinau darbo dėl darbo ir niekuomet to nedarysiu.

 

Protinį darbą vertinu tik dėl jo suteikiamo aiškesnio ir visapusiškesnio suvokimo, kad esu gyvas.

 

Gali valdyti tik savo protą. Net tavo dvimetis vaikas gali įveikti tave instinktyvia savo asmenybės jėga.

 

Visuomet buvau knygų žmogus. Nuo paauglystės knygos buvo viena iš mano aistrų. Knygos ne vien – ir, ko gero, ne iš esmės – kaip mokslo ar žinių nešėjos, bet knygos kaip knygos, kaip esiniai, gražūs daiktai, kaip istorinės senienos, knygos kaip asociacijų saugyklos. Šrifto, rašalo, popieriaus, paraščių, vandenženklių, paginacijos, įrišimo klausimai tikrai mane jaudina.

 

Vargiai įmanoma patikėti, kad žmogus – genijus, jei kartu su juo lankei mokyklą ar net pažinojai jo tėvą.

 

Visos ateinančios dienos daugiau ar mažiau primins šiandieną, kol mirsi.

 

Literatūra nėra tik priedas, tai yra esminė visaverčio gyvenimo sine qua non.

 

Tik kvailiai ir labai jauni tikisi laimės. Išmintingieji viso labo viliasi būti sudominti, bent jau nenuobodžiauti, savo kelionėje per šį pasaulį. Niekas nėra taip įdomu kaip meilė ir sielvartas ir pirmoji neapsieina be antrojo.

 

Viena būdingiausių sėkmės lydimo žmogaus savybių yra dykystė, jo išskirtinis gebėjimas švaistyti laiką.

 

Žinoma, ruoškis gyvenimui, bet, dėl Dievo meilės, neužmiršk gyventi.

 

Kiekvieno romanisto darbo dienoje esama tokių akimirkų, kai jis visa esybe pajunta, kad bet kas – kelių taisymas, vaikščiojimas po parduotuves, įsilaužimas į namus – būtų geriau nei ši nuolatinė smegenų kankynė; bet tokie momentai praeina.

 

Lengviau leistis žemyn nei kilti į kalvą, bet panorama atsiveria iš viršaus.

 

Kai iš tiesų turima ką pasakyti, klišės nevartojamos; tai neįmanoma.

 

Visos piktadarybės nuveikiamos nuoširdžiai tikint, kad taip elgtis geriausia.

 

Didelis išradingumas turint mažai pinigų yra daug naudingiau ir smagiau nei daug pinigų be jokio išradingumo.

 

Jei knyga sugeba tave supykdyti, galimas daiktas, tai gera knyga.

 

Romantika, domesys slypi ne tame, ką regi, bet stebėtojo akyje.

 

Literatūra egzistuoja tam, kad, užuot vienam žmogui gyvenus ilgai ir laimingai, taip gyventų dešimt tūkstančių po jo.

 

Nors esu labai godus skaitytojas, galiu mėgautis skaitymu tik kai turiu tam mažai laiko. Duokite man tris valandas netrikdomo laisvalaikio skaitymui, ir aš akimirksniu kone prarasiu tam gebėjimą.

 

Užuot pasakęs: „Nepyk, negaliu pasimatyti su tavim, senas bičiuli, turiu skubėti į teniso klubą“, privalai sakyti: „…turiu eiti dirbti.“ Tai, pripažįstu, yra be galo sunku ištarti. Tenisas yra daug skubiau nei sielos išganymas.

 

Kiekvienas pokytis, net į gera, visuomet yra lydimas trūkumų ir nepatogumų.

 

Knygų skaitymas negali pakeisti kasdienio, atviro, nuoširdaus savo praeities ir ateities veiksmų apmąstymo – nuolatinio žvilgsnio sau į veidą (nors tai ir būtų trikdantis vaizdas).

 

Tik apžvalgininkai nekenčia ilgų romanų.

 

Įdomiausia ir naudingiausia suvokti, kad niekada nežinai, kokį įspūdį darai kitiems žmonėms.

 

Jei negali savęs išreikšti, patikėk, neturi nieko konkretaus pasakyti.

 

Laikmečio kliauda – susikaupimo trūkumas.

 

Antologijos sudarymas – vienas maloniausių hobių, kokius gali puoselėti žmogus, nepametęs galvos dėl golfo ir bridžo, – tai yra mąstantis žmogus.

 

Nors ir būtum turtingas kaip „Karltono“ viešbučio rūbininkas, negali nusipirkti sau nė minutės daugiau laiko, nei turiu aš ar katė prie židinio.

 

Iš: The Arnold Bennett Calendar, comp. by Frank Bennett, publ. by George H. Doran Company,

New York, 1912

Vertė Ugnė Ražinskaitė