VALENTINAS SVENTICKAS

Labanakt, vaikučiai!

 

Iš gurinių

 

„Svoboda“

 

Naktimis, kai nesimiega, o ir kaip šiandieniniame pasaulyje ramiai miegoti, – dažnai klausausi radijo „Svoboda“.

Svarbiausia, vyraujanti tema yra Vladimiras Putinas.

„Svobodos“ laidų vedėjai ir pasitelkti pašnekovai viską yra teisingai išanalizavę. Ir kuo rimčiausiai, ir pamfletų stiliumi, ir žydiškai rusiškais įgėlimais.

Aukštai užkopęs KGB kadras, valdingas diktatorius, okupantas, trokštantis atkurti Sovietų Sąjungą, istorijos interpretacijų manipuliatorius, negailestingas bet kokios opozicijos baudėjas, gudrus lapinas tarptautinių konfliktų židiniuose, pertekęs turtų, pasirūpinęs antrininkų ir t. t., ir pan.

„Svoboda“ Putiną yra sunaikinusi. Pagrįstai, argumentuotai, teisingai.

Ir kas iš to?

Ir kas iš to?

Ta pati „Svoboda“, kad ir sukandusi dantis, dažniausiai konstatuoja, kad šiandieninėje Rusijoje nėra jokio būdo išstumti Putiną iš valdžios.

Kuo toliau, tuo sunkiau tų laidų klausytis.

Psichologai pataria prieš miegą klausytis klasikinės muzikos. Tai ir klausausi neįtikėtinos XXI a. pradžios klasikos…

Labanakt, vaikučiai!

 

2023.XI.13

 

Apie lietuvių kalbą

 

Perskaičiau rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės straipsnį „Kultūros karai ir paliaubos: lietuvių kalbos grėsmės“, LRT.lt, 2023.XI.12.

Pastaraisiais mėnesiais K. Sabaliauskaitė portaluose ir apskritai žiniasklaidoje ypač aktyvi. Priežastis nuspėjama. Tiek to. Ne visada esu jos reiškiamų nuomonių šalininkas. Bet šįkart didžiajai daliai K. Sabaliauskaitės pastabų dėl lietuvių kalbos dabarties pritarčiau. Pastangos varžyti ir biurokratiškai kontroliuoti gyvosios kalbos raidą labai nemalonios. Turiu įspūdžių iš redaktoriaus ir leidėjo patirties. Pavyzdžiui, kaip Lietuvių kalbos inspekcija oficialiu raštu peikia Romualdo Granausko prozos kalbą.

Literatūros kritikui, skaitančiam tą straipsnį, kai kas visgi užkliuvo. Pirma. Kalbos jausmo stoka. Kai rašai interneto portalui, o ne storam žurnalui, tai jausk saiką. Straipsnis per ilgas. Tik jau nesakykite, kad tai niekaip nesusiję su kalba. Antra. Kai kurie vertinimai politizuojami. Galėtume „susitvarkyti“ filologinėje erdvėje. Trečia. Kažkodėl ypač dramatiškai kalbama apie žodžius ir darinius, kurių vartoseną kalbininkai ir redaktoriai bent prieš porą dešimtmečių įteisino. Ketvirta. Skaitant klostosi įspūdis, kad rašytoja suniekina mūsų kalbininkus. Be reikalo.

Lietuvos kalbininkai yra padarę daug reikšmingų darbų, pradedant nuo daugiatomio „Lietuvių kalbos žodyno“. Ne visos tautos ir ne visos kalbos tokį darbą yra padariusios. O dar gramatikos, istorinė gramatika, tarmių studijos…

„Kožnas kaimas turi savo durnių.“ Visose tautose, socialinėse ir profesinėse grupėse, taigi ir kalbininkų, ir rašytojų bendruomenėje, yra paikšių, nereikėtų dėl to stebėtis ir tyčiotis.

