Galeonai, 10
Iš ketvirtosios filipiniečių kilmės amerikiečių poeto eilėraščių knygos „Galeonai“ (The Galleons, 2020).
(Daugiau Baroto poezijos sk.: „Iš Amerikos azijiečių poezijos“, „Š. A.“, 2019.VIII.23; 2022.XI.25, vert. A. P.)
Galeonai, 5
Nenorėjom, kad pastebėtų, tai išsipaišindavom veidus.
Klausausi ne vienos valandos įrašo, mūsų dviejų, prie stalo.
Visos mergos aliai viena, kaip kokios murzės. / Tėvas visąlaik pildavo
Klausinėjimai apie miestą, jos tėvus, žmonių vardų,
ar lakstydavo pabobiais, visi reikalai mamai ant sprando. /
kuriuos dabar tik ji begali prisiminti. Vaizdai, kuriuos,
Sesuo dar vaikas būdama susilaužė nugarkaulį, užaugo
vaizdavaus, atsukinėjo mintyse ir vertė į atsakymus.
kuprota. Mirė visai jaunutė. / Atšvęst karo pabaigai
Kartais stabteldama, ne dėl to, kad neprisimintų, bet
miestui priklausančiose teniso aikštelėse surengė šokius,
labai nenorėdama prisiminti, pauzė tartum spraga tarp to, ką
ir ten buvo jis, su amerikietiška uniforma. / Jis visąlaik spirdavo,
ji žinojo ir ką pajėgtų žodžiai. Du dalykai pasakomi
kad sėstume priekyje, bet kai autobusu važiuodavau viena,
balsu, sakant vieną, dalykai, ūmai sugrįžtantys,
sėsdavau kur per vidurį. Nenorėjau problemų. / Man ėjo
tau kalbant, nelyginant spalvų paletė, atgyjanti
kokie penkiasdešimt penkti, kai gavau pirmą tikrą darbą –
mintyse: klausausi jos visa oda ir akimis,
prekybcentrio apsaugoj. / Visada mėgau skaityti. Norėjau studijuot,
ausimis. Buvau įsitikinęs, jog kamantinėdamas apie jos gyvenimą
kaip seserys, bet ištekėjau. / Žinai, ta vestuvių
kažkuo papildysiu tai, ką laikiau savo menu, tarsi
suknelė šitoj nuotraukoj, ją teko skolintis iš kaimynės. /
jos praeitis ir meilė būtų panaudojami vektoriai. Bet ėmiau
Man patiko Japonija, kai jis ten tarnavo. Švarybė neapsakoma.
suvokti, kad tai, ką iš tikrųjų man reikia žinoti, turiu
Tada Norfolkas. Ričmondas. / Laive taip pykino, kad ne kažin ką
nusipiešti vaizduotėje, nes tai, ką žinome giliai širdyje,
tepamenu. Tavo mama šmaižiojo visur kaip vijurkas.
labiausiai ir saugome, o ji kalbėjo, juokėsi, nušviesdama
Ten buvo karinis laivas. / Mano mamos vardas Canuta Sacay,
man kiekvieną istoriją, lyg dokumentą, kurį galėjau sučiuopti,
tėvo – Enrique Omega. Mano seneliai –
bet ne suprasti. Atidėjau tą juostą į šalį,
valstiečiai nuo Ormoko. / Ormoke gimiau gruodžio aštuntąją,
metų metus man atrodė, kad šito gana, pareiga atlikta. Pokalbį
dvidešimt ketvirtaisiais ar penktaisiais. / Čia butas, kur gyvenome Merilande.
mūsų nutraukė teta, atėjusi jos išsivesti kažkokiu reikalu.
Štai va čia šitoj nuotraukoj – Džunioras. O tenai tavo mama.
Žodis kitas, stumdomos kėdės, paskui – šurmulys, šurmulys, ir tiek.
Galeonai, 10
Aš kilęs iš žemumų.
Mano motinos miestas prie upės,
kur kalnai nusidriekia į jūrą,
ir miestas klestėjo tenai.
Aš kilęs iš žemdirbių.
Aš kilęs iš vaikystės tranzistoriaus,
iš jostro medžio,
iš baltų jo žiedų. Aš kilęs iš maldos.
Sykį tėvai mane vedė gydyt pas
dvasininką, nors dabar nieks neprisimena
nei ligos, nei sąlygų išgijimo.
Aš turėjau likimą, jis mane perkėlė
per vandenyną. Pusės gyvenimo prireikė,
kad atsigręžčiau pažvelgt,
kas buvo palikta.
Aš kilęs iš mokytojų ir kareivių.
Saloje, iš kurios mano tėvas,
žmonės kūnus dengėsi
tatuiruotėmis. Aš kilęs iš suodžių,
iš tušo. Aš kilęs iš žmonių, kurie
smailindami aštrino savo dantis,
kurie mirusiuosius laidojo – leido kelionėn –
valčių pavidalo karstuose.
Aš kilęs iš horizonto. Aš kilęs iš vandens.
Vertė Andrius Patiomkinas
