G. K. CHESTERTON

Kalėdos

Žymiojo anglų rašytojo, visuomenės ir literatūros kritiko Gilberto Keitho Chestertono (1874–1936) esė Christmas išspausdinta rinkinyje „Viską permanius“ (All Things Considered, 1908).

 

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

Nėra pavojingesnio ar atgrasesnio įpročio, negu švęsti Kalėdas joms dar neatėjus, kaip darau aš, rašydamas šį straipsnį. Dėl pačios savo prigimties ši šventė mus ištinka netikėtai tarsi nušvitimas: ką tik didžiosios dienos dar nebuvo, ir štai ji jau yra. Iki tam tikro labai konkretaus laikotarpio žmogus jautiesi niekuo neypatingas ir liūdnas, nes juk tai tik paprastas trečiadienis. Ir staiga širdis suplazda, siela ir kūnas ima šokti tarsi susikibę mylimieji, nes nelyginant liepsnai švystelėjus atėjo ketvirtadienis. Aš (be abejo) darau prielaidą, kad jūs garbinate Torą, kurio garbei angliškai pavadintas ketvirtadienis, ir kad kiekvieną savaitę švenčiate jo vardadienį, gal net nešate jam žmonių aukas. Bet, kita vertus, jei esate modernus anglas krikščionis, tai panašiu džiaugsmu ir linksmybėmis pasitinkate anglišką sekmadienį. Ką iš tiesų tuo noriu pasakyti: nesvarbu, kuri diena jums yra šventinė ir simboliška, svarbiausia, kad ji būtų labai aiškiai ir ryškiai atskirta nuo visko, kas vyko iki tol. Todėl visi senieji, sveiko proto padiktuoti kalėdiniai papročiai buvo skirti tam, kad žmogus ko nors neliestų, nematytų, nesužinotų ar neapkalbėtų iki pat tos dienos, kai iš tiesų ateis Kalėdos. Pavyzdžiui, iki tam tikros valandos vaikai negaudavo jiems skirtų dovanų. Jos gulėdavo suvyniotos į rudo popieriaus ryšulius, iš kurių kartais netyčia išlįsdavo lėlės ranka ar asiliuko koja. Kaip aš norėčiau, kad šis paprotys galiotų ir šiuolaikiniams kalėdiniams renginiams bei leidiniams. Ypač jo reikėtų paisyti rengiant vadinamuosius kalėdinius žurnalų numerius. Šių žurnalų redaktoriai išleidžia kalėdinius numerius, kai iki pačių Kalėdų dar likę labai daug laiko ir skaitytojas tikriausiai dar nespėjo apraudoti pernykščio kalakuto, užuot jau nekantriai laukęs šiemetinio. Kalėdinius žurnalų numerius reikėtų suvynioti į rudo popieriaus ryšulius ir palikti neišvyniotus iki pat Kalėdų. Geriau pagalvojęs, sakyčiau, kad verčiau į rudą popierių suvynioti redaktorius. Kiekvienas tada galės pats nuspręsti, ar reikia, kad iš ryšulio kyšotų jo ranka ar koja.

 