Subtilybė, skatinanti mus vengti beribių liberalumų. Kalbame ir rašome seniausia gyva indoeuropiečių kalba. Ar sakysime, kad tuo reikia didžiuotis, ar ne, – faktas yra faktas. Šiek tiek konservatizmo praverstų. Pavyzdžiui, išsaugoti priegaides.

 

2023.XI.14

 

Sumokėjo per daug

 

Prienų gimnazistas Justinas Marcinkevičius, frontui praėjus, 1945 metais buvo pasislėpęs miškelyje šovinių dėžę. Ją iškeitė į Maironio „Pavasario balsų“ 1944 metų leidimą ir Juozo Grušo 1935 metų romaną „Karjeristai“.

Ar kas įskundė, ar kaip – buvo suimtas. „Pirmo arešto metu būtent Maironį „suėmė“ kartu su manim. Jis, deja, ir negrįžo.“

Rinkos ekonomikos sąlygomis reikia pasakyti, kad kaina buvo per didelė.

 

2023 lapkritis

 

Apie draugo dainą

 

Justinas Marcinkevičius eseistiniame straipsnyje „Draugo daina“ (Dienoraštis be datų, Vilnius: Vaga, 1981, p. 32–34) rašo apie savo gimnazijos ir studijų metų draugą Joną Kazlauską (1930–1970), vėliau tapusį žymiu kalbininku.

Straipsnio pradžioje cituoja Jono vis dainuotą dainą:

 

Kas paklos man patalėlį,

           Kas nuvargusį paguos…

 

Jono Kazlausko tėviškėje Matiešionyse, kai abu buvo bebaigią Prienų gimnaziją, klojime ant šieno (ten draugai nakvojo) Jonas pusbalsiu dainavo:

 

Upės plauks ir plauks į tolį,

           Gervės skris ir nebegrįš…

 

Studijuodami Vilniaus universitete gyveno viename kambaryje. Marcinkevičių ypač stebino neregėtas bičiulio darbštumas. Ankstyvą rytą jau dėliodavo savo korteles, sklaidė užrašus, skaitė knygas. Ir vis paniūniuodavo:

 

…nepareisiu, motinėle,

           per sodelį takeliu.

 

Gana šešių pacituotų eilučių, kad būtų suprasta – tai Lietuvos partizanų daina. Ši žinia minėtina dėl to, kad straipsnis „Draugo daina“ išspausdintas sovietmečiu, 1981 metais.

Visą dainos tekstą dabar galima rasti internete. Partizanai ją dainuodavo aplink Prienus, Pandėlį, gal ir kitur. Dainos žodžiai šiek tiek skiriasi, bet esmė ta pati. Kovotojas nežino, ar begrįš gyvas į gimtuosius namus.

 

Tu Urale, motinėle,

           Tėtis jau šaltuos kapuos.

           Kas paklos man patalėlį,

           Kas nuliūdusį paguos?

 

Marcinkevičius žinojo, kas yra cenzūra, taigi pacitavo tik šešias eilutes. Ir tiek tepasakė: „Per save ir per dainą mes tarsi girdėjome karo, fašistinės okupacijos, kruvinų pokario metų išblaškytus žmones, jų skausmą ir ilgesį.“

Kazlausko dainos ir likimo sąšauka visgi yra. Talentingas baltų filologijos tyrinėtojas jaunas tapo profesorium. Buvo pakviestas skaityti paskaitų į Pensilvanijos universitetą JAV. Tada juo susidomėjo KGB, pradėjo kviestis į savojo braižo „pokalbius“, leidimo vykti negavo. Manoma, kad per vieną saugumiečių kamantinėjimą jį ištikęs širdies smūgis, kagėbistai įmetę kūną į Nerį ir paskleidę klaidinančių žinių. Kūnas upėje rastas 1970.XI.17.

Palaidotas Jonas Kazlauskas Vilniuje, Saulės kapinėse.

