Yaffa Eliach apie Eišiškes, žydų bendruomenę ir savo vaikystę
Ieškodamas informacijos apie Eišiškių miestelį aptikau Yaffos Eliach (1937–2016), gimusios Eišiškėse ir ketverius metus iki vokiečių okupacijos 1941-aisiais ten laimingai leidusios vaikystę, knygą „There Once Was a World“ (1998). Ši Yaffos knyga ir jos instaliacija „Gyvybės bokštas“ su 1 600 eišiškiečių nuotraukų Vašingtono Holokausto memorialiniame muziejuje, kaip ir jos pačios biografija, yra tiek neįprasta, kad be jokio pagražinimo tai vadinčiau unikaliu reiškiniu. Beje, apie šį projektą yra rašę nacionaliniai JAV leidiniai, tokie kaip „The New York Times“, taip pat „CNN.com“.
Tai panoraminė knyga apie Vytautą Didįjį menantį Lietuvos miestą, apie jo reikšmę valstybėje, apie jo atkaklų atsigavimą po kiekvieno choleros proveržio arba po visiškai jį suniokojusių gaisrų. Knyga apie Eišiškių prekybvietės trauką, apie miestelio ekonominę įtaką kraštui nuo Vilniaus iki Lydos ir Rodūnios, apie žydų bendruomenės devynių šimtų metų istoriją.
Kartu tai labai asmeniška knyga apie troškimą išgyventi braunantis pro niūriausias situacijas, kurias sukelia karas, baiminantis vietinių žmonių išdavysčių, vengiant lenkų ir lietuvių ginkluotų grupuočių, žodžiu, diena dienon bėgant nuo mirties. Unikalu jau tai, kad, išgyvenusi visas sunkiai įsivaizduojamas netektis, visas kasdienio slapstymosi bjaurastis, autorė rado jėgų paskirti gyvenimą faktų ir liudijimų ne tik apie karo destrukciją, bet ir apie Eišiškių miestelį, jo gyventojų kelių šimtų metų istoriją rinkimui.
Įžangoje Yaffa Eliach rašo: „Aš nusprendžiau [...] sukurti memorialą gyvenimui, o ne mirčiai. Užuot nusitaikiusi į destrukcijos jėgas, kaip yra daugumoje memorialų, pasitelksiu rekonstrukciją.“ Judaizmo ideologijoje rekonstrukcijos idėja reiškia gyvybingumo ir tęstinumo galimybių paiešką. Eišiškių gyventojų ir tenykščių žydų bendruomenė Eliach knygoje pristatoma per regiono ekonomikos, kultūros, buities, papročių panoramą.
Kalbant apie Eliach atliktą darbą, sunku išsiversti be įasmeninimo akcentų, nes vaikščiota tomis pačiomis gatvėmis, pažinta ta pati realybė, apie kurią ji rašo. Pokario metais, tiksliau – praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje, Eišiškių miestelio vaikų aistras kurstė sporto naujienos ir sportininkų pasiekimai. Nei stadionų, nei padorių aikštynų nebuvo, tad pasireikšti buvo galima bet kurioje aikštelėje varžantis, kas greitesnis, varinėjant kamuolį ar provokuojant silpnesnius eiti imtynių. Apleista žydų sinagoga užkaltomis durimis, pro kurias atitraukę lentą prasmukdavome į vidų, buvo mums puiki erdvė pasiausti. Patekus į jos erdvę, bauginančią masyviomis sienomis ir skambiais aidais, kurį laiką būdavo nedrąsu. Bet susikaustymas tirpdavo, draugų bendrija ir kamuolys grąžindavo aistrą varžytis. Pastate aukštais langais tarsi paraleliniame pasaulyje jausdavomės saugūs ir ištrūkę iš tėvų ir mokytojų globos. Tad varinėdavome kamuolį iki nukritimo.
Niekas nebuvo mums pasakojęs apie šios žydų šventyklos praeitį ar paskirtį. Iš vyresniųjų girdėjome kalbas apie čionykščius žydus, jų kromelius ir keistus papročius. Tų trumpų istorijų ar užuominų emocinė ir moralinė tonacija buvo neutrali, galbūt kažkiek pašaipos arba nuostabos buvo pasakojimuose apie žydų religingumą ar verslumo gudrybes.