Be abejo, šios kalėdinės paslaptys yra viso labo ceremonijos ir sentimentai; bet jei nemėgstate ceremonijų ir sentimentų, išvis nešvęskite Kalėdų. Niekas jūsų už tai nenubaus; o kadangi mūsų jau nebevaldo anie atkaklūs puritonai, kurie iškovojo mums pilietinę ir religinę laisvę, tai niekas jūsų nenubaus, jei Kalėdų nešvęsit. Bet niekaip negaliu suprasti, kam žmonės imasi paisyti ceremonijų, jei nemėgsta ceremoningumo. Jei ką nors galima daryti tik elegantiškai ir įkvėptai, tai ir reikia daryti elegantiškai ir įkvėptai arba nedaryti iš viso. Jei egzistuoja dalykai, kurie iškilmingi iš esmės, tai juos ir reikia atlikti iškilmingai arba jau tada visai nesivarginti. Nėra jokios prasmės juos atlikti aplaidžiai, ir toks elgesys anaiptol neišlaisvina. Galiu suprasti, kai vyras nukelia skrybėlę prieš moterį, nes tai įprasta ir simboliška. Kartoju – galiu jį suprasti; aš jį netgi labai gerai pažįstu. Taip pat galiu suprasti vyrą, kuris atsisako nukelti skrybėlę prieš moterį, kaip darė senieji kvakeriai, nes laiko šį simbolinį veiksmą prietaru. Bet kokia būtų prasmė atsainiai išreikšti pagarbą, iš tikrųjų jokios pagarbos nerodant? Mes gerbiame džentelmeną, kuris nukelia prieš moterį skrybėlę, gerbiame ir fanatiką, kuris atsisako skrybėlę nukelti. Tačiau ką pasakytume apie tą, kuris stovi susikišęs rankas į kišenes ir liepia moteriai nukelti skrybėlę prieš jį, nes pats jaučiasi pavargęs?

 

Tai įžūlumas, atmieštas pagieža, ir šio keisto mišinio moderniajame pasaulyje pilna. Bene labiausiai akį rėžiantis begalinės modernumo silpnaprotystės ženklas ir yra ši paplitusi nuostata ir toliau laikytis senojo formalumo, tačiau silpnai ir neformaliai. Kam paimti ką nors, kas gali būti atliekama tik pagarbiai, ir stengtis tai išsaugoti be jokios pagarbos? Kam paimti tai, ką lengvų lengviausia atmesti kaip prietarą, ir rūpestingai saugoti, pavertus nuobodybe? Tokių puspročio vertų kompromisų aplink galybės. Ar ne tiesa, kad, pavyzdžiui, neseniai kažkoks pamišęs amerikietis norėjo nusipirkti Glastonberio abatiją ir ją visą, iki paskutinio akmens, perkelti į Ameriką? Tokie dalykai ne tik nelogiški – jie idiotiški. Nėra jokios priežasties, dėl kurios žvalus Amerikos finansininkas neturėtų atiduoti pagarbos Glastonberio abatijai. Bet jei jis nori atiduoti pagarbą Glastonberio abatijai, tegu tai daro Glastonberyje. Jei to reikalauja jo sentimentai, kam griauti įvykio vietą? O jei tai nesusiję su sentimentais, ko jis išvis į tą vietą važiavo? „Vandalizmas“ yra labai netinkamas ir neteisingas žodis tokiems dalykams pavadinti. Vandalai buvo labai racionalūs žmonės. Jie netikėjo religija ir dėl to ją užgauliojo; jie manė, kad tam tikri pastatai nereikalingi, ir dėl to juos nugriovė. Bet jie nebuvo tokie kvailiai, kad saugotų savo pačių sugriauto pastato likučius. Jų mąstymas tikrai pranašesnis už šiuolaikinio amerikiečio. Jie nesiveržė išniekinti akmenų, kuriuos laikė šventais.

 

