Šviesos efektai
Ne karas tai, ne gaisro ugnis, nors būtų panašu, o ir suprantama šiais laikais. Bet užrašas ant nuotraukos lenkų kalba švelniai sako: „Zaduszki w Święcianach, 1931 rok.“ Kitaip tariant, Švenčionių kapinės per Vėlines. Tikrai atrodo, kad medžiai liepsnos apimti. Įspūdingas paveikslas. Šiaip nuotrauka mėgėjiška, be parašo, anoniminė. Dabar internetas Vėlinių proga, aišku, pilnas tokių vaizdų, bet prieš šimtą metų provincijos mieste turbūt nebuvo įprasta vaikščioti su fotoaparatu ir gaudyti gražius kadrus. Juo labiau patamsiais, naktį, kapinėse. Matyt, iš tiesų pribloškė fotografą ta Vėlinių pašvaistė.
Švenčionys iki 1939-ųjų rudens kartu su Vilniumi ir Vilniaus kraštu priklausė Lenkijai, taigi nenuostabu, kad ant nuotraukos užrašyta lenkiškai. Lenkų ir žydų tautybės gyventojai dominavo mieste. Bet buvo ir didelė, stipri lietuvių bendruomenė, veikė lietuviška gimnazija, Šv. Kazimiero draugijos skyrius, parapijoje dirbo lietuviai kunigai. Rusams užgrobus rytines Lenkijos žemes, Švenčionių rajonas beveik metus buvo priskirtas sovietinei Baltarusijai.
Pats žodis Zaduszki skamba šiltai, net žaismingai. Mūsų ausims keista taip nesolidžiai vadinti mirusiųjų paminėjimą. Nors kadaise buvome ir mes Vėlines išsivertę tiesiai iš lenkų kalbos – Uždūšinės. Gal kur nors tebevadina iki šiol. Adomo Mickevičiaus poemoje yra ir kitas slaviškas žodis – Dziady. Kažkas susiję su protėvių kultu, diedais. Tą vakarą viskas susiplaka, nes ką mes galime žinoti apie aną pasaulį. Helovyno raganos ir skeletai galbūt irgi nebūtų svetimieji.
Karo ir gaisro nuotraukoje nėra, bet praeis lygiai dešimtmetis ir Švenčionių žemėje liesis kraujo upeliai. Turbūt daugiau nei kitur Lietuvos provincijoje. Netoliese, Švenčionėlių kariniame poligone, 1941 metų rudenį nužudyti keturi ar penki tūkstančiai apylinkės žydų. Liudininkai girdėjo, kaip, stovėdami ant duobės krašto, pasmerktieji giedojo ir garsiai meldėsi. Kitąmet pavasarį naciai ir jų kolaborantai, keršydami už kruviną tarybinių partizanų išpuolį, sušaudė kelis šimtus vietos gyventojų, įkaitų, daugiausia lenkų, tarp jų ir du kunigus. Net po daugelio metų apie vieną jų Švenčionyse pasakodavo, kad į egzekuciją jis ėjęs basas. Kristaus pavyzdžiu.
Švenčionyse gimęs ir iš geto pabėgęs narsus jaunuolis Icchakas Aradas, būsimasis Izraelio kariuomenės generolas, taps tarybiniu partizanu; ten vėl kraujo ir gaisrų grandinė. Bet štai tarp visų baisybių ir šviesi istorija apie išgelbėtą žydų berniuką. Jį, gimusį jau Švenčionių gete, motina slapta išnešė ir atidavė pamaldžių lenkų šeimai. Buvo pasakyta, jog vaikas bus pakrikštytas ir auklėjamas katalikiškai. Motina, jau praradusi vieną kūdikį, su viskuo sutiko, kad tik sūnus liktų gyvas. Esą net jei bus kunigas. Išgelbėtas vaikas, Švenčionių bažnyčioje pakrikštytas Romualdo vardu, po karo su naująja šeima persikels į Lenkiją ir iš tiesų taps kunigu, kunigų seminarijos dėstytoju. Prieš keletą metų lankėsi Vilniuje, buvo nuvykęs ir į gimtąjį miestą. Apie savo kunigišką pašaukimą kalbėjo, kad vaikystėje didžiausia religinė patirtis jam būdavo mišių rinkliava Švenčionių bažnyčioje: įmeta smulkų pinigėlį klebonui į pintinę, o tas paglosto vaikui galvą. Sugrįžęs namo, jis pats sau pakartodavo tą dvasinį veiksmą. Viskas išliko, patirtis veikė.
Truputį juokinga, nes mano asmeninė religinė patirtis to miesto bažnyčioje taip pat susijusi su mišių rinkliavomis. Buvau seminariją bebaigiąs klierikas, liturginei praktikai Didžiosios savaitės metu paskyrė į Švenčionis. Atgimimo metai, bažnyčia pilna žmonių. Klebonas prie altoriaus, o klierikas braunasi per minią su krepšeliu aukoms. Prikrisdavo gausiai nuvertėjusių rublių, paskui vakare su klebonu buvo smagu viską suskaičiuoti ir surūšiuoti. Klebonas, aišku, buvo meistras.
Kapinių nuotraukoje nei tų istorijų, nei dvasinių patirčių, žinoma, neperskaitysi. Gražiai, galingai liepsnoja Vėlinių nakties laužas, ir tiek. Rodos, lyg apskritai nebūna tų kraujo ir sielvarto upelių. Nežinau, kokį savo bet čia įterpti. Kad jo nereikėtų, išeidamas paliksiu kambaryje degančią šviesą. Temsta dabar anksti, baugiai, tai sugrįžus vakare gausiu netikėtą šviesos efektą. Turbūt ne šios žemės – kito pasaulio dovaną.