Tarybmečiu žydų tragedijos tema pamažu grįžo į viešumą, mokykloje ir mieste pradėta rodyti daugiau pagarbos ne tik kare kritusiems sovietiniams kariams, bet ir visoms karo aukoms. Tuomet sužinojome, kur tiksliai apylinkėse yra žydų žudynių vietos. Tačiau išsamesnio vaizdo apie vietinių žydų bendruomenę neturėjome. Ne kažin kiek liko atmintyje ir iš tėvų atsitiktinių prisiminimų – na, kaip pirkę vinis arba silkę „žydų kromeliuose“ arba kaip gydęsi „pas Kacą“. Bene vienintelis mano šeimoje minimas konkretus įvykis – apie karo metu pasiprašiusias pernakvoti dvi žydų tautybės moteris. Atvykėlės nakvojusios daržinėje, kitą dieną likusios ten iki išnakčių ir kažin kur išvykusios temstant. Galima tik spėlioti, kad jos galėjo būti pabėgėlės, žudynių išvakarėse ištrūkusios iš miestelio arba galbūt vėliau pavojaus išgintos iš slėptuvės. Kasdienių rūpesčių prislėgti žmonės vengė kalbų apie karo metus ir žudynes.
Ir štai pasirodė knyga „There Once Was a World“. Turint galvoje, kad žodis „world“ yra daugiareikšmis, pavadinimą galima versti kaip „Čia kadaise buvo pasaulis“. Manau, kad taip pavadinusi savo veikalą autorė norėjo pareikšti, jog ištisus šimtmečius Eišiškių kraštas ir žydų bendruomenė sėkmingai tvarkėsi prie visų valdžių ir tvarkų, buvo savivaldi ir puikiai organizuota, palaikė nuolatinį ryšį su Šiaurės Jeruzale – Vilniumi ir kitais gerokai tolimesniais kraštais, gyveno turiningą, išradingą ir dvasingą gyvenimą.
818 puslapių Eišiškių ir žydų bendruomenės istorija iliustruota daugybe praėjusio amžiaus miestelio ir eišiškiečių nuotraukų ir dienoraščių ištraukų. Autorė, Bruklino koledžo profesorė, juos rinko devyniolika metų keliaudama per visus žemynus ir ieškodama iš Eišiškių ir jų apylinkių išvykusių emigrantų. Vien Niujorke radosi gausi eišiškiečių organizacija; apskaičiuota, kad per septyniasdešimt metų iki 1940-ųjų čionai atvyko 1 500 išeivių iš miestelio ir jo apylinkių.
Šį tyrimą ji pradėjo, kai JAV prezidento Jimmy Carterio sprendimu buvo paskirta Holokausto komisijos nare, vėliau komisijos įgaliojimui pasibaigus tęsė paieškas savo iniciatyva. Pirmą kartą po jos šeimą 1944 metais ištikusios tragedijos Eliach Eišiškėse ir savo tėvų namuose apsilankė 1987 metais.
Kai Yaffai Eliach buvo ketveri metai, į miestelį atvyko gestapininkai ir zonderkomanda iš Vilniaus ir pasitelkę vietinius per kelias dienas sugriovė ir sunaikino viską, ką kelis amžius statė ir kūrė pasiturinti, sutelkta, plačioje apylinkėje žinoma žydų bendruomenė ir jų daugiaetninė lenkų, lietuvių, baltarusių, totorių aplinka. Įvairiais skaičiavimais, per dvi dienas 1941-aisiais naciai su vietiniais bendrininkais suvertė į tranšėjas arti penkių tūkstančių žydų, sučiuptų Eišiškėse ir jų apylinkėse, – nuo vos paeinančių senukų iki ką tik gimusių kūdikių.
Yaffa buvo pasmerkta pradėti klajonę su tėvais ir dviem broliais nuo vienos slėptuvės prie kitos, dienoti ir nakvoti miško žeminėse, slaptavietėse pas juos priglaudusius žmones, neretai – kartu su gyvuliais. Tai truko trisdešimt tris mėnesius (!), kol vieną 1944-ųjų vasaros dieną šeima grįžo į savo namus Eišiškėse.
