IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Peterio Singerio moralės dvilypumas

 

Peter Singer. Gyvūnų išlaisvinimas: nauja požiūrio į gyvūnus etika. Iš anglų k. vertė Tadas Juras. V.: Kitos knygos, 2020. 384 p.

Peter Singer. Gyvūnų išlaisvinimas: nauja požiūrio į gyvūnus etika. Iš anglų k. vertė Tadas Juras.
V.: Kitos knygos, 2020. 384 p.

Prieštaringai vertinamo australų filosofo Peterio Singerio knyga „Gyvūnų išlaisvinimas“ pirmą kartą pasirodė 1975 metais (šiame vertime yra dviejų knygos leidimų, pasirodžiusių 1975 ir 1995 metais, įvadai). Kaip rodo šio veikalo paantraštė, jame koncentruojamasi į etinius klausimus, liečiančius žmonijos santykį su nežmogiškomis gyvybės formomis ir to santykio kismą. Šis veikalas, galima sakyti, pateikė gaires ir padarė didžiulę įtaką gyvūnų teisių judėjimams bei jų skleidžiamoms idėjoms. Filosofas išryškina būtinybę „politizuoti“ problemas, susijusias su gyvūnų išnaudojimu ir skausmingais eksperimentais (p. 150). Nors, anot Singerio, teisių sąvoka yra „patogi politinė santrumpa“ (p. 46), jis tvirtina, kad žiaurus elgesys su gyvūnais turi būti iškeliamas į viešumą, tapti neatsiejamas nuo priimamų įstatymų, pakeičiančių nežmogiškų būtybių gyvenimo sąlygas. Akivaizdu, kad žmonijai būtina persvarstyti savo santykį su gyvūnija, tad ši knyga yra aktuali, kita vertus, kaip bus matyti, siekis pakeisti esamą situaciją, kad ir kokia ji nepalanki būtų, įima pavojų nuklysti į kraštutinumus.

Pirmiausia reikėtų akcentuoti, kad autorius kalba apie lygybę, kuri, jo žodžiais, „yra moralinė idėja, o ne fakto tvirtinimas“ (p. 41). Tai reiškia, kad etinis lygybės principas yra grindžiamas ne tam tikrais intelektualiniais ar fiziniais gebėjimais, o reikalavimu atsižvelgti į kito interesus: „Nėra jokios logiškai įtikinamos priežasties manyti, kad faktiniai dviejų žmonių gebėjimų skirtumai lemia, kaip labai turėtume atsižvelgti į jų poreikius ir interesus“ (ten pat). Filosofas kalba ne apie žmonių vienodumą, bet apie vienodą rūpinimąsi jų poreikiais ir atitinkamas rūpinimosi išraiškas. Kitaip tariant, išsivaduojama iš tam tikrų mokslinių argumentų ir netgi filosofinių svarstymų apie teises, veikiau kalbama apie lygybę ne remiantis genetiniais įrodymais ar rasės bei lyties charakteristikomis, bet susikoncentruojant į interesus. Tai Singeriui leidžia nagrinėti rūšizmo (angl. speciesism) reiškinį, kurį jis sugretina su rasizmu ir seksizmu.

Terminas „rūšizmas“ yra sugalvotas Richardo Ryderio, bet jį išpopuliarino Singeris: „Rūšizmas“ – šis žodis nėra itin patrauklus, tačiau geresnės sąvokos nesugalvoju, – tai išankstinis nusistatymas ar šališka pozicija savo rūšies naudai, kai kitų rūšių nariai statomi į žemesnę padėtį“ (p. 43). Rūšizmas, pasak Singerio, turi gilias šaknis Vakarų mąstymo tradicijoje senovės graikų filosofijai susijungus su judaizmu ir krikščionybe. Riba, įsteigta tarp žmogaus ir gyvūno, ypač išryškėja Aristotelio ir Tomo Akviniečio mąstymo sistemose, galop išsiskleidžia René Descartes’o mechanicistinėje filosofijoje. Dažniausiai gyvūnai nuvertinami atsižvelgiant į jų negebėjimą racionaliai samprotauti ar kalbėti, tad Singerio kritikos taikiniu tampa klasikinėje filosofijoje įtvirtinta skirtis tarp žmogaus ir gyvūno bei įsitikinimas, kad žiaurus elgesys su gyvūnais parodo, koks mūsų elgesys bus su žmonėmis. Anot autoriaus, tokie nuogąstavimai nieko bendro su etiniu įsipareigojimu gyvūnams neturi, nes galvojama tik apie žmogaus gerovę. Singeris skatina suvokti tai, kad žiaurus elgesys su kitomis jusliomis nežmogiškomis būtybėmis savaime yra blogis, o ne dėl to, kad kelia grėsmę žmonėms.

