Durys

 

Iš rinkinio „Gyvuliai toje šalyje“ (The Animals in That Country, 1968)

 

 

Rastinukas

 

Jis paliko save ant mano namų

durų slenksčio, aptriušusiame

savo šonkaulių krežyje.

 

Širdis sugrudo:

priglaudžiu jį.

 

Sušildytas virtuvėje,

nuo dėmesio išsipūtė.

Jau neišeis,

aš bijau jį pajudint.

 

Kuo jį penėti?

 

Jis nieko nešneka. Kėpso

ant žemės vidury virtuvės

ir spokso į ryškius raštus

savųjų randų, pakerėtas.

 

Pirma

maniau, jog tai skausmingos

įrantos,

 

tačiau dabar matau,

kad tik spalvoti paveikslėliai

vietų, kur kitados

gyveno ir kur, jam rodos,

daugiau nieks niekada nėra buvęs.

 

 

 

Fortifikacija

 

Budinantis iš miego nervas virkteli

pneumatinio grąžto balsu,

nes atsiveriantys akių vokai užšauna hidraulines

duris, skiriančias rodykles ir kažin kokį kitą, negalimą

 

laiką, mano valdymo pultas

kušta švelniai nelyg stiklą rėžiantis

deimantas. Keliuosi, kišu kojas

į savo kūną – metalinį skafandrą.

 

Aš apsiginklavusi, taip, aš saugi: saugi:

žolė manęs nesužeis.

Mano juslės – pabūklas, sukiojamas ant įtvirtintų atramų:

aš šiapus užkardos nuo lapų ir kraujo.

 

Visgi esama daikto, žmogaus, aklo grabinėjimo,

nors šviesa tai ir neigia: koks gi veidas

galėtų čia būti tarp lempų ir ryškių kontūrų.

Tačiau vieną mirksnį

 

akies krašteliu sugaunu kitą būtybę,

tą, tikra oda, tikrais plaukais,

pranykstančią anapus ląstelių sienelių,

pažeidžiamybės miške prarastajam.

 

 

 

Iš rinkinio „Durys“ (The Door, 2009)

 

Poetai tveria

 

Poetai tveria.

Sunku jų atsikratyti,

nors, dievaži, bandymų būta.

Pravažiuojame pro juos, stypsančius

pakelėje su elgetų dubenėliais,

senobinis paprotys.

Ničnieko juose,

tik sudžiūvusios musės ir beverčiai skatikai.

Žiūri sustingusiu žvilgsniu.

Jie gal mirę, ar ką?

O vis dėlto erzinančios povyzos

žinančiųjų daugiau už mus.

 

Daugiau – ko?

Ką gi jie tvirtina žinantys?

Klokite, – šnypščiame jiems.

Tiesiai šviesiai sakykit!

Jei bandysi prispausti atsakyt paprastai,

nuduos kvailį

arba girtuoklį, arba pavargėlį.

Į savo tuos kostiumus įsivilkę

senokai,

tuos juodus nertinius, tuos skarmalus;

dabar jau nebegali nusimest.

Ir vienas vargas su dantim.

Našta, viena iš daugelio.

Dantis susitaisyt jiems būtų neprošal.

 

Su sparnais vėlgi bėdos.

Skraidymo srityje šiais laikais

iš jų ne kažin ko sulaukiam.

Nei polėkio, nei švysčiojimo,

nei šėlsmo.

Po velnių, už ką gi jiems moka?

(Jei tarsim, kad moka.)

Jie nevalioja atsiplėšti nuo žemės,

nei patys, nei su purvinom plunksnom.

Jei ir skrenda, tai tik žemyn,

į pilką pažliugusią žemę.

 

Mes sakome: štiš

su bodžiu savo liūdesiu.

Jūs čia nepageidaujami.

Jūs pamiršot, kaip byloti mums

mūsų taurumą.

Kad meilė – atsakymas:

šitai visada mums patiko.

Jūs pamiršote, kaip įsiteikti.

Jūs nebesate išmintingi.

Jūs nustojote savo puikybės.

 

Bet tveria poetai.

Būtų niekas, jei ne atkaklumas.

Jie nemoka giedoti, jie nemoka skraidyti.

Straksi, karksi tiktai ir daužos

lyg į narvo sienas,

kokį nuvalkiotą juokelį išspausdami.

Paprašyti paaiškint, atsako,

jog kalba tai, ką privalo.

Jergutėliau, jie pretenzingi.

 

Vis dėlto jie kažką žino.

Tikrai kažką žino.

Tai, ką jie šnabžda,

tai, ko mes nenugirstam.

Apie seksą?

Apie dulkes?

Apie meilę?

 

 

 

Durys

 

Durys atsiveria,

žvelgi vidun.

Tamsu tenai,

vorai veikiausiai:

nieko, ko tau norėtųs.

Pajunti baimę.

Durys užsiveria.

 

Spindinti pilnatis,

sklidina gardžių sulčių;

perkiesi rankinuką,

gražūs šokiai.

Durys prasiveria,

bet taip greit užsidaro,

kad nė nepastebi.

 

Išlenda saulė,

skubomis pusryčiauji

su savo vyru, dar tebelieknu;

mazgoji indus,

myli vaikus,

skaitai knygą,

eini į kiną.

Saikingai nulyja.

Durys atsiveria,

žvelgi vidun:

kodėl tai tebevyksta dabar?

Čia kažkokia paslaptis?

Durys užsiveria.

 

Sninga,

pūkšdama nusivalai taką;

nebe taip lengva kaip kitados.

Vaikai kartais paskambina.

Stogą reikia tvarkyti.

Sukies ir sukies.

Ateina pavasaris.

 

Durys atsiveria:

tamsu tenai,

daugybė laiptelių žemyn.

Bet kas gi ten spindi?

Negi vanduo?

Durys užsiveria.

 

Šuo nugaišo.

Tai nutiko anksčiau.

Įsitaisei kitą; bet ne šį kartą.

Kur tavo vyras?

Atsisakei sodo.

Jo buvo per daug.

Storos antklodės naktį;

vis tiek būdrauji.

 

Durys atsidaro:

O vyrių dieve,

ilgų kelionių dieve,

išsaugojai tikėjimą.

Tamsu tenai.

Atsiduodi tamsai.

Žengi vidun.

Durys užsidaro.

 

Vertė Andrius Patiomkinas