Nėrimas į sudužusį laivą
Prieš 50 metų išleistas bene garsiausias amerikiečių poetės, eseistės, literatūros mokslininkės, feministės, judėjimo už moterų teises aktyvistės Adrienne Rich (1929–2012) eilėraščių rinkinys „Nėrimas į sudužusį laivą“ (Diving into the Wreck: Poems 1971–1972, 1973). Už jį poetei skirta Nacionalinės knygos premija. Siūlome susipažinti su knygai pavadinimą suteikusiu kūriniu.
(Daugiau Rich poezijos yra vertusi L. Kreivytė, žr. „Metai“, 2001, Nr. 12.)
Gretos Ciūnytės nuotrauka
Nėrimas į sudužusį laivą
Pirmiausia perskaičiusi mitų knygą
užsitaisiusi fotokamerą
patikrinusi peilio ašmenis
velkuosi juodos gumos šarvus
maunuos juokingus plaukmenis
deduos grėsmingą, nepatogią kaukę.
Ne kaip Kustò
saulės užlietoje škunoje
su atsidavusia įgula
bet vienui viena.
Štai kopėtėlės.
Jos visąlaik
karo nekaltai
škunos pašonėje.
Mes žinome, kam jos reikalingos
mes, kurie jomis laipiojom.
Kitu atveju
tai tik virvagaliai
kažkoks jūrinis įtaisas.
Aš leidžiuos.
Pakopa po pakopos, ir vis tiek
deguonis nardina mane
melsva šviesa
mūsų žmogiško oro
skaidrūs atomai.
Aš leidžiuos.
Plaukmenys varžo
kabarojuos virvinėm kopėčiom it koks vabzdys
ir nėra kas pasakytų, kada
vandenyno pradžia.
Iš pradžių oras melsvas, tada
mėlynas, paskui žalias, tada
juodas, akyse pajuoduoja, tačiau
mano kaukė galinga
kraują pripumpuoja galios
jūra – tai visai kas kita
jūra – ne galios klausimas
viena turiu išmokti
sukiot savo kūną be įstangos
giliam gaivale.
Na va, lengva pamiršti
ko čia nugrimzdau
tarp daugybės visąlaik
čia gyvenančiųjų
mosuojančių dantytom vėduoklėm
tarp povandeninių uolų
ir, beje
čia, giliai, kvėpuoji kitaip.
Panirau tyrinėti sudužusio laivo.
Žodžiai yra mano tikslas.
Žodžiai – žemėlapiai.
Panirau išvysti neatitaisomų nuostolių
ir lobių tebetveriančių.
Žibinto spinduliu braukiu
lėtai per šoną
to, kas ilgaamžiškesnis
už žuvį ar jūržolę
ko aš panirau:
sudužusio laivo, ne sudužimo istorijos
daikto kaip tokio, ne mito
paskendusio veido, žvelgiančio visad
saulės linkui
žalos įrodymų
druskos išėstų iki nugremžto grožio
katastrofos griaučių
išrietusių savo parodymus
baugštiems lankytojams
Štai ta vieta.
O čia aš, undinė, kurios tamsūs plaukai
plevena juodyme, vandẽnis šarvuotu kūnu.
Tyliai sukam ratus
aplinkui sudužėlę
neriam jos triuman.
Aš esu ji: aš esu jis
paskendęs veidas miega akim atmerktom
krūtinė įtampos tebepritvinkus
sidabro, vario, auksaspalvis krovinys
dūluoja statinėse
kiūžtančiose, sutrešti paliktose
mes – mažne visai sugurę prietaisai
kadaise laikęsi krypties
vandens pagraužtas rąstgalis
sugedęs kompasas
Mes esam, aš esu, tu esi
baĩliai ar drąsiai
kurie susiieškome kelią
atgal į šią vietą
pasiėmę peilį, kamerą
mitų knygą
kurioj
nėra mūsų vardų.
Vertė Andrius Patiomkinas