Kalbėdamas apie gyvūnų interesus, Singeris remiasi Jeremy Benthamu, kuriam gyvūnų gebėjimas kentėti tampa esminiu bruožu. Antrindamas Benthamui, Singeris tvirtina: „Gebėjimas jausti kančią ir džiaugsmą yra būtina bet kokių interesų sąlyga, nes jeigu ši sąlyga nėra išpildyta, kalbėti apie interesus nėra jokios prasmės“ (p. 45). Būtent skausmas, kurį išgyvena jusli būtybė, nesuteikia jokio moralinio pasiteisinimo ir neišvaduoja iš atsakomybės to, kuris tą skausmą suteikia. Tad žmogus, nepaisantis šių dalykų, savuosius, net ir niekingiausius interesus iškeliantis aukščiau už kitos juslios būtybės interesus, yra laikomas rūšistu: „Dauguma žmonių yra rūšistai, nes yra pasirengę sukelti gyvūnams skausmą, kokio dėl tos pačios priežasties nesiryžtų sukelti žmonėms; rūšistai dauguma žmonių yra ir tuo atžvilgiu, kad žudo kitus gyvūnus, nors žmonių dėl tų pačių priežasčių tikrai nežudytų“ (p. 56–57). Filosofas išryškina vienodo rūpinimosi skirtingomis formomis būtinybę: rūpinimasis turėtų kilti atsižvelgiant į konkrečią situaciją, o tokie gebėjimai kaip kalbėjimas ar racionalus mąstymas negali apriboti mūsų rūpinimosi, nes skausmą jaučia ir kalbantis žmogus, ir nekalbantis gyvūnas. Jei šiuo teiginiu suabejojame, vadinasi, turėtume suabejoti ir kūdikio, kuris dar nekalba, skausmo pojūčiu. Tiesa, atsisakę rūšizmo, pasak autoriaus, nebūtinai visų gyvybes turėtume vertinti vienodai, o nuo didelių klaidų galime apsisaugoti gerbdami gyvūnų ir panašaus mentalinio lygmens žmonių gyvybes (p. 60–61). Tačiau Singerio pozicija asmenų, turinčių proto negalią, atžvilgiu yra, švelniai tariant, abejotina. Jau vien tai, kad jis neatmeta eksperimentų su proto negalią turinčiais žmonėmis galimybės, rodo, kad tuo, ką jis vadina „rūšistiniu mentalitetu“, nėra lengvai atsikratoma:

 

Kadangi rūšistinis šališkumas yra toks pat nepateisinamas, kaip ir rasistinis ar nacistinis, jokio eksperimento negalima pateisinti, jei jis nėra toks svarbus, kad būtų pateisinama vykdyti jį su žmogumi pažeistomis smegenimis.

Šis principas nėra absoliutus. Nemanau, kad atvejai, kai būtų pateisinama eksperimentuoti su protiškai atsilikusiu žmogumi, yra neįmanomi. Jeigu išties būtų įmanoma bent keletą gyvybių išgelbėti eksperimentu, kuris atimtų tik vieną gyvybę ir nebūtų jokio kito būdo tas gyvybes išgelbėti, eksperimentuoti vertėtų. Tačiau tokie atvejai būtų itin reti.

 

(p. 139)

 

Viena vertus, Singeris teigia, kad gebėjimas kalbėti ar protauti nenulemia rūpinimosi jusliomis būtybėmis, kita vertus, šaltakraujiškai tvirtina, kad asmenys, turintys proto negalią, kritiniais atvejais galėtų būti naudingi kitų gyvybių labui. Bet ar moraliai pateisinama su asmeniu, negalinčiu priimti sprendimo, atlikti eksperimentus? Filosofas, beje, ne visus žmones laiko asmenimis.

