Sugrįžimas

 

Skelbimas 1942 m. laikraštyje:

Vokietė panelė ieško mebliuoto kambario geruose namuose.

Kreiptis: 3553.

 

Geležinkelio stotyje pasitiko vėsus ir drėgnas spalio rytas. Viskas aplinkui skendėjo migloje: netaisyklingų lajų medžiai, nuvargę, ligoti praeivių veidai, ryšulių prikrauti kinkiniai. Daiktų kontūrai pamažu tirpo ir nyko, palikdami nejaukią tuštumą. Retkarčiais pro šalį švystelėdavo ryškus skėtis, skara ar pasiklydęs šuo. Tolumoje, anapus bėgių, bolavo laukai – blausus rudenėjantis sapnas, tartum plona voratinklio gija, plevenanti nuo vienos ražienos lig kitos.

Kilstelėjau nuo žemės savo kelioninį krepšį ir patikrinau, ar ko netrūksta. Viskas buvo savo vietose. Net tailandietiškas medinis dramblys, metų metus niūksojęs ant senos komodos tėvo namuose. Ir ryšelis melsvų akmenukų, kadaise vasarą surinktų Badene. Fajansinė keturių colių šokėjos statulėlė – pačiame krepšio dugne – suvenyras iš sendaikčių turgaus. Ir dar galybė daiktų daiktelių, kurių išmesti neturėjau jėgų ir pateisinamos priežasties. Pamesti – tai jau kas kita, tačiau ne taip lengva atsikratyti pasenusių sapnų šleifo. Jis seka iš paskos it garvežio dūmas, juo apsigobusios pelėdos nykiai ūkauja naktį.

Luktelėjau ištuštėjusiame perone. Tereikėjo tik ištiesti ranką, praplėšti ūkanų maršką ir susistabdyti ekipažą, nugabensiantį į aiškių ribų pasaulį.

 

Buvo gera dardėti nuokalne, patogiai įsitaisius autovežimyje. Rūkas lėtai sėdo žemyn, stambiais lašais apkibdamas plaukus.

Palei krantinę zujo prekeiviai: ten būta turgaus, nors nesigirdėjo jokio šurmulio ar naminių paukščių klegėjimo, įprasto tokiose vietose. Žmogystos prasilenkdavo nebyliai, susitraukusios savo šiltuose apdaruose, tirtėdamos nuo ryto vėsos. Tik keletas berniukų žaidė prie prekystalio su šalnos pakąstais obuoliais: pasiėmę vieną krituolį, leido per rankas lyg kamuolį. Iš kitos aikštės pusės veikiai atskubėjo įraudusi moteriškė vilnoniu gobtuvu ir nuvijo vaikėzus.

Pravažiuodama pro šalį akimis palydėjau apatišką, daugmaž vienalypę minią, be garso klaidžiojančią po retėjančias miglas. Veidai panėšėjo vienas į kitą: tas pats nuovargis, neviltis, stingulys. Atrodė, kad žmonės nieko nelaukė, niekuo netikėjo, bet vis vien tempėsi su savimi kas bulvių maišą, kas avikailį, kad tik nepaliautų kvėpavę, pripildytų skrandžius ir apsaugotų nuo šalčio savo glebius kūnus.

Pilkuma gatvėse, vargani būstai… Nesimatė kreida baltintų fasadų, jaukių drožinėto medžio balkonų, girgždančių vėtrungių ar gipso lipdinių. Akis badė skurdas – žemi, sugurę vienaaukščiai namukai derva aptiškusiomis sienomis, mažučiais langais ir siaurais prieangiais – ne daugiau, nei reikia galvai nuo darganos apginti.

Kaipmat prislėgė gimtojo šiaurės miestelio vienatvė ir nykuma. O juk vykdama čionai tikėjausi rasianti bent krislelį dvasios, atliepiančios prisiminimus iš ankstyvos vaikystės. Kol kas nieko panašaus neregėjau. Užtat trūko tų vešlių vynuogienojų, išsikerojusių ant raudono mūro sienų, dailių buksmedžių krūmelių kūginėmis lajomis, vėlyvųjų astrų. Sostinės vaizdai atmintyje spindėjo kur kas ryškesnėmis spalvomis nei čionykštis peizažas: pasitiko gilus ruduo, debesys lyg iš sapno, pernelyg greitai skrodžiantys apniukusią padangę.

Atsilošusi autovežimio sėdynėje tvirčiau susisupau į skarą ir kažkodėl prisiminiau vieną savo išpažintį.

Teta Elza pasirūpino, kad deramai pasiruoščiau priimti Sutvirtinimo sakramentą. Nors tėvas ir sakė, jog tai nėra būtina, vieną karštą birželio vidudienį giminaitė nusivedė keturiolikmetę mane į bažnyčią.