Dar vieną to paties nelogiško požiūrio pavyzdį neseniai pastebėjau viename priėmime. Išvydau, regis, žmogišką būtybę, kuri buvo su juodu išeiginiu fraku, juoda prie frako derančia liemene ir juodomis išeiginėmis kelnėmis, tačiau marškiniai, kurių krūtinė buvo matyti, pasiūti iš „Jaeger“ firmos vilnos. Kokia galėtų būti tokios aprangos prasmė? Jei žmogui atrodo, kad higiena yra svarbesnė už etiketą ir papročius (tai savanaudiškas ir pagoniškas požiūris, nes laukiniai žvėrys higieniškesni už žmogų, o žmogus yra už juos viršesnis tik todėl, kad laikosi papročių ir etiketo), taigi, kaip sakiau, jei žmogui higiena atrodo svarbesnė už etiketą ir papročius, tai kam jis išvis vilkosi išeiginius drabužius? Bet išsirinkti aprangą, kuri dėvima dėl vienintelės priežasties ir kurios vienintelis privalumas yra tas, kad tai savotiška uniforma, ir paskui nuspręsti dėvėti ją ne kaip uniformą – toks sprendimas netinkamas nei bohemos atstovui, nei džentelmenui. Mano manymu, Karališkojoje sargyboje tarnaujantys anglai be reikalo laikosi kvailo papratimo vilkėti uniformą tik tada, kai tai būtina. Bet būtų dar kvailiau, jei jie pradėtų švaistytis po miestą su savo raudonais uniforminiais švarkais ir „Jaeger“ firmos marškiniais. Šiais laikais pasidarė įprasta kurti apeigų komisijas ir teikti apeigų ataskaitas, kuriomis įvedamos gana beprasmiškos kompromisinės Anglikonų Bažnyčios apeigų pataisos. Tai gal reikėtų pasiekti bažnytinį kompromisą, kad visi vyskupai dėvėtų „Jaeger“ firmos apsiaustus ir mitras. Panašaus dalyko galima reikalauti iš karaliaus – tegu užsideda „Jaeger“ karūną. Bet aš nemanau, kad jis su tuo sutiks, nes jis daug geriau supranta reikalo esmę. Modernus monarchas, kaip ir dera protingam žmogui, karūną užsideda kiek įmanydamas rečiau; bet kai ją užsideda, tai būtent dėl to, kad tai karūna. Todėl leiskite man priminti anam nežinomam ponui vilnoniais marškinaičiais, kad balti marškiniai todėl ir dėvimi, kad jie yra balti marškiniai. Gali būti, kad būdami labai kietai iškrakmolyti jie sukels vilkinčiajam nepatogumų; bet tai vienintelis ir esminis jų privalumas.

 

Tad būkime nuoseklūs ir Kalėdų klausimu: arba laikykimės papročių, arba juos atmeskime. Jei jums nepatinka sentimentai ir simbolika, tai jums nepatinka ir Kalėdos – keliaukite ir švęskite ką nors kita, galiu pasiūlyti kad ir pono McCabe’o gimtadienį. Niekas neabejoja, kad galima surengti labai moksliškas Kalėdas, iškepti higienišką pudingą ir prikimšti į „Jaeger“ firmos kojinę aibes lavinančių žaidimų: tai ir gerai, taip jas ir švęskite. Jei jums tokie dalykai patinka, nė kiek neabejoju, kad esate labai padorus žmogus, kupinas kuo puikiausių ketinimų. Nė kiek neabejoju, kad labai rūpinatės žmonija, nors negaliu atsikratyti minties, kad jūs žmonijai nelabai įdomus. Žmonės yra nehigieniški iš prigimties, nuo pat pradžių pradžios. Žmogus yra tokia didžiulė gamtos išimtis, kad gamtos dėsniai jam iš tiesų mažai ką reiškia. Kalėdas mėgstama kritikuoti ir iš humanitarinių pozicijų. [Rašytoja] Ouida jas pavadino skerstuvių ir apsirijimo švente. Ponas Shaw [vegetaras] įtaria, kad jas išgalvojo paukščių augintojai. Apie tai reikėtų pagalvoti, kol padėtis nepasidarė dar rimtesnė.

 

