Rozenkrancas ir Gildensternas – pirmyn į praeitį!
Rugsėjo 17-ąją, sekmadienį, Vilniaus senajame teatre įvyko rusų režisieriaus Jurijaus Butusovo spektaklis pagal Tomo Stoppardo pjesę „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“. Šis įvykis – tik dar vienas spektaklis lietuvių teatro padangėje, paskęstantis nostalgijos platybėse. Ar galime džiūgauti, kad išsaugome praeities tradicijas? Šiuo atveju abejoju. Spektaklis užduoda mums retorinį klausimą: ar šiandien mimesis – tai nebe pasaulio ir jo įvykių, o netikslus praeities meno atkartojimas? Spektaklio aprašyme pateikiamoje J. Butusovo biografijoje minimo ryškaus novatoriškumo, lydinčio režisierių nuo pirmųjų kūrybos dienų, nematyti. Sekmadienio vakarą jis neišlindo iš už seniai pažįstamo nekrošiško stalo.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Būtent už jo prisėsti režisierius pakvietė T. Stoppardą ir jo personažus, senuosius Hamleto draugus. Ši pjesė į teatralų rankas pakliuvo septintajame dešimtmetyje ir sukėlė atgarsį Vakarų, ypač Britanijos, scenose. Jaunasis T. Stoppardas pjesę pristatė 1967-ųjų balandį teatre „The Old Vic“. Beketišku absurdu apgaubtos situacijos tuo metu galėjo puikiai koreliuoti su užgimstančia postmodernizmo banga. Kūrinys būtų buvęs aktualus ir pirmajame, galbūt dar antrajame nepriklausomos Lietuvos dešimtmetyje. Visgi, žiūrint spektaklį šiltą 2023 metų rudens vakarą, prieš akis iškyla jau kažkur matyti eskizai. Taip, absurdiški juokeliai, intelektualiai sukonstruotas pjesės pagrindas dar kelia šiokį tokį susidomėjimą, bet labiau kaip istorinė perspektyva, dokumentinė medžiaga, į kurią pažvelgia besimokantysis. Ir stebėdamas visą vyksmą tyliai sau pasakai, perfrazuodamas Jeaną-Lucą Lagarce’ą: „Tai tik (dar viena) pasaulio pabaiga.“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Spektaklio režisūra – praeities aidai, kurie per spektaklio pirmą veiksmą nugramzdina kūrinį į užmaršties liūną. Ant aktorių pečių nešamas atvėsusiu žvakių vašku aplipęs stalas tarsi plūduriuoja Letos tėkmėje, keliaudamas iš vienos scenos vietos į kitą, vis palikdamas baltus pėdsakus, iš kurių bandoma formuoti naujus objektus – kitas būties formas. Deja, jos takios ir beformės – priešingos toms, kurias siūlė šviesaus atminimo Eimuntas Nekrošius. Kyla dilema dėl meno kūrinių, gimstančių iš ankstesnės produkcijos. Tai loterija, kuri monetos pavidalu suteikė vilties spektaklio pradžioje. Vis dėlto tai tik antrinė mintis, nes pirmiausia išnyra klausimas – kodėl rusų kalba? Ausyse skamba pastaraisiais metais jau įprasti tapę buvusio Rusų dramos teatro administracijos pasiaiškinimai. Pasak informacijos, pateikiamos teatro puslapyje, režisierius pasisakė prieš Rusijos vykdomą invaziją į Ukrainą, o ir dramaturgija angliška. Liūdna, bet šis paviršius nepaslepia senosios manieros. Saviapgaulės moneta, kuria žaidžia teatro meno vadovybė, bet kuriuo atveju nukrenta jiems reikiama puse. Galbūt tai tikrasis postmodernizmas ir T. Stoppardo absurdas – laukiame Godo, išnyrančio iš po Klaudijaus kailinių; išeities taško. Reikia tikėti, reikia labai tikėti, kad iškėlus rankas iš dangaus imtų kristi mana, kaip sakė klasikas.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
O originalas išlieka nepaliestas. Mariaus Nekrošiaus scenografija, nors ir jau įprasta akiai, primena apie buvusį garbingą teatrą. Stebėdamas prisimeni „Inferno-Paradiso“, nors tądien lieka tik velniškasis inferno… Subtili estetika tarsi senas ir gerai pažįstamas šeimos gobelenas apgaubia sceną, pasijunti kaip grįžęs namo. Galėtų nieko ir neįvykti, o scenografija būtų iškalbinga. Papasakotų istoriją – tik šiuo atveju neneigiu aktorių darbo (apie juos kiek vėliau).
M. Nekrošius pats pasakoja T. Stoppardo istoriją, sukurdamas mūsų klasikinio teatro atmosferą. Tik ir lauki, kol iš už kampo išlįs senieji personažai, kaip tai padaro Valentinas Novopolskis, apsivilkęs improvizuotais kailiniais – „šūba“ – iš E. Nekrošiaus „Hamleto“, šiandien veikiau primenančiais pavasarinį vilniečio paltą. Scenografas leidžia režisieriui žaisti, bet J. Butusovas panyra į svajonių pasaulį taip giliai, jog žiūrovas lieka lyg dūsaujantis tėvas, atsirėmęs į sieną ir laukiantis, kol baigsis žaidimas.
Aktoriai režisieriaus ir scenografo reikalavimus vykdo įdėmiai išklausydami. Dmitrijaus Denisiuko ir Igorio Abramovičiaus duetas profesionaliai bei energingai atlieka savo darbą, lydėdami vienas kitą po absurdo persmelktą spektaklio naratyvą. Užburtas personažų minties srautas išlaiko juos virš Letos vandens. V. Novopolskis įtaigiai kuria ryšį su publika, tik kartais trukdo pats jo išsakomas tekstas. Aktorius keliauja toliau už žodį. Galiausiai Arturo Svorobovičiaus Hamletas – kiek komiškas, verčiantis pasigesti būgnelio, į kurį jis kaskart galėtų suduoti, kai dialogas ir režisieriaus teatrinis žaidimas užstringa.
Nesinori rašyti paskutinius žodžius skambant liūdnai natai, bet privalu paminėti muziką. Garsų skambesio ir veiksmo neatitikimas, jų nesuderinamumas skausmingai kenkė spektaklio atmosferai. Galbūt gyvas muzikos skambesys ar bent suderinta muzikinių fragmentų tema būtų galėję padėti spektakliui sparčiau judėti pirmyn? O gal to ir buvo siekta – garsine eklektika išlaikyti absurdą?
Galiausiai norisi palinkėti šiam teatrui ir spektakliui toliau transformuotis, persvarstant praeitį, atmetant nostalgiją. Šiandien reikia kritinio žvilgsnio, akstino naujam žiūrovui ateiti į teatrą, kad vėliau nereiktų klausti spektaklio žodžiais: „Kiek publikos? Mes du. Kaip publikos mažoka, kaip žinovų pakankamai!“