 

2023.IX.18

 

Replika

 

Jūs norėtumėt, kad jo, tokio talentingo, reikšmingo ir populiaraus, aname laike nebebūtų buvę.

Bet neįmanoma pakeisti to, kas buvo ir yra. Kas skaityta, girdėta, kas paveikė žmones ir net politinius procesus, estetiką.

 

2023 spalis

 

Po viskam

 

Tuo metu, kai dirbau „Vagos“ leidykloje, taigi anais blogais laikais, didelė, daug žmonių telkusi leidykla turėjo savo biblioteką.

Bibliotekos tvarkytoja buvo Izabelė, kad ir pagyvenusi, bet žvali, nuotaikinga, sava moteriškė. Ir sportiška. Kai vasarodavome leidyklos viloje prie Aiseto ežero, žaisdavome tinklinį, ir Izabelė būdavo lyderė.

Bet rašau apie kitką.

Tais netikusiais laikais leidykloje būdavo visokių susirinkimų. Nurodytų „iš aukščiau“ arba ir šiaip reikalingų.

Po tokių susirinkimų Izabelė antryt vis pasakydavo:

– Kai jau einu namo, po viskam, tai ant tilto tokią gerą, tokią teisingą kalbą pasakau…

Visi mes gerų ir teisingų dalykų pasakome po viskam.

Ir šitą gerą žodį apie Tamstą, Izabele, rašau po viskam.

 

2023.X.8

 

Valanos

 

Iš anekdotiškų situacijų, ištinkančių literatūros palikimo žiūrėtoją.

Vienas iš septynių poeto, prozininko ir dailininko Leonardo Gutausko (1938–2021) aplankų su lig šiol nespausdinta jo poezija. Davė pažiūrėti jo sūnus Tadas.

Storiausias, tiesą sakant, aplankas. Ant aplanko Leonardo ranka flomasteriu užrašyta:

 

Leonardas Gutauskas

PORTRETAS SU ŠERMUONĖLIU

/eilėraščiai/

Atrinktieji

anno

Vilnius MMXII Mardasavas

2011

 

Kitoje to paties aplanko pusėje, kurią reikėtų vadinti galiniu viršeliu, irgi flomasteriu užrašyta kitaip:

 

Leonardas Gutauskas

VALANOS

/eilėraščiai/

anno

1983–2011

 

Literatūros kritiką, kuris turės ką nors daryti, iš karto sudomina tai, kas nesuprantama: VALANOS.

L. Gutauskas buvo linkęs šį ar tą užrašyti lotyniškai. Pavarčiau lotynų kalbos žodyną, nepadėjo. Paskambinau specialistei Eugenijai Ulčinaitei, irgi nepadėjo.

Teisybę pasakė – galūnės -nos lotynų kalboje negali būti. Susigėdau.

Tada skaičiau tą storą (5,5 cm) mašinraštį. Pradėjau rasti eilėraščių, pavadintų „Valandos“, valandų motyvus kitur. Galų gale į pabaigą užtikau keletą mašinraščių, kurių apačioje Leonardo ranka parašyta: „iš Valandų sąs.“

Tataigi. Kad ir storiausiu flomasteriu rašydamas Leonardas bus padaręs klaidą. Valanos vietoj Valandos.

Netikėtas tai dalykas – rašytojas Leonardas Gutauskas buvo ganėtinai pedantiškas.

 

2023.III.12

 

Detektyvų permaina

 

Ernestui Parulskiui ir Rasai Drazdauskienei

 

Būna, kad jūsų radijo laidos apie detektyvus pasiklausau. Abu esate verti žmonės, tai ir pasiklausyti verta.

Literatūros kritikui reikia pažinti daug ką. Kartais paskaitau detektyvų, dabar dažniau per TV pažiūriu. Matau vieną tendenciją. Patsai nusikaltimas ir jo tyrimas paverčiamas kito veiksmo fonu, pretekstu. Tas veiksmas – tyrėjų gyvenimo keblumai, komplikuoti intymūs, šeimyniniai arba darbo santykiai, jų praeities „nuodėmės“ ir pan. Tektų sakyti, kad nyksta detektyvo žanrinis grynumas. Kaip vertinate šią permainą?