Per išpažintį paklausta, kada paskutinįsyk suvedusi sąskaitas su Dievu, atsakiau – prieš penketą metų. Tada kunigas giliai atsiduso ir kantriu, globėjišku tonu pradėjo aiškinti, kad penkeri metai jauno žmogaus gyvenime – labai ilgas laiko tarpas ir kad nevalia leisti sielą aptraukti nuodėmių kiautui.

Tarsi užkerėta stebeilijau į kitapus filigraniškai išpjaustinėtų pinučių krutančias dvasiškojo tėvo lūpas, čia baldama, čia vėl nurausdama kaip tos karmino spalvos saulutės, išsibarsčiusios šventoriaus pievelėje.

Dabar tas nutikimas atrodė visai nereikšmingas. Nebuvau tikinti – šiais negandų laikais mažai kas paisė Dešimties Dievo įsakymų. Bet tuomet išėjusi iš bažnyčios, sugėdinta ir sutrikusi, vaizdavausi, jog tuoj užgrius devyni prakeiksmai, dangaus bausmė su žaibais ir ugnies kruša. Tetos Elzos Dievas nebuvo atlaidus, priešingai nei tas, apie kurį vaikystėje pasakojo mama.

Ir išties, tą popietę užėjo smarkus lietus, oras subjuro visai ateinančiai savaitei, o giminaitė prigrasė tėvui: esą jis netinkamai auklėjąs dukterį; paskui tegul nesitiki iš jos išaugsiančios doros krikščionės.

Šyptelėjau. Pinklios mintys susimetė į raukšlelę tarpuaky. Palikusi šį šiaurės miestelį lygiai prieš dešimtį metų, dabar grįžtu atgal tartum duktė palaidūnė, kuriai teks keliais apeiti šias akmenimis grįstas mažų dienų gatveles.

Išsukęs iš senos maumedžių alėjos, ekipažas sustojo priešais geltoną namą su veranda ir pusapvaliu priestatu. Būstą supo didelis, jau belapis sodas; tik žagreniai patvory dar liepsnojo ryškia rudens palete.

Skrybėlėtas vežėjas užgesino čiaudantį motorą, iškėlė iš bagažinės mano kelioninį krepšį, atsirėmė į mašinos kapotą ir valandėlę mąsliai rūkė. Galop tvarkingai sulankstė pluoštelį markių, savo atlygį už darbą, įsidėjo į milinio švarko kišenę kartu su portsigaru ir nudardėjo atgalios į miestelį tuo pačiu maumedžių spyglių nuklotu keliuku.

Atvykusią mane pasitiko namo šeimininkė, ponia Luiza Gėrkė – guvi, kaulėta pusamžė moteriškė su pensnė ant ereliškos nosies ir kiek išdrikusiu pakulų spalvos kuodu. Tęsdama žodžius, šiaurietiška, taip gerai man pažįstama šnekta pasiteiravo, kaip jaučiuosi, ir išsyk pasiūlė pailsėti po naktinės kelionės traukiniu.

Kambarį malonioji ponia man paskyrė priestate – ten apsigyvendavo visi jos nuomininkai. Kadangi šeimininkė neturėjo vaikų ir jau devynerius metus našlavo, o vietos namuose buvo į valias, dažnai už nedidelį mokestį priimdavo keliauninkus. Vasaros sezonu jų čia netrūkdavo: miestelio apylinkės garsėjo vaizdingais slėniais, uolėtom kalvelėm ir išlakiom giraitėm. Važiuodamas dviračiu miško takais, be didelio vargo galėjai pasisemti tos paslaptingos laukinės gamtos dvasios, įkvėpusios daugelį senųjų poetų bei tapytojų, ir, užuot uodęs gaižius geležies lydyklų garus, įkvėpti gaivaus pievų žolynų aromato.

Tiesa, rudeniop kartu su lankom, giriom ištuštėdavo ir priestatas, nors patalpos buvo pakankamai šiltos ir sausos, o spustelėjus didesniam šaltukui pagelbėdavo įspūdingas devynioliktame amžiuje sumūrytas koklių židinys.

 

●

 

Saulei nusėdus už horizonto, ponia Luiza svetainėje patiekė kuklią vakarienę. Induose ant ąžuolinio stalo atsišvietė paskutinės purpuro gaisos. Su šeimininke valgėme tylėdamos: kiekviena savaip mintijo, bet nė nesivarginome pasikeisti žodeliu kitu, tik kilnojome prie lūpų šaukštus, sklidinus gelsvo sultinio.

Krištolinis šviestuvas virš galvų kabėjo kupinas sutemų tirščių, ir nevalia buvo atmiešti juos šviesos kibirkštimi: komendanto įsakymas dėl aptemdymo galiojo nuo septynioliktos trisdešimt iki šeštos ryto.