Įdomu, kad nors Singeris lygybės principą grindžia atmesdamas būtinybę atsižvelgti į konkrečios būtybės gebėjimus, t. y. jis tvirtina, kad skausmo pojūtis nepriklauso nuo jį patiriančios juslios būtybės fizinių ar intelektualinių sugebėjimų, pripažįsta, kad gyvenimo vertė priklauso nuo būtybės savybių (p. 61). Taip Singeris brėžia pavojingą ribą, kai iškyla klausimas, kieno gyvybę reikia gelbėti. Dažniausiai, nurodo autorius, renkamės ateitį planuojantį ir abstrakčiai mąstyti gebantį individą, o ne gyvūną. Tai Singeriui atrodo neginčytina, tačiau jei žmogus neturi minėtų savybių, kartais, jo teigimu, yra teisinga priimti priešingą sprendimą:

 

Paprastai, pirmumą teikdamas žmogaus, o ne kokio kito gyvūno gyvybės gelbėjimui, remiuosi normaliam žmogui būdingomis savybėmis, o ne vien faktu, kad jis priklauso tai pačiai rūšiai kaip ir aš. Štai kodėl mąstydami apie savo rūšies narius, kuriems stinga normaliam žmogui įprastų savybių, nebegalime tvirtinti, kad jų gyvenimas visada yra vertingesnis už kitų gyvūnų gyvenimą.

 

(p. 61)

 

Singerio rūpestis dėl įvairių gyvybės formų keistai koreliuoja su individų skirstymu į „normalius suaugusiuosius“ ir turinčius proto negalią. Pavyzdžiui, Singeriui nėra lengva pasakyti, kam skirti vienintelę likusią vaistų dozę nuo skausmo – „normaliam suaugusiajam“ ar proto negalią turinčiam žmogui, bet gyvybės ir mirties klausimas jam atrodo lengviau išsprendžiamas pastarojo nenaudai (p. 60–61). Kitaip tariant, protinę negalią turinčio žmogaus teisė gyventi kvestionuojama, laikantis tų pačių schemų, kurias autorius siekia paneigti. Taigi norėdamas parodyti rūšizmo nepagrįstumą, Singeris pats pakliūva į tokio mąstymo spąstus. Suplakdamas gyvūniškas gyvybės formas su žmogiškomis ir taip siekdamas atskleisti ribos tarp jų problemiškumą, autorius brėžia skirtį tarp to, ką laiko asmenimis ir ko nelaiko. Neatsitiktinai kai kurių oponentų jis yra apibūdinamas kaip racionaliai grindžiantis neįgalių žmonių ir kūdikių diskriminaciją. Ypač filosofas užsipuolamas dėl teiginio, esą moraliai pateisinama nužudyti neįgalų naujagimį, nes jis, anot jo, nėra asmuo, kuriam būdingos tokios savybės kaip savimonė ir savarankiškumas. Veikale „Praktinė etika“ Singeris tvirtina, kad kūdikis neturi valios egzistuoti kaip kitos save suvokiančios būtybės, o skirtumą tarp neįgalaus ir „normalaus“ kūdikio žudymo lemia net ne pastarojo teisė gyventi, o kiti su žudymu susiję aspektai (Practical Ethics, Cambridge University Press, 2011, p. 160–161).

Grįžtant prie knygos „Gyvūnų išlaisvinimas“, neatrodo neproblemiškos paralelės tarp rasizmo, seksizmo ir rūšizmo. Pasak Singerio, diskriminacijos paneigimas rasės ir lyties atžvilgiu neturi tvirto pagrindo, jei neatmetame rūšizmo. Jis sugretina rasizmą, seksizmą su rūšizmu, teigdamas, kad kai susikerta rasių ar lyčių interesai, rasistai ir seksistai iškelia aukščiau savuosius, o rūšistai laikydami save aukštesniais už kitas gyvūnų rūšis taip pat pirmenybę teikia saviesiems interesams (p. 46). Knygos pabaigoje Singeris kalba dar radikaliau: „Šios knygos šerdį sudaro teiginys, kad diskriminuoti būtybes vien dėl jų rūšies yra išankstinio nusistatymo forma, tiek pat amorali ir nepateisinama kaip diskriminacija rasės pagrindu“ (p. 331). Ir dar: „[...] rimtai žiūrėdami į moralę turėtumėte atsisakyti rūšistinių praktikų savo gyvenime ir pasipriešinti joms už jo ribų. Priešingu atveju neveidmainiaudamas negalėtumėte kritikuoti nei rasizmo ar seksizmo“ (p. 332). Kalbant labai primityviai, viena pagrindinių knygos minčių yra tokia: jei nesi rasistas ar seksistas, nebūk ir rūšistas. Bet reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad, pavyzdžiui, plėšrieji gyvūnai neturi pasirinkimo, nes tam, kad išgyventų, privalo žudyti. Taigi jie negali priimti moralinio sprendimo ar būti atsakingi (į tai atsižvelgia ir Singeris, tvirtindamas, kad šis faktas nuo moralinės atsakomybės neatleidžia žmogaus), bet vargu ar tuomet dera lengvabūdiškai gretinti rasizmą ir seksizmą su rūšizmu.