Tik keliems šimtams žydų tautybės eišiškiečių pavyko pasprukti arba iš anksto pasislėpti. Dalis jų žuvo per ilgus slapstymosi mėnesius. Naciams pasitraukus ir rusų kariškiams perėmus kontrolę, grįžusieji pradėjo iš naujo kurti gyvenimą Eišiškėse. Apiplėšti ir nuskurdę, jie pirmiausia pasirūpino artimų žuvusiųjų perlaidojimu, rizikuojant savo saugumu jų teko ieškoti ne tik masinėse kapavietėse, bet ir tolimesnėse apylinkėse. Kai su žuvusiaisiais buvo oriai atsisveikinta, negausi bendruomenė surengė (prašom įsidėmėti!) vestuves, palaimindama naujam gyvenimui kelis žmones, kurie neteko savo buvusių sutuoktinių. Skaitant apie šias vestuves ir perlaidojimus nepalieka nuostaba: koks galingas tų žmonių troškimas prasmingai gyventi.
Tie išlikę keliasdešimt judaizmo išpažinėjų vieną 1944-ųjų naktį buvo užpulti ir sušaudyti, kaip rašo Eliach, ginkluotų ir organizuotų lenkų. Žuvo autorės motina ir jos neseniai gimęs broliukas. Po paskutinio „valymo“ miestas, kuris nuo Vytauto Didžiojo laikų vykdė valstybei svarbią kelių priežiūros misiją, kuris garsėjo dideliais turgumis ir įtaka visam regionui (jame kalbėta: „Ir Vilnius, ir Lyda suvažiuoja pas mus“), ištuštėjo ir nuskurdo.
Kodėl tai įvyko? Kodėl žydų bendruomenė patyrė tokį naikinantį smūgį? Taip, Holokaustą inspiravo, pagrindė ir koordinavo nacių ideologai ir represinės pajėgos. Bet, kaip rašo Eliach, jos tautiečiams toje medžiojamųjų situacijoje sunkiausia buvo susitaikyti, „kad blogiausi, pavojingiausi priešai buvo ne vokiečių užpuolikai, bet vietiniai lenkai, lietuviai ir baltarusiai“. Tiesa, ji čia pat pažymi: „Iš kitos pusės, buvo daugybė atvejų, kai vietiniai aprūpindavo žydus maistu, slėptuve, padėdavo kitais būdais. Ir tie krikščionys, totoriai, kurie padėjo, rizikavo savo ir savo šeimų gyvybe.“
Anuo metu populiariausias buvo paaiškinimas, kad žydai nukryžiavo Jėzų, todėl jie nusipelnė sunkiausios bausmės. Suprantama, tai galėjo būti vienas iš antisemitizmo motyvų, bet valstiečio naikinimo instinktą tokia istorinė monada galėjo paveikti nebent ją sumaišius su dideliu kiekiu alkoholio. Veikė žymiai realesnės aplinkybės ir pragmatiškesnės paskatos. Sutelkta ir savivaldi žydų bendruomenė smarkiai skyrėsi nuo aplinkos, kuri, nors ir nevienalytė kalbiniu bei religiniu požiūriu, buvo žemesnėje socialinės raidos pakopoje. Žydų kaip pinigingų ir pasiturinčių prekiautojų statusas, be kita ko, kėlė jų kaimynams pavydą, o kai šie karo metais atsidūrė pavojuje – ir gobšumą. Liudytojai teigė, kad jau kitą dieną po žudynių žydų namai buvo plėšiami.
Šimtmečius gyventa kartu, prekiauta, derybomis tvarkyta tūkstančiai reikalų. Būta ir artimesnių bičiuliškų kontaktų tarp šeimų. Ar įmanoma aprėpti visas aplinkybes, kurios taip užprogramavo įvykių eigą? Eliach interpretuoja jas nešališkai: „Neįmanomas bendrinimas, kas tapo gelbėtoju, o kas talkininku (nacių – J. L.). Ir tie, kurie gelbėjo, paneigia bet kokią jų klasifikaciją. Religija, socialinė ir ekonominė klasė, išsilavinimo lygis, politinės pažiūros, amžius ir lytis – niekas neturėjo reikšmės siekiant atspėti altruistinio elgesio pobūdį.“ Čia pat ji pateikia tokį pavyzdį: vienas eišiškietis, kuris „garsėjo“ tuo, kad pasigėręs turgaus dienomis mušdavo žydus, karo metais teikė prieglobstį žydų šeimai.
Sunku, galbūt neįmanoma perpasakoti, ką išgyveno, kokius pavojus ir mirtis patyrė nė septynerių neturinti mergaitė. Ji tai aprašė kažkokiu ypatingu stiliumi, trečiuoju asmeniu, tarsi pasakodama apie keistą sapną, kuris ją kamavo, bet vėliau ji atsitokėjo ir galėjo ramiau žvilgtelėti į košmarą.
