Eilėraščiai tatuiruotėms ir vienišių laidotuvėms

 

Maartenas Inghelsas (g. 1988) – plačios kūrybinės veiklos belgų menininkas, poetas ir rašytojas. Olandų kalba rašomoje poezijoje novatoriškai naudoja vizualiųjų menų techniką ir metodus. Jo eilėraščiai pritaikyti tatuiruotėms. Inghelsas yra literatūrinio socialinio projekto „The Lonely Funeral“ koordinatorius: poetai rašo eilėraščius mirusiems vienišiams ir juos deklamuoja per laidotuves. 2016–2018 m. jis buvo išrinktas Antverpeno miesto poetu. Inghelsas kuria ir daugelį kitų projektų, kuriais tyrinėja anonimiškumą ir jo stiprybę, meno interaktyvumą. Šis latvių poetės Elvyros Bluomos pokalbis su Inghelsu pavadinimu „Priešingi lūkesčiai“ (Pretējās ilgas) rugpjūtį paskelbtas latvių internetiniame literatūros ir filosofijos žurnale „Punctum“.

 

– Esi paskelbęs žemėlapį „Nepastebimasis maršrutas“, skirtą pereiti Antverpeną taip, kad tavęs neužfiksuotų stebėjimo kameros. Kaip tu suvoki nepastebimumą Vakarų kultūroje ir ką tai reiškia tau asmeniškai?

– Šis žemėlapis turi politinę dimensiją, nes mūsų miestai virsta didelėmis panoptikumo struktūromis, kameros kontroliuoja kiekvieną gatvės kampą. Aš žemėlapyje sukūriau maršrutą, leidžiantį miestą pereiti nepastebėtam; tačiau šiandien šis žemėlapis jau paseno, nes įrengtos naujos kameros. Šis mano kūrinys – odė Baudelaire’ui, parašiusiam meilės dainą apie dingimą minioje ir nematomumą. Tai yra kažkas tokio, kas mūsų dienomis jau nebeįsivaizduojama. Būti ar nebūti. Tai, ką aš darau, susiję su tais priešingais lūkesčiais: siekis būti matomam, garsiam, nugyventi visavertį gyvenimą… Tas projektas – siekis būti nematomam, anonimu. Ši tema atskleista mano eilėraščių rinkinyje „Naujieji ritualai“ (Nieuwe rituelen, 2015), kuriame tyrinėju mūsų bandymus gyventi moderniame pasaulyje.

– Tu esi poetas, ieškantis pavidalų, kaip sumažinti atotrūkį tarp menininkų, poetų ir skaitytojų. Kas sukuria šį atotrūkį? Ar tau tai pasisekė?

– Tarp rašytojų ir skaitytojų visada yra kažkokia distancija. Ne tik laiko (kai kurie labai seni eilėraščiai vėl suranda savo skaitytoją), bet ir vietos. Žemumų valstybėse (Nyderlanduose, Belgijoje, Liuksemburge) turime „miestų poetus“, kažką panašaus į miesto poetą laureatą. Jie miesto gyventojams rašo eilėraščius, dažniausiai ant sienų. Kai mane paskyrė miesto poetu, stengiausi poeziją perteikti vizualiosiomis medijomis. Pavyzdžiui, parašiau „Anketą tautai“ – 35 posmų eilėraštį su klausimais. Tai tarsi Prousto „Anketa“, kai skaitytojų klausiama apie jų pažiūras, kultūrą, rūpesčius… Buvo galimybė atsiliepti į šį eilėraštį atitinkama atsakymo forma. Daug žmonių taip ir padarė.

– Mane sudomino tai, kad esi studijavęs religiją. Kokie buvo tavo motyvai ir ką tau davė šios studijos?

– Nesu religingas. Mane visada domino visi tie beprotiški pasakojimai, kuriais prisiverčiame tikėti. Religija, kaip ir anksčiau, yra daugelio pasaulio problemų katalizatorius ir priežastis. Atmetus geopolitinį religijos aspektą, aš esu iš labai tikinčios šeimos. Mano proseneliai savo gyvenimą paskyrė Katalikų bažnyčiai, rašė eiles ir kūrė skulptūras. Apie tai dar turiu papasakoti.

– Ar tada, kai nusprendei, kad eilėraštį galima tatuiruoti ant žmogaus odos, jau aiškiai žinojai, koks tai bus eilėraštis? Ar specialiai parašei naują?

– Žinoma. Parašiau visiškai naują eilėraštį būtent šiam meno projektui. Buvo sudėtinga kurti eilėraštį, kuris tiktų tatuiruotei ant žmogaus kūno, nes tada kiekvienas posmas turės gyventi savarankiškai ir kurti savąjį, nepriklausomą pasaulį. Kiekviena eilutė yra atskiras eilėraštis, tačiau drauge jos kuria užsivėrimo, ryšio, vidinės tuštumos užpildymo ilgesio istoriją.

– Pagal kokius kriterijus atsirinkai tuos žmones?

