Sekmadienio rytas
Raúlis Zurita Canessa (g. 1950) – čiliečių poetas, Čilės nacionalinės literatūros premijos laureatas (2000). Dar Pinocheto diktatūros metais drauge su kitais subūrė meno kolektyvą „Colectivo de Accion de Arte“ (CADA), kuris meną steigė kaip politinio pasipriešinimo aktą.
Domingo en la mañana pradedama debiutinė Zuritos poezijos knyga „Skaistykla“ (Purgatorio, 1979).
Tai pirmoji šio poeto eilėraščių vertimo į lietuvių kalbą publikacija.
Sekmadienio rytas
I
Prabudau
Kolona įtrūko
Esu Šventoji sakau
III
Visas makiažas priešais stiklus
vadinuosi apšviestąja paneik tai
Čilės Superžvaigžde
liečiau savo šešėlį bučiavau savo kojas
Neapkenčiau savęs tuos metus
XIII
Aš atsiverčiau pažvelkite į mane Nekaltąją
Aš suodžiais juodinau
vienuoles ir kunigus
Bet jie kilsteli savo sutanas
Po jų drabužiais lieka balta
– Ateikit, mes esame senosios nuotakos sako
XXII
Naikinau savo puikųjį veidą
prieš veidrodį
aš tave myliu – sakiau sau – aš tave myliu
Aš tave myliu labiau už viską pasaulyje
XXXIII
Aš tikrai nesergu patikėkite manimi
tai nepasitaiko labai dažnai
bet šįsyk vonios kambaryje
regėjau kažką panašaus į angelą
„Kaip tau sekasi, šunie“ išgirdau jį sakant
gerai – tai būtų viskas
Bet prakeikti prisiminimai
neleidžia ramiai užmigti
XXXVIII
Virš uolėto kalvos šlaito: saulė
apačioje slėnyje
gėlių pilna žemė
Zurita įsimylėjęs bičiulis
fotosinteze įsiurbia saulę
Zurita jau nebebus bičiulis
nuo 7 val. vakaro temsta
Naktis yra augalų beprotnamis
XLI
Įkalintas tarp keturių sienų
vonios kambaryje: pažvelgiau į lubas
ir ėmiau šveisti sienas ir
grindis kriauklę vonią
Štai matote: Už dangaus skliauto Dievas
traukė mano sielą – tai tiesa!
šluostė mano apsiblaususias akis
LVII
Siauroje sulūžusioje lovoje
nerimauju ištisą naktį
kaip vėl įžiebta sudegus žvakė
regis daug kartų regėjau Budą
Jutau moters atodūsį šalia
bet Buda buvo tik pagalvės
o moteris miega amžinu miegu
LXIII
Šiandien sapnavau kad buvau Karalius
mane apdengė juodmargiu kailiu
Šiandien mūkiau iki nukritimo
o bažnyčios varpai gedulingai skelbia
kad pienas keliauja į turgų
LXXXV
Nusidėjau Tai pastebėjau
nebuvau apsvaigęs
Bet smerkiau save
XCII
Stiklas skaidrus kaip vanduo
Prizmės ir stiklai baugina
Apsuku šviesą kad neprarasčiau savęs
Sekmadienio rytas / epilogas
C
Kolona įtrūko: regėjau Dievą
net jei netiki aš tau sakau
tai tiesa vakar sekmadienį
to paties skrydžio akimis
Vertė Simonas Bernotas