Štai ištrauka apie vieną tragišką, bet tikrai neišskirtinį slėpynių epizodą. Autorės šeima ir dar keli žmonės, kurie ištrūko iš Eišiškių ir atsidūrė Rodūnioje, egzekucijos dieną pasislėpė gete esančio namo palėpėje. Netoli to namo buvo iškasta tranšėja, prie jos krašto šaudė aukas. Autorės mažylis broliukas, ramiai miegojęs ant motinos rankų, pabudo nuo triukšmo ir pradėjo verkti. „Zipporah (Yaffos motina – J. L.) mėgino jį nuraminti, tačiau jis nesidavė. [...] Kadangi jis toliau verkė [...], visi suaugusieji apsupo motiną su kūdikiu. Shmaye-Mendlis, vyresnis vyras gelstančia barzda [...], vienas labiausiai gerbiamų žmonių Rodūnios gete, įvertino situaciją: „Tai kūdikis. Mes visi suaugę. Dėl jo mes visi pražūsime.“ Kaip tik tuomet apačioje atsidarė durys. Pro plyšius tarp palėpės lentų buvo galima įžiūrėti du jaunus vokiečius su automatiniais ginklais ant pečių, kaspinais papuoštus jų motociklus, tarsi jie būtų vykę į paradą. Shmaye-Mendlis nusivilko apsiaustą ir užmetė ant kūdikio, paskui uždėjo rankas ant jo ir davė ženklą kitiems padaryti tą patį. Kiti pakartojo, tuo tarpu Yitzhakas ir Yaffa (kūdikio tėvas ir sesuo, knygos autorė, – J. L.) stebėjo suparalyžiuoti. Zipporah sustingo nejudėdama, per veidą riedėjo didžiulės ašaros, ant rankų ji laikė negyvą kūdikį (yra nuoroda į kelis šaltinius, pasakojančius apie šį įvykį, – J. L.). Nuo to laiko Yaffa pradėjo bijoti visų suaugusiųjų.“
Grįžtant prie knygos pavadinimo: Eišiškės – kaip ištisas pasaulis? Ar ne per daug patetikos? Ištraukta iš mirties ir likusi be tėvų, Yaffa buvo išvežta į užsienį prisidengus svetimu vardu. Ji turėjo išgyventi savo šeimos ir platesnės giminės netektį – jau vien tai pateisina jos vaikystės vaizdinį apie miestelį kaip visatą. Tačiau žvelgdamas plačiau į istorines aplinkybes, į miestelį, beje, turėjusį Magdeburgo teises, pradedi visai kitaip suvokti gausiausios Eišiškių bendruomenės tvarumą ir jos įtaką artimiausioms apylinkėms. Toliau pasiremsiu Yaffos Eliach surinktais liudijimais.
Iki karo mieste gyveno apie 6 000 žmonių, žydų bendruomenė buvo gausiausia. Sprendžiant iš amatininkų ir darbuotojų profesijų pasiskirstymo, tai buvo regionas, kuris visiškai tenkino pagrindinius buitinius poreikius. Tarpukariu čia veikė apie dvi dešimtis įmonių – elektrinė, malūnas, veltinių fabrikėlis, siuvimo, audimo, kitos dirbtuvės. Miestelio gyvybingumą liudija nuo devyniolikto amžiaus vidurio veikęs, ypač svarbią misiją vykdęs paštas. Padidėjus žmonių judumui, paštas palaikė ryšius ir siuntė siuntinius į visus žemynus, teikė informaciją apie emigracijos galimybes. Atnaujinus ir modernizavus kelius, jungiančius Eišiškes su Vilniumi, Lyda, Gardinu, autobusais pasiekti aplinkinius miestus buvo nesudėtinga. Žydų pastangomis miestelyje jau trečiajame dešimtmetyje atsirado elektra, veikė kino teatras, buvo rengiami vaidinimai. Jie dalijosi su kaimynais siuvimo, odų išdirbimo, maisto ruošimo įgūdžiais ir technologijomis.