– Išplatinome spaudos pranešimą ir kvietėme užsirašyti. Baiminausi, kad niekas neatsilieps ir teks prašyti draugų, kad leistųsi tatuiruojami. Bet atsiliepė per 600 žmonių, kiekvienas paaiškino, kodėl nori būtent šios konkrečios eilėraščio eilutės ant savo kūno. Visa tai buvo labai asmeniška. Aš pasirinkau dešimt skirtingų žmonių, tuos, kurių pasakojimai mane sujaudino.

Vieną dieną mes susitikome. Pirmiausia ant savo rankos išsitatuiravau pavadinimą Honger („Badas“), paskui visą eilėraštį ant dešimties žmonių. Drauge mes – vaikščiojantis eilėraštis. Tačiau eilėraštis subyrėjo, nes daugiau niekada nebesusitikome.

– Noriu paklausti apie gamtą ir visą tą kūniškąjį determinizmą. Ne apie mirtį (apie tai vėliau), o apie gamtą. Kaip ji atsiskleidžia tavo eilėraščiuose?

– Mano tekstuose labai daug gamtos. Daug rašiau apie tris pagrindines Belgijos upes. Vizualiniai kūriniai, bet ir poezija. Nuo Belgijos ir Prancūzijos sienos iki Šiaurės jūros Eizerio upe plaukiau žodžio „vanduo“ formos sieliu. Man tai – vaizdinis eilėraštis. Pernai prie Maso upės sukūriau didžiulę smėlio skulptūrą GELBĖKITE MŪSŲ SIELAS (SAVE OUR SOULS – SOS). Tai buvo nuoroda į piligrimystę ir netoliese esančią bažnyčią, sielų gelbėjimo orientyrą. 2021 m. Maso upė tapo Limburgo piligrimystės ženklu. Tai, kad meno kūrinys gali būti nuplautas, yra esminis dalykas jį kuriant. Tuo noriu pabrėžti mūsų pažeidžiamumą ir milžinišką vandens galią. Todėl SOS yra pagalbos šauksmas, kai pasaulį vis dažniau siaubia potvyniai ir vasaros sausros.

O pastarasis (tačiau ne blogiausias) mano eilėraštis buvo pasėtas parke špinatų, salotų ir kitų daržovių sėklomis. Maniau, kad žmonės nuims šio eilėraščio derlių, tačiau jį sugraužė triušiai. Man patinka, kad visi šie projektai yra laikini, kad laikui bėgant jie išnyks.

– „Vienišių laidotuvės“ – sukrečianti poezijos akcija. O kaip ji įgyvendinama praktiškai? Ar pats organizuoji šiuos skaitymus? Kaip surandi žmones, kurie mirė vieniši?

– Šio projekto koordinatoriumi Antverpene buvau daugiau nei dešimt metų. Prieš porą metų nusprendžiau dalyvauti tik kaip poetas, nes po 110 vienišių laidotuvių pavargau. Viskas vykdavo taip. Laidojimo biuras, kuris rūpinosi finansiškai neturtingų žmonių laidotuvėmis, man atsiųsdavo laišką. Biuras, išsiaiškinęs, kad velionis neturi artimųjų, paprašydavo parašyti eilėraštį. Aš pasineriu į velionio gyvenimą, skambinu į ligoninę arba pensioną, kur jis mirė, pasikalbu su kaimynais ir t. t. Poetas šias individualias detales panaudoja eilėraščiui, skirtam konkrečiam asmeniui. Aš visada dalyvaudavau šiose laidotuvėse, o po jų parašydavau atsiliepimą. Šie drauge su eilėraščiais buvo išleisti, išversti ir į anglų kalbą.

– Kiek tokių laidotuvių jau įvyko?

– Antverpene per 130. Projektas gimė Nyderlandų šiaurėje, jį pradėjo Bartas F. M. Droogas. Poetas F. Starikas šia idėja sudomino Amsterdamą. Nuo to laiko šis literatūrinis socialinis projektas užliejo visas Žemupio šalis.

– Laikai save feministu?

– Taip.

– Kaip apibūdintum savo aktyvizmą?

– Stengiausi savo aktyvizmo nesureikšminti. Tikiuosi, kad mano tekstai savaime iškalbingi ir žmonės juose įžvelgia politinę potekstę. Pavyzdžiui, užpernai išėjo mano romanas „Belgijos stebuklas“ (Het Mirakel van België) apie vieną didžiausių Europos sukčių. Žemo intelekto, riboto žodyno vyras apkvailino daugybę žmonių. Jis buvo pavojingas psichopatas ir šovinistas, neapykantos kalbos skleidėjas, išviliojęs milijonus eurų iš dešimčių žmonių, daugiausia moterų. Jis, kaip ir Peras Giuntas, mitomanas. Aš, panašiai kaip Henrikas Ibsenas, parašiau savo Perą Giuntą kaip perspėjimą amžininkams; tikiu, kad skaitytojai pastebės šį romano herojų ir palygins jį su panašiu populistu Donaldu Trumpu.

Vaizduotė gali būti dovana, tačiau ji gali būti ir pavojinga it nuodas. Mane domina situacijos ir žmonės, kai fantazija liejasi per kraštus. Kai fantazija virsta beprotybe. Kita vertus, kas turi teisę pasakyti, kad fantazijos esti per daug?

 

punctummagazine.lv

Vertė Arvydas Valionis

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.