Vis dėlto išsakytos abejonės nepaneigia knygos, kurioje išryškinama takoskyra tarp gyvūnų kančios ir jų nužudymo, svarbos. Remdamasis gausia medžiaga, mokslininkų ataskaitomis ir straipsniais Singeris skaitytojams atveria duris į šiurpią gyvūnų kasdienybę ir su jais vykdomų eksperimentų žiaurumą XX amžiaus laboratorijose, chemijos bendrovėse ir kitose institucijose. Autoriaus tikslas – parodyti vykdomų eksperimentų, sukeliančių nepakeliamas kančias beždžionėms, šunims, katėms, triušiams, pelėms, žiurkėms ir kt. gyvūnams, beprasmiškumą. Pateikdamas įvairius pavyzdžius, Singeris atskleidžia, kad instrumentinis požiūris į gyvūnus viso labo prilygina juos mėgintuvėliams ir kitai tyrimams reikalingai įrangai: „Laboratorija šiuos „įrankius“ gali vertinti kaip ir kitą pinigus kainuojančią įrangą, tačiau eksperimentuose ir ataskaitose apie juos akivaizdžiai atsispindi beširdiškumas“ (p. 96). Nors pačiam Singeriui svarbu ne demonstruoti atjautą, o racionaliai ir logiškai pagrįsti savo poziciją, aprašomi atvejai empatiškam, sadistinių polinkių neturinčiam asmeniui gali sukelti aibę emocijų. Tiesa, autorius neatmeta fakto, kad eksperimentai atskleidė panašumą tarp žmogaus ir gyvūno fiziologijos, o tai pravertė panašumo tarp žmogaus ir gyvūno įsisąmoninimui (p. 281).

Kita problema, į kurią susitelkia filosofas, yra intensyvioji arba pramoninė gyvulininkystė, pienininkystė, išstūmusios iš rinkos smulkiuosius ūkius. Jis aptaria ir tokius aktualius klausimus kaip gyvulių transportavimas, technologijų įtaka gyvulininkystės verslui, genų inžinerija ir t. t. Singeris primena, kad knygelėse, skirtose vaikams, idiliškai vaizduojami ūkiai neturi nieko bendro su pramonine gyvulininkyste, antisanitarinėmis gyvulių laikymo sąlygomis, ankštais narvais ir gardais bei kanibalizmu. Aprašydamas gyvulių, auginamų pramoniniuose ūkiuose, sąlygas, autorius pabrėžia, kad natūrali gyvūnų elgsena, pavyzdžiui, poreikis kedentis plunksnas ar išsilaižyti kailį, yra įgimta, todėl ankštuose narvuose ir garduose tūnantys, net apsisukti negalintys gyvuliai siaubingai kenčia. Dėl šios priežasties Singeris siūlo atsisakyti gyvulinės kilmės produktų, nes vegetarizmas jam yra vienintelė boikoto forma.

Singerio teigimu, atsirandant vis daugiau vegetarų, pramoninė gyvulininkystė laipsniškai silptų, tad į gyvulininkystės verslą nustotų investuoti didžiosios korporacijos, o galvijai galbūt gyventų rezervatuose (p. 313). Žinoma, atsisakyti reikėtų ne tik mėsos, bet ir visų kitų gyvulinės kilmės produktų, vilnos, kailių, odos gaminių. Kita vertus, Singeris siūlo būti nuosaikiems ir nepulti visko atsisakyti tuoj pat, tačiau akcentuoja, kad dėl žmonijos savanaudiškumo kitos rūšys išgyvena kančią. Be to, augalininkystė, jo įsitikinimu, būtų ekonomiškai naudingesnė, nes nereikėtų pašarais aprūpinti galvijų.

