Meilė, pareiga, auka…
Lapkritį Nacionalinis operos ir baleto teatras pakvietė žiūrovus į premjerą – Giuseppės Verdi „Aidą“. Lapkričio 15 d. Aidos vaidmenį atliko ukrainiečių sopranas Ksenija Bachritdinova-Kravčuk, Radameso – venesuelietis Jorgė Puerta, Amneris partiją dainavo italė Irenė Savignano, Faraono – Joris Rubinovas, Ramfio – Liudas Mikalauskas, dirigavo teatro muzikos vadovas ir dirigentas Sesto Quatrini.
Opera Giuseppei Verdi buvo užsakyta Sueco kanalo atidarymo šventei 1869 m., bet šis atsisakė pasiūlymo parašyti ką nors šlovingo – himną ar odę naujiesiems Kairo operos rūmams, todėl per operos rūmų atidarymą buvo parodytas „Rigoletas“. Pasiūlymu sukurti operą Verdi susidomėjo vėliau, kai organizatoriai pagrasino, kad paprašys tai padaryti Charles’io Gounod ar Richardo Wagnerio. Tuomet Verdi pasirašė sutikimą – tai įvyko 1870 m. Jam buvo pasiūlytas milžiniškas operos biudžetas, neribotas repeticijų skaičius, geriausi solistai ir, žinoma, – prabangus honoraras. Libretą sueiliavo Antonio Ghislanzoni, siužetą sukūrė žymus egiptologas, Kairo muziejaus įsteigėjas Auguste’as Mariette’as pagal Heliodoro „Etiopinius pasakojimus“ – antikiniame graikų romane aprašoma pavydi faraono duktė, įsimylėjusi graikų karį, bet šis neatsako į jos jausmus, nes myli nelaisvėn paimtą Etiopijos princesę.
Operą Verdi sukūrė greičiau nei per penkis mėnesius, bet premjera Kaire įvyko tik 1871 m. gruodžio 24 d., nes buvo vis atidedama – mat tuo metu vyko Prancūzijos–Prūsijos karas, Paryžius buvo apgultas, mieste tvyrojo suirutė ir badas ir, pasak Victoro Hugo, paryžiečiai suvalgė net zoologijos sodo žvėris. Tokiomis aplinkybėmis buvo kuriamos „Aidos“ dekoracijos ir jų per apgultį nebuvo galima išvežti iš Paryžiaus. Nepaisant visų nesklandumų, „Aidos“ premjera Kaire sulaukė žaibiškos sėkmės, nors pats Verdi ją laikė viena prasčiausių savo operų.
Lietuvoje „Aida“ buvo pastatyta šešis kartus: tarpukariu – 1927 ir 1934 m. Valstybės teatre, Kaune išaugus susidomėjimui egiptologija ir archeologiniais kasinėjimais Egipte (egiptologija net buvo dėstoma universitete); sovietmečiu – įsimintinas 1975 m. „Aidos“ pastatymas naujajame Operos ir baleto teatre su įspūdinga Liudo Truikio scenografija ir kostiumais. Totalitarinės valstybės karas, įkaitų drama, absoliuti žynių, dievų, faraonų valdžia ir jų žaidimai, nelaimingi, beteisiai, žalojami ir žudomi žmonės – tokios aktualios temos lėmė operos pasisekimą sovietmečiu Lietuvos scenoje, kai svarbiems ir skaudiems istoriniams įvykiams papasakoti buvo naudojama Ezopo kalba. Deja, tai labai aktualu ir šiandien: nors gyvename XXI a. ir postmoderniame pasaulyje, civilizacija, pasirodo, ne ką pasikeitė nuo senovės Egipto laikų.
Totalitarinę valstybę simbolizuoja operos scenografija – monumentali, statiška, su griežtai simetriška architektūra, suskaidyta žemės spalvų mozaikų plokštumomis ir laiptais scenos centre. Ji įrėminta didžiulėmis juodomis egiptietiškomis kolonomis – milžiniškais lotosais (scenografė Sigita Šimkūnaitė). Tos kolonos – didžiuliai mitologiniai stabai kuria slogią ir pranašišką atmosferą (šviesų dailininkas Andrius Stasiulis), o režisierius Gediminas Šeduikis juos dar ir „įveiklina“ – jie dalyvauja veiksme arba yra nusigręžę ir abejingi. II veiksme, kuris yra pats šviesiausias, nes vyksta šventė – karo vado Radameso iškilmingos sutiktuvės, skulptūros lieka tik dvi – vyro ir moters. Jos tartum triumfo arka įrėmina scenovaizdį ir, matyt, simbolizuoja darnią, tvirtą šeimą ir jos šventę totalitarinėje ideologizuotoje visuomenėje. IV veiksme – teisme – skulptūros įgauna aktyvios ir „darančios spaudimą“ jėgos išraišką. III ir IV veiksmų scenografijoje deivės Izidės šventykloje atsiranda padėtį keičiantys sparnai ir tikras baseinas scenos centre. Jie tartum nuoroda į totalitarinių valstybių architektūrą ir kultūrą, propaguojančią liaudies gerovę ir kūno kultą, ir, ko gero, labiau pasiteisintų Wagnerio operose. Bet tokia spektaklio kūrėjų valia. Žiūrovai aiškiai gali suprasti, kad deivė Izidė (derlingumo, vandens ir vėjo, motinystės deivė) ir jos valią išreiškiantis Faraonas simbolizuoja absoliučią valdžią – ji, aišku, labai nutolusi nuo liaudies ir pavaldinių, bet šviečia horizonte kaip Saulė. Galbūt, Faraonui pasiūlius savo dukters Amneris ranką Radamesui, šis irgi prilygs dievui Saulei? Ne veltui jo vardas prasideda raidėmis Ra. O Izidė vienintelė žino slaptąjį Ra vardą. Todėl žaidimas su įkaitais, jų paleidimas ar sulaikymas čia nieko nelemia – viskas nuspręsta ir iš anksto išpranašauta žynių.
