Žiemos rytas

 

Iš rinkinio „Malonumai ir šešėliai“ (Delights and Shadows, 2004).

(Daugiau Kooserio poezijos sk.: „Š. A.“, 2007.III.3, vert. T. Venclova; „Literatūra ir menas“, 2014.III.7, vert. M. Burokas; „Š. A.“, 2022.X.21, vert. A. P.)

 

 

Žvaigždžių šviesa

 

Ištisą naktį šis švelnus lietus iš tolimos praeities.

Nenuostabu, jog kartais pabundu vaiku.

 

 

Ant kelio

 

Prie mano bato nosies

kvarco akmenukas,

žemės pieno lašelis,

purvinas ir šaltas.

Pakeliu jį prieš šviesą

ir pro jį beveik galiu įžiūrėti

didįjį paaiškinimą.

Padėk jį atgal, taria kažkas,

padėk atgal ir eiki toliau.

 

 

Išgyvent

 

Būna dienų, kai mirties baimė

smelkia visa ką tartum šviesa. Viską

paryškindama. Be jos gal nebūčiau

pastebėjęs šitos boružėlės –

kraujo lašo raudonio –

ant baltos palangės.

Jos galvutė ne didesnė už tašką,

akys – lyg adatos galiukai;

akimirką stabtelėjus pailsėti,

kojytės sustingę, sparnelių ažūras

po antsparnių gaubtu.

Kai mirties baimė, tokia dėmesinga

visa kam, kas gyva, prislenka prie jos,

liaunutės antenos paliauja krutėję.

 

 

Amžinybės švystelėjimas

 

Štai

už mano miegamojo lango

ant pušies šakos

tūptelėjo žvirblis,

ir geltoniu pūkštelėjusios

žiedadulkės

nudulko pavėjui.

 

 

Žiemos rytas

 

Vienkiemio atokiai nuo greitkelio langas

kalba tamsai slopiu, užtikrintu balsu.

Šioje tylumoje tik virdulio kuštesys,

tik melsvos liepsnelės žiedas žvaigždėtame šaltyje.

 

 

Vertė Andrius Patiomkinas