Vegetarizmui Singeris suteikia ne tik ekonominę, bet ir ekologinę prasmę: miškų kirtimą, milžiniškas vandens ir energijos sąnaudas autorius sieja su gyvulininkystės verslu, tačiau reikėtų pripažinti, kad augalininkystės modelio vaizdavimas atrodo naiviai. Norėdamas atskleisti augalininkystės patrauklumą, jis idiliškai vaizduoja savo santykį su gamta tapus vegetaru: „[...] man taip patiko idėja pačiam prisirinkti darže sudedamųjų dalių pietums, kad sukasiau pusę užpakalinio kiemo ir pradėjau augintis daržoves – anksčiau tai man niekada neatėjo į galvą [...]. Taigi išbraukęs iš savo mitybos mėsą pajutau glaudesnį ryšį su augalais, žeme ir gamtos ciklais“ (p. 253). Autorius ignoruoja faktą, kad augalininkystė neretai neatsiejama nuo įvairių cheminių medžiagų, kurios su meile gamtai ir harmonija mažai ką turi bendro, naudojimo.

Kritikuodamas privilegijuotą žmogaus poziciją kitų būtybių atžvilgiu, filosofas neatmeta interesų konflikto galimybės, todėl siūlo mažinti gyvūnų vislumą, jei jie kelia grėsmę žmogui ar braunasi į jo teritoriją (p. 321). Galop prieinama prie minties, kad gal reikėtų išnaikinti mėsėdžius gyvūnus: „[...] mėsėdžių gyvūnų egzistavimas gyvūnų išlaisvinimo etikai kelia vieną problemą – verčia mus savęs paklausti: galbūt turėtume imtis kokių nors priemonių. Jeigu galėtume išnaikinti visas mėsėdžių gyvūnų rūšis Žemėje ir žinotume, kad šitaip sumažintume bendrą gyvūnų patiriamų kančių kiekį, ar turėtume tai padaryti?“ (p. 311) Singerio atsakymas – nesikišti į gamtos būtį, atsisakyti pretenzijos ją valdyti, tačiau vien tai, kad toks absurdiškas klausimas keliamas, verčia nerimauti.

Dera pridurti, kad nuoširdūs, vegetarizmą praktikuojantys asmenys gali išgyventi beprasmybės pojūtį, gyvendami aplinkoje, kurioje kiti asmenys nėra vegetarai. Be to, asmenys, nepraktikuojantys vegetarizmo, bet nepritariantys įvairioms gyvūnų išnaudojimo praktikoms, sulaukia nemažai kritikos: jei jie neatsisako vartoti gyvulinės kilmės produktų, vadinasi, neturi moralinės teisės nepritarti ir kitoms veiklos rūšims, susijusioms su gyvūnų kančiomis. Visus šiuos ir panašius sunkumus Singeris gvildena, ragindamas laikytis nuoseklumo, o norėdamas sustiprinti skaitytojų ryžtą pateikia ir sėkmingus kovų už gyvūnų teises pavyzdžius.

Autoriaus perspėjimas, esą lygybės principas įpareigoja nešvaistyti gyvūnų gyvybių perniek, yra vertas dėmesio net ir tokiu atveju, jei žmonija niekada neatsisakytų vartoti gyvulinės kilmės produktų. Taip pat reikėtų pripažinti, kad Singeris išklibina nusistovėjusias mąstymo apie gyvūnus schemas, pelnytai kritikuodamas žmonijos susireikšminimą. Tačiau „Gyvūnų išlaisvinimas“ pasirodė keistai balansuojantis tarp nuoseklaus argumentavimo ir kone fanatiško vegetarizmo modelio brukimo. 1995 metų leidimo įvade autorius mini, kad populiarieji leidiniai jo veikalui užklijavo „gyvūnų išlaisvinimo judėjimo“ biblijos etiketę, pripažindamas, kad tai negali neglostyti jo savimeilės, ir priduria, kad biblijomis netiki: „nė vienai knygai negali priklausyti tiesos monopolis“ (p. 25). Jo netikėjimas, beje, pasireiškia banaliu religijos ir proto supriešinimu („[...] tik tie, kas mieliau renkasi religinį tikėjimą, o ne sveiku protu ir faktais paremtą požiūrį, gali toliau manyti, kad žmonių rūšis yra ypatinga visos Visatos numylėtinė“, p. 287), išaugančiu į naivią visuotinio vegetarizmo viziją, niekaip neužmaskuojančią žiaurių filosofo nuostatų neįgalumą turinčių asmenų atžvilgiu. Singerio jautrumas įvairiausioms gyvybės formoms – žinduoliams, žuvims, vėžiagyviams, moliuskams ir kt. – disonuoja su mintimi, jog žmogaus nužudymas pateisinamas vien dėl to, kad jo gyvybės vertė yra suvokiama labai ribotai.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.