Operos kostiumai eklektiški, stilizuoti: egiptiečių juodi ar juodi ir balti su gausiomis brangiųjų metalų spalvų detalėmis, sudėtingų formų galvos apdangalais, valdovų ir žynių tunikos – griežtos piramidės formos, moterų kostiumuose vyrauja rytietiškas koloritas, belaisvių etiopų kostiumai rusvų, rudų ir terakotinių tonų. Kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė laisvai žaidžia formomis, detalėmis, grimu, užuominomis, atėjusiomis iš senovės Egipto piešinių, reljefų ir hieroglifų, bet tai suteikia spektakliui chaotiškumo ir daro neišbaigtos choro režisūros įspūdį, scenoje retkarčiais vis pasirodant Anubiui – pomirtinio pasaulio dievui su juodo šakalo galva.
Kiek nuoseklesnės masinės scenos – II veiksmo moterų, Amneris tarnaičių, choro, kur jos vaizduoja lotosų sodą, giedodamos ditirambus: „Laurus, lotosus, rožes meskim narsuoliui po kojom“, šlovindamos karą prieš etiopus laimėjusį Radamesą, kuris pasitinkamas simetriškai avanscenoje stovinčių trimitininkų visiems gerai žinomu „Triumfo maršu“, ir kordebaleto šokio, vaizduojančio belaisvių etiopų kovą. Čia galima nuspėti, kad jo choreografija (choreografas Martynas Rimeikis) ir koloritas atėję iš antikinių graikiškų vazų piešinių.
Galima tik stebėtis, kad visame šitame eklektiškame formų, spalvų ir mizanscenų chaose ir monumentalioje scenografijoje nepradingsta pagrindinių veikėjų drama. O dramaturgija labai intensyvi, nors operos veiksmas ir vyksta daugiau kaip tris valandas: čia ir meilės trikampis, ir slapta meilė, ir pavydas, ir intrigos, ir išdavystė, ir pasiaukojimas. O kur dar tėvo – Etiopijos karaliaus ir jo dukters, atsidūrusios intrigų pinklėse ir privalančios pasirinkti, drama. Operos siužetas meistriškai supintas libreto autoriaus, o jam nė kiek nenusileidžia lyriška, melodinga, emocionali ir dramatiška Verdi muzika. Ji turbūt ir lėmė tokią „Aidos“ sėkmę ir ilgametę šlovę. Kaip teigia Sesto Quatrini: „Aida“ yra iš esmės vienintelė grand opéra, kurioje neįmanoma išbraukti nė eilutės, įskaitant ir baleto epizodus.“
Duetuose, kurių operoje tikrai nemažai, Ksenijos Bachritdinovos-Kravčuk Aida žavi savo nuoširdžia, dramatiška vaidyba, jos partneris Jorgė Puerta-Radamesas išsiskiria sodriu aksominiu balso tembru, meistrišku solo partijų atlikimu, Irenės Savignano Amneris – puikia vokalo technika. Ksenija Bachritdinova-Kravčuk ir Jorgė Puerta vaidmenis atlieka nepriekaištingai, nors jiems teko tikrai nemenkas iššūkis – paskutinė operos scena vyksta baseine, kuriame „nuskęsta“ abu įsimylėjėliai. Tokioje valstybėje, kurioje nieko neįmanoma pakeisti ir iš kurios nepabėgsi, – gyventi neverta. Todėl operos herojai pasirenka ritualinę savižudybę kaip išėjimą į geresnį, šviesesnį pasaulį be faraonų ir jų mumijų.
O žiūrovui belieka sėkmingai išsiveržti iš statybininkų „apgulto“ Operos ir baleto teatro ir pasitikrinti, ar po jo lova kartais nesislepia „Egipto išdaviko“ mumija…
