Angelologija žaliems

 

Tebus pasveikintas vakarėlis, į kurį nepakvietė aną pavasarį,

dieną trukęs barmeno darbas

ir neatrašantis bičiulis!

 

Stoviu prie namo, kuriame gyvenau prieš n+1 metus.

Renovacijos cunamis atnešė kitą fasado spalvą

ir pavardes prie skambučių.

 

Daugiabučiai, galiniai sodeliai, amžių sandūros durys…

Pelenų trečiadienis mieste, kuriame dar įskaitau,

kas virš durų, veiduose, tarp eilučių.

 

Centrinėj gatvėj jaunimas vis dar kaulija parašų

už gyvūnų laisvę, praeiviai tebepurto galvas.

Geltoni vagonai pro Augustą, lyg pro pirštus karoliukai.
 

Kiek čia plavinėjau, naktinėjau, siurbiau menus

ir dariau pusdievių atšvietus,

trokšdamas visko iš eilės ir iš karto.

 

Kas liko, koks grūdas, koks pamatas,

išskyrus nuodegas, nuojautas, tirštą kartėlį.

 

Ką apie tai pasakytumėt jūs, pastelinės pensininkės,

pas Tomą besiklausančios nemokamų fugų, ir jūs,

girtuoklėliai po vakarykščio, kviečiantys pasriaubt iš kakliuko?

 

Drauge, neatsakantis į ištrintus emailus?

 

Viena koja olimpuose, kita daugiabučio kieme

gyvenau nesusieinančius gyvenimus, neatpažįstamas

iš skirtingų pusių.

 

Ir dabar nenutuokiu, kur nepasukta, kur sukt

ir kiek liko –

ta prasme, iki traukinio.

 

O gal ne veltui buvo užsisiuvimas

tada, linksmos užstalės akivaizdoj,

vakariniai savigraužos seansai ir t. t. pagal sąrašą?

 

Gal nematomieji šitaip sergėjo nuo didesnio,

peteliškės efekto, nuo Karin vaikelio likimo?

 

 

Kada nors sužinosim, kaip ten iš tikrųjų,

jei išturėsim lig galo.

 

O kol kas tegu vyrai erdvioj galerijoj

prekės ženklo plėtrą

svarsto nuodugniai tartum teologinę problemą.

 

Tegu Petras, atstatytas vietoj studentiškos kavinės, ir stotis –

po senovei, už parko ir perėjų serijos.

 

Prie paskutinės laukiu žalios ir lyg trenktas poteriauju po nosim:

 

Lik sveikas, vasari, Leipcige, šiandien ir šičia. Būk sveikas,

dangun žvelgiantis dvimetrini.

Tebūnie tavo pilvas, iš paveikslo plaukus nėščioji.