Vytauto Kubiliaus premija – Neringai Butnoriūtei

Andriaus Jakučiūno nuotrauka

Įprastai su Neringa rudenį susitinkame kino teatre – per „Scanoramos“ festivalį. Jos hobis – filmų subtitravimas. Dar, žinoma, matomės įvairiuose literatūros renginiuose. Ir kartą per metus rengiame dviračių žygį – apie 100 kilometrų. Taigi, esu šiek tiek šališka, bet tokia, deja, esu su visais.

Neringos recenzijos ir straipsniai pasižymi subtiliu, akademišku kritiškumu: niekad nėra rėžiama iš peties – jei papeikiama, nepamirštama ir pagirti bent už kokią smulkmeną. Jai nuoširdžiai rūpi retesni, mažiau madingi autoriai; ji nebijo eiti į Metų knygos rinkimų komisiją ir aiškintis agresyvokiems influenceriams, kodėl neišrinktos madingos knygos (aš jau truputį privengiu). Ramus, santūrus kalbėjimas, visos lietuvių literatūros panoramos matymas, tendencijų atpažinimas. Išskirtinis dėmesys poezijai, vidinė būtinybė aptarti reiškinius, dėsningumus.

Todėl Vytauto Kubiliaus vardas čia neatsitiktinis: laureatė dėsto Vytauto Didžiojo universitete, dirba kultūrinio mėnraščio „Metai“ redakcijoje, aktyviai kalba visuomenei apie literatūrą įvairiose medijose. Ne vien biografijų paralelės: nuoseklus rašymas apie literatūrą, domėjimasis kitų menų įtakomis, socialiniais veiksniais.

Radijo laidoje „Pakeliui su klasika“ (XI.21) Neringa kalbėjo apie tai, kad kritikams reikėtų daugiau meilės pačiai literatūrai. Pritariu, mūsų dalykiniuose santykiuose su tekstais esama inercijos ir pripratimo. Minėjo, kad vieną knygą skaito sau, kitą – darbui. Sakyčiau, prabanga laiko atžvilgiu, tačiau bent jau tokią turime sau leisti. Sveikinu ir linkiu, kad recenzijų rašymas būtų kaip dviračio mynimas: sykiu ir mažumėlę kankinantis, ir malonus.

Sveikinimo kalba, sakyta Lietuvių literatūros ir tautosakos institute lapkričio 24 d. premijos teikimo proga