Alkovoje dusliai tiksėjo sieninis laikrodis, lėtai, bet užtikrintai slinkdamas laibą žalvario rodyklę link aštuonių. Visur viešpatavo rimtis.

Staiga suklusome. Akimirką pasirodė, kad praviro lango stiklas nuvilnijo gyvsidabrio raibuliais. Nuo vidun įsiveržusio vėjo gūsio sušiuro, suplazdėjo iki pusės užtrauktos portjeros. Paskui pasigirdo įkyrus motoro gaudesys: dangų perrėžė didžiulis plieno paukštis ir pasislėpė už tamsios miško juostos.

Salone kaipmat lūžo tylos antspaudas – tartum kas būtų įmetęs akmenį į užsistovėjusio vandens kūdrą. Ponia Luiza ūmai pakilo nuo kėdės ir įjungė radiją – įspūdingo dydžio dėžę, dunksančią ant juodmedžio komodos. Susiaurėjusiom akim pro pensnė bandė įmatyti stočių pavadinimus, surašytus miniatiūrinėmis raidėmis: Hamburg, Paris, Lissabon, Wien, London, Köln…

Paniurusi rymojau galustalėje ir stebėjau šeimininkę, mitriai sukinėjančią radijo imtuvo rankenėlę. Blausus aparato švytėjimas vakaro prieblandoje išryškino moters rankas – išdžiūvusias, su pūpsančiais sąnarių gumbeliais, nors kartu ir savotiškai žavias, išlaikiusias odos baltumą. Apsivilkusi tamsaus atspalvio, paprasto kirpimo suknią, ponia Gėrkė kažkuo priminė orią grafienę iš senų dvaro portretų. Jos prigesusiame žvilgsnyje suspindo entuziazmo žiežirbėlės, kai galų gale sugavo reikiamą bangą.

Kambarį akimirksniu užtvindė žodžių lavina: vyriškio balsas bosu išbėrė krūvą naujienų iš fiurerio būstinės; Potsdame, pasak jo, priešų aviacija paryčiais susprogdino cukraus fabriką, o didžiuosiuose miestuose gan sėkmingai vyksta knygų aukojimo kariams akcija.

Mano dėmesį patraukė lango eketėje plūduriuojanti pilnatis su aiškiai įžiūrimu sarkastišku, šaltu šypsniu – panašiai kaip senovinėse viduramžių graviūrose. Akys tuojau susirado žalsvą dėmelę šviesulio paviršiuje – Mare Serenitatis, Giedros jūrą, kurią man sykį parodė tėvas, darbo kambaryje laikęs nuosavą teleskopą – labai dailų ir brangų daiktą, leidusį stebėti daugybę tolimų ir artimų žvaigždynų bei planetų.

Tuomet susidomėjusi palinkau prie objektyvo su stikliniu lęšiu ir galiausiai klustelėjau, ar Dievas gyvena tame šešėliuotame plote. Tėvas šyptelėjo ir papurtė galvą: ne, ten nieko nesama, o Dievas išvis neegzistuoja, jis išgalvotas tik protu nesuvokiamiems reiškiniams paaiškinti; apie Visagalį sekama pasakaitė mažiems ir dideliems, idant jie būtų paklusnūs, gyventų taikoje ir nedrįstų niekam daryti blogo.

Vis neatsipeikėdama iš snūdulio, liūdnai žvelgiau į blyškų nakties žibintą ir svarsčiau, ar įmanoma priversti žmones bijoti Dievo, tikro ar menamo, taip, kaip jie šiurpsta išvydę sparnuotus mirties šauklius padangėje.

 

●

 

Lapkričiui baigiantis pagaliau gavau tarnybą miestelio pašte. Orai diena po dienos ėjo vis prastyn. Žvarbiais rytmečiais į darbą tekdavo kulniuoti dvi mylias laukinių žvėrių išmintais takais per tankų, šarmotą maumedyną. Kaskart samdytis vežiką atsiėjo brangiai, tad nusprendžiau iki žiemos šalčių išsiversianti pėsčia. Ponia Luiza mielai perleido savo rudeninį paltą vilnone apykakle, prieš tai jį kiek palopiusi. Pastaruoju metu šeimininkė buvo gana užsiėmusi ir tik tarp kitko pasidomėdavo, kaip man sekasi įsikurti. Mat šventadieniais į didįjį namą sugužėdavo negausus būrelis miestelėnų vaikų: ponia Gėrkė laikinai mokė juos katekizmo ir rašymo pradmenų. Mokykla nebeveikė jau nuo rugpjūčio; daug šeimų paliko kaimynines vietoves. Susirūpinę žmonės šnekėjo, kad netrukus užgrius frontas. Gandai tik dar labiau išplito pramonininkui Frydbergui uždarius siuvyklą, sėkmingai veikusią krantinėje nuo praeito dešimtmečio pradžios. Ponia Luiza visas kalbas perleisdavo per praktiškumo rėtį ir santūriai išklausydavo net pačias baisiausias naujienas iš mūšio lauko, kokias tik nutverdavau prie telegrafo.