Aš nežinau, ar gyvūno, paskersto Kalėdoms, gyvenimas pagerėtų ar pablogėtų, jei nebebūtų Kalėdų ir kalėdinių pietų stalo. Užtat žinau, kad kovojančiai ir kenčiančiai brolijai, kuriai pats priklausau ir kuriai esu dėkingas už viską, ką turiu, vadinamai Žmonija, būtų daug blogiau, jei nebebūtų Kalėdų ar kalėdinių pietų stalo. Apie tai, ar kalakutas, Skrudžo dovanotas Bobui Krečitui, nugyveno gražesnį ar liūdnesnį gyvenimą negu kitas, ne toks patrauklus kalakutas, aš neturiu ko pasakyti, tad nė nepradėsiu. Bet kad Skrudžas, dovanojęs kalakutą, ir Krečitas, jį gavęs, dėl to pasidarė laimingesni, žinau taip pat tvirtai, kaip faktą, kad aš turiu dvi kojas. Ne mano reikalas, ką kalakutas mano apie gyvenimą ir mirtį; bet man rūpi Skrudžo siela ir Krečito kūnas. Niekas manęs neprivers lankytis žmonių namuose, gadinti jiems šventes, užgaulioti žmonių dovanas ir jų gerus darbus, remiantis kažkokiomis numanomomis žiniomis, kurias gamta paslėpė nuo mūsų akių. Mes visi, vyrai ir moterys, esame to paties laivo keleiviai ir plaukiame audringomis jūromis. Mes privalome būti vieni kitiems siaubingai ir tragiškai ištikimi. Jei gaudysime maistui ryklius, stengsimės užmušti juos kuo gailestingiau; o tie, kuriems rykliai labai patinka, tegu glosto jų nugaras, riša ant kaklų kaspinus, šeria cukrumi ir moko įvairių šokių. Bet žmogų, kuris pasakys, kad ryklys yra vertesnis už jūrininką arba kad vargšui rykliui reikėtų leisti bent retkarčiais atsikąsti kokio negro kojos, aš tuojau pat siųsčiau į karo lauko teismą kaip laivo išdaviką.

 

Kadangi laikausi šitokio požiūrio į antikalėdinį humanizmą, ne pro šalį bus pridurti, kad esu aršus vivisekcijos priešininkas. Kitaip tariant, jei tik egzistuoja vivisekcija, aš jai priešinuosi. Aš prieštarauju sąmoningų šunų pjaustymui dėl tos pačios priežasties, dėl kurios palaikau negyvų kalakutų valgymą. Ryšys tarp šių dviejų dalykų gal ir neatrodo akivaizdus, bet tik dėl to, kad modernaus žmogaus mąstymas keistai paliegęs. Aš priešinuosi žiauriai vivisekcijai ir žiauriam antikalėdiniam asketizmui, nes ir viena, ir kita skaudina esamas bendruomenes ir įžeidžia įprastinius gerus jausmus dėl kažkokių intelektinių, įsivaizduojamų ir tolimų priežasčių. Matant neturtingą senutę, kuri godžiai žiūri į riebią žuvį, nėra nei humaniška, nei žmogiška galvoti ne apie aiškiai matomus senutės jausmus, o apie neįsivaizduojamus negyvos žuvies jausmus. Lygiai taip pat nei humaniška, nei žmogiška žiūrint į šunį svarstyti, kokius teorinius atradimus galėtum padaryti, jei tau būtų leista pragręžti skylę jo galvoje. Ir humanistų fantazijos apie žuvyje slypinčius jausmus, ir vivisekcininkų vaizduotės padarai apie šunyje slypinčias pažinimo galimybes yra nesveiki išsigalvojimai, nes jais, vaikantis kažkokių anaiptol nebūtinai egzistuojančių dalykų, įžeidžiamas tikrai egzistuojantis žmogaus sveikas protas. Vivisekcininkas, siekdamas to, kas gali būti (bet gali ir nebūti) naudinga, daro tai, kas iš tiesų yra šiurpu. Kalėdoms prieštaraujantis humanistas, siekdamas sukelti užuojautą ir supratimą, kurių joks žmogus nėra pajėgus jausti kalakutams, praranda supratimą apie realiai egzistuojančią milijonų neturtingų žmonių laimę.