Kelios žydų kartos kūrė regiono gerovę, bendruomenė, kuriai pradžią davė keturios šeimos (trijų šeimų pavardes autorė įvardijo) ir kuri išaugo iki kelių tūkstančių, stebina savo tvarumu, saviorganizacija, tvirtomis tradicijomis ir gausiomis šeimomis, mokslo siekimu ir sveika gyvensena (pagal to meto galimybes). Ji skleidė verslumo, raštingumo, sveiko maitinimosi įgūdžius, žodžiu, tai, ko labiausiai trūko žemės reformų po vienkiemius išsklaidytiems vietiniams. Žydų kolonijos Vilniuje, Eišiškėse, Molėtuose, kitose vietovėse teikė Lietuvai mokslo, technologinį ir meninį inovatyvumą, neatsitiktinai Lietuvos ir Lenkijos pavelde čionykštė intelektualų ir novatorių galerija yra tokia gausi ir spalvinga.
Tarp dviejų pasaulinių karų konservatyvi savo papročiais ir religingumu judaizmo išpažinėjų diaspora pradėjo keistis – atsivėrė populiarioms to meto ideologijoms, tarp kitų – modernioms žydų nacionalizmo srovėms, sovietiniam bolševizmui ir sekuliarizacijai. Rašydama apie bendruomenės savivaldą Eliach mini dešimt socialinės paramos, tarpusavio pagalbos ir globos organizacijų. Eišiškėse veikė privatūs klubai, pomėgių draugijos, buvo rengiami spektakliai. Ir štai visa tai keliais smūgiais buvo sunaikinta.
●
Eišiškės neatsigavo nei sovietiniais, nei pastaraisiais metais. Per dešimtmetį (2011–2021) miestelis neteko penkių šimtų registruotų gyventojų. Jeigu miestelių nykimas yra globalios raidos tendencija, gali atsitikti taip, kad Eišiškių pavadinimas liks tik istorijos žinynuose. Didžiausią smūgį jis patyrė ne dėl gamtos anomalijų, nors gaisrų ir maro atvejų jo ilgoje istorijoje buvo tiek ir tiek, o dėl žmonių pakrikimo. Suveikė karo suirutės efektas – užribio ir kriminalinės prigimties subjektai ėmėsi „tvarkyti“ pasaulį ir, suprantama, pirmiausia atsigręžė į tuos, kurie meldėsi kitaip, kurie savo ūkine ir kultūrine veikla buvo matomi ir kėlė pavydą.
Antrą smūgį, nulėmusį miestelio likimą, taip pat sudavė žmonės, tik jau sovietiniais metais. Tuomečiai veikėjai sumanė reformuoti sėkmingai funkcionavusį Eišiškių rajoną – nukirpo etniškai lietuvišką šiaurės vakarinę dalį su Valkininkais, Naniškėmis, Čižiūnais, Dargužiais, Čebatoriais, o likusią teritoriją prijungė prie etniškai mišraus Šalčininkų konglomerato. Miestelis, įspraustas į Lietuvos ir Baltarusijos pasienį, buvo pasmerktas degraduoti ir tapti romų taborų apsistojimo vieta.
Žmonių istorija įnoringa. Ji rutuliojasi ne taip, kaip mums kartais norėtųsi. Pripažinti ir prijaukinti ją yra palikuonių žmogiškoji ir pilietinė pareiga. Tad kodėl į pilietiškumo ugdymo pamokas neįtraukus temos apie žydų bendruomenių (litvakų) ekonominę ir kultūrinę veiklą ir įtaką jų gyventose vietovėse? O jei turime daugiau ryžto ir fantazijos – kodėl nepaieškojus finansavimo šaltinių ir neparengus programos išvykoms į Vašingtono Holokausto memorialinį muziejų su jo „Gyvybės bokštu“? 2002 metais vietiniai entuziastai Mykolas Senkevičius ir Stanislovas Mikonis apie miestelio istoriją parengė ir išleido knygutę „Eišiškės“. Kodėl ties tuo ir sustota?
Ar nevertėtų parengti planą, kaip pritaikyti Eišiškių miestelį vietiniam, o galbūt ir tarptautiniam turizmui (litvakai), surinkus ir išeksponavus vietiniame Laisvalaikio ir verslo centre archyvinę medžiagą, bažnytinius dokumentus, vizualizuojant žydų ir aplinkinių gyvenviečių architektūrą ir buitį, restauravus vieną kitą statinį (pavyzdžiui, malūną), žydams priklausiusį gyvenamąjį namą, pagaminus netoliese stūksojusios istorinės tvirtovės maketą? Tai suteiktų daugiau erdvės kiek primirštam Eišiškių miesteliui.