Dar tokia digresija. Sovietinėje sistemoje tyrėjams buvo keliami griežti reikalavimai, būsimas pareigūnas buvo tikrinamas, ar yra политически грамотен ir морально устойчив

Tiek juokų.

 

 

Simono Daukanto sukurti naujadarai:

būdvardis, laikrodis, prekyba, vaistininkas, vietovė.

Jam priskiriami: valstybė, Vytis.

 

Kompiuterio pokštas

 

Siunčiu šį straipsnį Jūsų

ALMA

nachui

 

Krumplių klausimu

 

Jau trenks į snukį.

– Atsargiau, mano burna pilna protezų ir implantų. Susižalosi krumplius.

Tai ir pasijuokė abu.

 

2023.I.25

 

Vienas pats

 

Reiškinys, krintantis į akis turbūt labiausiai literatūros žmogui.

Pagalvokim kartu apie kūrinius, vadinamus šiuolaikinio meno objektais. Kad ir kaip keistai skamba posakis „šiuolaikinis menas“, mes jau esame kai kurių aktyvių menotyrininkų išmokyti taip suvokti ir vadinti tuos kūrinius, kuriems netinka tradiciškai suprantamos tapybos, grafikos, skulptūros ir panašios sąvokos.

Taigi. Prie tų objektų vienu ar kitu būdu dažniausiai „klijuojamas“ tekstas, jų impulso ir pageidautino supratimo literatūrinė interpretacija. Objektas negyvena be jos.

Šį reiškinį visaip galima vertinti. Jei reikėtų, ir pats vertinčiau visai tolerantiškai, kalbėčiau apie simbiozes ir pan.

Bet galų gale – meno kūrinys viską turėtų pasakyti vienas pats.

 

2023.II.4

 

Elipsė

 

Nežinau, kiek yra žinančių, kas yra elipsė kalboje. Kai dėl kokių nors aplinkybių kalbant ir rašant sąmoningai nutylimi, praleidžiami kokie nors faktai, įvykiai, žodžiai. Efektinga, subtili retorikos ir meninės kalbos figūra. Jeigu kalbėtume apie literatūrą, – ypač būdinga Romualdui Granauskui.

Prašom pasakyti, kas moka elipsės meną iš dažniausiai ekrane rodomų politologų ir žurnalistų. Juk tikrai yra dalykų, apie kuriuos geriausiai būtų išvis nekalbėti.

Patylėkime prie kenotafo elipsei.

 

2023.I.21

 

Netikėta interpretacija

 

Justo Vinco Paleckio skambutis 2023.I.12. Be kitų žodžių apie mano knygą „Dalios Grinkevičiūtės dalia“ (atseit, jaudinanti, reikšminga ir t. t.), be vienos kitos faktinės pastabos (tai jam ypač būdinga).

Taigi. Jam pasirodę, kad rašiau veikiamas karo Ukrainoje.

Pradėjau rašyti 2019 metais, baigiau 2022-aisiais.

Ką aš žinau, gal ir veikiamas…

 

2023.I.13

 

Aprilis

 

Debatuose dėl Justino Marcinkevičiaus poeto oponentai ne kartą minėjo žinią, kad 1987 metų balandžio mėnesio dienraštyje „Tiesa“ buvo išspausdintas jo eilėraštis „Šiandien – Lenino gimimo dieną“. Buvo tvirtinusių, kad jis tada ir parašytas. Įsivaizduokit – Atgimimo aušroje! (Iš tiesų tai 1966 metais.)

Atsirado, kas patikrino. Tokios publikacijos „Tiesoje“ 1987 metų balandį iš viso nebuvo.

Kas ir dėl ko pirmas pamelavo?

 

2023.XI.20

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.