 

Šiais laikais gana dažnai pasitaiko, kad tikrovėje susitinka dvi priešingos beprotybės. Štai aš, pavyzdžiui, visad įtariau, kad brutalus imperializmas ir Tolstojaus propaguojamas nesipriešinimas yra ne tik ne priešybės, bet tas pats daiktas. Tai ta pati niekinga mintis, kad užkariavimui neįmanoma pasipriešinti, tik žvelgiant iš dviejų skirtingų pozicijų – užkariautojo ir užkariaujamojo. Vėlgi absoliuti blaivybė ir tikrai pasibjaurėtinas džino pardavinėjimas ir gėraliojimas remiasi lygiai tokia pačia moralės filosofija. Ir viena, ir kita pozicija grindžiama įsitikinimu, kad alkoholis yra ne gėrimas, o narkotikas. Tačiau aš esu ypač tvirtai įsitikinęs, kad kraštutinis vegetaro humanizmas yra, kaip jau sakiau, beveik tapatus kraštutiniam mokslininko žiaurumui – abiem atvejais abejotinoms spekuliacijoms leidžiama trikdyti kasdienį geraširdiškumą ir artimo meilę. Tokiais atvejais kaip vivisekcija sveika moralinė taisyklė man atrodo tokia, ir nėra už ją svarbesnės ir reikšmingesnės etinės būtinybės: kazuistinės išimtys turi būti pripažįstamos, tačiau tik kaip išimtys. Iš to, man regis, išplaukia, kad nors šiurpioje situacijoje mums kartais pasitaiko pasielgti šiurpiai, pirmiausia būtina įsitikinti, kad jau iš tiesų esame atsidūrę būtent tokioje situacijoje. Pavyzdžiui, visi sveiko proto moralistai pripažins, kad žmonės kartais meluoja; bet nė vienas sveiko proto moralistas nepritars pasiūlymui mokyti vaikus meluoti, nes gali būti, kad ateityje jiems teks taip pasielgti. Pavyzdžiui, moralės požiūriu dažnai pateisinamas šūvis į plėšiką ar vagį. Bet nieku gyvu nepateisinama nueiti į kaimo sekmadieninę mokyklą ir iššaudyti visus berniūkščius, kurie atrodo taip, tarsi galėtų išaugti plėšikais. Poreikis gali kilti: bet veiksmui reikia, kad poreikis jau būtų kilęs. Man visiškai aišku, kad peržengus šią ribą nesunku nugarmėti į prarają.

 

Ir nesvarbu, ar kankinti gyvūnus yra moralu, ar nemoralu: svarbiausia, kad tai mažų mažiausiai baisu. Šie veiksmai priskirtini beviltiškiems, jų griebiamasi, kai nebėra kitos išeities. Negaliu žaloti gyvūno, neturėdamas tam tikrai ypatingos priežasties: bet ją turėdamas aš jį galiu sužaloti, ir net sunkiai. Jei (pavyzdžiui) mane ir mano šeimą užpultų pamišęs dramblys, o aš tegalėčiau jį nušauti tik taip, kad jis padvėstų baisiose kančiose, jam tektų dvėsti baisiose kančiose. Bet reikia, kad tas dramblys būtų. Hipotetiniam drambliui to negalėčiau padaryti. Tai štai, man visada atrodo, kad tai ir yra silpnoji įprasto vivisekcininkų argumento „įsivaizduok, kad miršta tavo žmona“ dalis. Vivisekcija užsiima ne tas žmogus, kurio žmona miršta. Jei taip būtų, jo veiksmai būtų šio motyvo išaukštinti, lygiai kaip ir tuo atveju, jei jis meluotų, pavogtų duonos kepaliuką arba padarytų kokį kitą bjaurų darbą. Šiuo atveju bjaurų darbą šaltakraujiškai, neskubėdami atlieka žmonės, kurie negalėtų prisiekti, kad jis bus kam nors naudingas, – daugių daugiausia apie juos būtų galima pasakyti, kad jie galbūt pradeda įtarti galint egzistuoti atradimą, dėl kurio galbūt kada nors, tolimoje ateityje, bus išgelbėta kieno nors žmonos gyvybė. Tokios aplinkybės pernelyg šaltos ir tolimos, kad nuslopintų tiesioginį jų atliekamo veiksmo siaubą. Tai tas pats, kaip mokyti vaiką meluoti rengiant jį susidūrimui su kokia nors milžiniška, gal niekada gyvenime jam neiškilsiančia dilema. Žiaurus veiksmas atliekamas be tos aistros, kuri jį galėtų paversti geru darbu.