Paštas kiaurą parą būdavo užverstas galybe siuntinių – kartoninių dėžių ir ryšulių su avalyne, šiltais rūbais, konservais. Tarnavau ten mašininke, taip pat padėdavau frau Gauerman surūšiuoti laiškus. Dažnai besidarbuojant mano mintys nuklysdavo į apmiglojusius tolius, ir Ešvėgė nejučiom pavirsdavo Eslingenu arba atvirkščiai. Tai pastebėjusi, prikąsdavau lūpą ir, švelniai spustelėjusi plunksnakotį, kaip galėdama dailiau ištaisydavau įsivėlusią klaidą. Pati stebėjausi savo neapdairumu. Kartais, atpažinusi kokią pavardę, gaudavau į valias peno apmąstymams apie giminaičius sostinėje – daugiausiai antros eilės pusseseres ir pusbrolius, kurie niekados man nerašydavo; prisimindavau ir tetą Elzą, jos kruopščiai išlaidytus nėrinius ir pamokymus jaunystei – atlikdama dvasinės vadovės vaidmenį ji jausdavosi kuo puikiausiai. Jau pradėjau pasigesti didmiesčio šurmulio, margos artistų, muzikantų ir inteligentų minios, jaukių kavinukių, operos ir baleto teatro taip, kaip anksčiau ilgėdavausi šito tolimo, tada kone iliuzinio, vaikystės miestuko, kurio siauromis gatvėmis naktimis sklando sūrus marių ir spygliuočių girių dvelksmas, o auštant didžiojoje aikštėje iš debesis remiančio bažnyčios bokšto, lyg iš pačių žemės gelmių, ataidi duslus, prislopintas žalvarinio varpo gausmas, kviečiantis į ankstyvąsias pamaldas. Rodos, jis žematoniais palyti kiekvieną kelyje sutiktą žmogų, medį, pastatą, skverbiasi tiek į jaukių, tiek į šalčiu ir apleistumu atsiduodančių namų slapčiausius užkaborius. Varpo nešamos naujienos nevienodos – kartais iškilmingos it dūzgiantis bičių šeimos avilys, kartais – nykios tarsi trandys ant papilkusios drobulės.

 

●

 

Apie savo giminės praeitį šiose apylinkėse žinau nedaug. Veikiausiai kadaise jų būta evangelikų liuteronų, tarnavusių apylinkėje išsibarsčiusiuose dvaruose. Pavardė Blekeris – Blecker – liudija juos kilus iš protėvio skardininko, arba blekoriaus. Jų būta labai sėslių, ilgainiui jie kažkodėl priėmė katalikų tikybą. Beveik nieko nežinau apie šią giminės šaką, tik tai, kad moterys iš kartos į kartą perduodavo savo dukterims Gertrūdos (Gerdrutos) vardą. Taigi esu jau ketvirtoji eilėje, o kiek dar būta ligi tol?

Taip mąsčiau, žvelgdama pro langą, iš lėto snyguriavo, buvo sekmadienis, ponia Luiza savo podėlyje sugebėjo surasti stiklainėlį abrikosų uogienės ir iškepė pyragą pagal senovinę receptų knygą. Mano šeimininkė, kilusi iš tikinčios katalikų šeimos, nebuvo šių apylinkių senbuvė ir negalėjo papasakoti nieko apie Blekerių giminę. Svetainėje kabėjo įrėminta jos velionio sutuoktinio fotografija – pusamžis, ūsuotas vyriškis ilgais auliniais batais, su uniforma ir geležinkelininko kepure, atsainiai išsipleikęs drožinėtame riešutmedžio krėsle.

Apie giminės praeitį nemėgo kalbėti nei tėvas, nei teta, pasakojimai apie gyvenimą Didžiojo karo metu mažai juos domino. Jie visuomet buvo praktiški žmonės. O mane visuomet domino protėvių keliai ir kaip nutinka, kad atsiduriame viename ar kitame Žemės kampelyje, kad zujame kaip skruzdėlės, o kartais šimtmečiais nepasijudiname iš vienos apylinkės, nors karų ir marų būta ir anksčiau. Ir kaip nutiko, kad Augsburgo išpažinimui ištikimos našlės palikuonys vėliau pakeitė savo tikybą?

Aš netikiu į Dievą, bet žinau, kad esu ketvirtoji Gerdruta, o trys dar stovi prieš mane tartum moiros: prosenelė su lazdele, senelė su verpimo rateliu ir mama su žirklėmis.