 

Tai tiek apie tai, kodėl aš priešinuosi vivisekcijai; ir baigdamas dar norėčiau pridurti, kad visi kiti man žinomi vivisekcijos priešininkai be galo susilpnina savo argumentus, prie šio išpuolio prieš mokslo ypatumą – jį žmogaus širdis dažniausiai linkusi palaikyti – pridurdami išpuolius prieš bendruosius žmonių papročius; tada žmogaus širdis jau anaiptol nebėra linkusi jų palaikyti. Aš, pavyzdžiui, esu girdėjęs, kaip humanistai kalba apie vivisekciją ir sportinę medžioklę, tarsi tai būtų tas pats. Mano akimis, jų skirtumas paprastas ir be galo didelis. Medžiodamas žmogus išeina į mišką ir susilieja su to miško gyvenimu; jis tampa plėšrūnu tik ta paprasta ir sveika prasme, kuria visi padarai yra plėšrūnai; trumpam jis tampa gyvūnams tuo, kas jie yra jam, – tai yra kitu gyvūnu. Vivisekcijos atveju žmogus paima paprastesnį už save padarą ir su juo atlieka subtilius veiksmus, kurių jam negalėtų atlikti niekas kitas, tiktai žmogus, ir už kuriuos kaip tik dėl to tas žmogus yra siaubingai, iš esmės atsakingas.

 

O kol kas neabejokite, kad aš per šias Kalėdas iki soties prisivalgysiu kalakutienos, ir tikrai ne dėl to (kaip pasakytų vegetarai), kad nesuprasčiau, ką darąs, arba tyčia daryčiau tai, ką žinau esant bloga, arba daryčiau tai gėdydamasis, abejodamas ar bent jau neramia sąžine. Tam tikru požiūriu aš puikiausiai suprantu, kad nežinau, ką darąs. Jau sakiau, kad Skrudžas, Krečitų šeima ir aš esame vieno laivo keleiviai; užtat mudu su kalakutu galima geriausiu atveju palyginti su laivais, prasilenkiančiais naktyje ir tik iš tolo pasisveikinančiais. Aš nelinkiu jam blogo; bet iš tiesų neįmanoma nustatyti, ar aš gerai su juo elgiuosi. Galiu vengti ir baimingai vengiu galimybių kankinti jį kokiais nors ypatingais, išmoningais būdais – nesmaigstau jo adatomis savo pramogai ir nepjaustau peiliais moksliniams tyrimams. Bet ar lėtai jį penėdamas ir greitai paskersdamas savo brolių naudai aš iš tiesų, žvelgiant jo paties iškilmingu žvilgsniu, pagerinau jo keistą, atskirą nuo manosios, lemtį, ar Dievo akyse paverčiau jį vergu arba kankiniu, o gal dievų numylėtiniu, kurie, kaip žinoma, miršta jauni, – šitai sužinoti turiu dar mažiau galimybių, negu įžvelgti tamsiausias misticizmo ar teologijos gelmes. Kalakutas okultiškesnis ir siaubingesnis už visus angelus ir arkangelus. Kadangi Dievas iš dalies mums atskleidė angelų pasaulį, jis šiek tiek pasakė mums, kas yra angelas. Bet Dievas nepasakė mums, kas yra kalakutas. Jei dabar nueisite, susirasite gyvą kalakutą ir kokią valandą ar dvi jį stebėsite, netruksite pajusti, kad jo mįslė, užuot išnykusi, tik dar labiau padidėjo.

 

Vertė Rasa Drazdauskienė

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.