Autobuso bilietas

ANAMIKA

(g. 1961)

 
 
Pirmasis moters apsistojimas užsienyje
 

Ji įėjo į viešbučio kambarį!

Labai šiltai

paspaudė ranką savo vienatvei!

Kambarį gaubė

aklina tarsi šulinio tamsa,

taip pat tamsu buvo ir jos viduje!

Apgraibomis apėjo visas sienas,

tačiau šviesos jungiklio niekur nerado!

Durys liko plačiai atvertos,

ji ir toliau kliovėsi iš lauko sklindančia šviesa!

Pro šalį einantis liokajus,

pamatęs ją už pravirų durų,

pajuto jos sutrikimą

ir uždarė duris!

Vos užsivėrus durims

šviestuvuose tarsi tūkstančiažiedis lotosas pražydo šviesa!

„Koks ryšys tarp uždarytų durų ir šviesos?“ –

pagalvojo ji.

 

Ant lovos čiužinio prigulus

kažkur stuburo gelmėse dilgtelėjo

šiaudinis namų kilimėlis?

Nejau kiekviena moteris yra princesė?

Kuriai net ir ant septynių čiužinių gulint

duria

kažkoks archajiniuose prisiminimuose

įstrigęs žirnis?

 

Turėjo daug skaitinių,

tačiau ėmė skaityti telefonų knygą,

norėdama sužinoti

tikslią tarptautinių

skambučių kainą.

Tuomet trims skambučiams

išleido visus dolerius!

Visų pirma paskambinus savo vaikui pasakė:

„Hello, hello, bete*, –

juk pamenu, kaip man kraunantis daiktus

lagamine užsnūdai…

Labiausiai ilgiuosi tavęs,

tu esi mano mylimiausias!“

Paskutines dvi eilutes ji ištarė ir

biure sėdinčiam, bergždžiuose apmąstymuose paskendusiam tėvui

bei įsitempusiai, virtuvėje indais barškinančiai mamai!

 

Staiga ji buvo pačiupta.

Ir pastatyta Dievo akivaizdoje:

kaip iš vienos burnos

trims skirtingiems žmonėms

galima ištarti tuos pačius –

„Tu esi mano mylimiausias!“

Tai juk visiška apgaulė,

labiausiai reiškia labiausiai!

Tačiau tuomet Dievas padėjo savo plunksną

ir tarė:

„Ji yra moteris, ji nieko klaidingai nepasakė.“

 

Autobuso bilietas
 

Prigrūstame autobuse

daug nuveikiama nejudinant kojų.

Tarp nutolusių akių vyksta pokalbiai

ir iš rankų į rankas perduodamos keliauja monetos,

taip iš nepažįstamųjų rankų pasistato

unikaliausias pasaulio tiltas!

Kaip yra pasakęs Biharis*, –

dvieilio tiksliai nepamenu, –

tačiau esmė ta,

kad dideliame susibūrime

iš tolo vienas į kitą žiūri

du įsimylėjėliai,

jų akims susitikus abudu

iš džiaugsmo nusijuokia!

Pilnoje žmonių salėje

pažįstamų akių slaptas pokalbis –

didžiausias pasaulio romansas,

taip maniau iki šiandienos.

Tačiau šiandien atrodo, kad galbūt

ši autobusuose pastebima

nepažįstamų akių brolybė –

dar gilesnis, dar archajiškesnis

romansas tarp žmogaus ir pačios žmonijos!

 

 

 

Abejonė
 

Abejonė –

mažas paukštukas,

susisukęs lizdą

kaliausės krūtinėje,

tupi ant kaliausės pečių čirkšdamas.

Melsvas bei gelsvas šis paukštis!

Melsvas, lyg per nugarą

ruožais būtų nusidriekę

rykštės,

gelsvas, tarytum pirmos jaunikio

priekaištų tirados išsigandusi mergaitė!

Pageltusi, tačiau ryžtinga,

miela savo užsispyrimu!

 

Kaliausė pakelia pečius iš pykčio.

Tačiau tą naktį, kai ima šalti,

jos veidą-ąsotį apgaubia nerimas

ir klausia griausmingai senu balsu:

„Mano medinės gyvasties viduje

tarsi neišreikšta baimė esi apsigyvenęs tu, paukštuk,

juk esi gyvas, sakyk – taip ar ne?“

 

Paukštukas atsako: „Aš esu, esu čia.

Kaliause mano, esu gyvas

tavo suplyšusio palto kišenėje,

esu gyvas, laikausi, kaip ir viltis laikosi,

nors ir pasaulis apsiverstų,

gyvas, nepaisant niekados nesurandančio ir

to, kas niekados nebūna surasta.“

 
 
Vertimas
 

Žmonės tolsta

tolyn vienas nuo kito,

žmonės eina tolyn

ir vis plečiasi

mano aplinkoje „erdvė“!

 

„Erdvę“ versiu

į „kosminę erdvę“, ne į „išsiplečiančią“,

nes joje ką tik paleidau savo skraidančiąsias lėkštes.

 

Ačiū laikui,

kad mano laikrodis sustojo,

ačiū langui,

kad už jo metalinių strypų

tupi perintis paukštis!

Kad ir kas kur yra, viskam ačiū,

kad šiuo metu manyje yra viskas,

ir visame po truputį esu aš!

 

Švilpia harmoniumo melodija

mano tuščių namų!

Šiame „tuščiame“ laike

susikaupė daug reikalų.

 

Dabar man teks atlikti

namuose besimėtančių

purvinų rūbų vertimą

į vandens kalbą,

paskui išversiu

nešvarias lėkštes

į kurios nors baltos gėlės žiedlapius,

tuomet stabtelėsiu ir pagalvosiu,

ar kada sugebėsiu

putų kupiną kriauklę

išversti į kokią ragą*?

 

Iš tiesų: visus šiuos namus

noriu išversti

į kitą kalbą,

tačiau ar rasiu kitą kalbą,

be tos, kuria kalba mano vaikai?

 

Ir galiausiai ateis vakaras,

ir šio vakaro vertimas

bus toks, kad atsistosiu

bei atitrauksiu užuolaidas!

Paskutinės šviesos skeveldros

akimirką užpildys

visą erdvę

ir tuomet šios erdvės vertimas bus

ne „kosminė“, bet „išsiplečianti“,

tik išsiplečianti!

 

Prausimasis
 

Iš lėto

nuo mano pečių

nuslenka namai,

pamažu nuslenka mano oda!

Šie mano drabužiai

priešais mane

ant kelių suklupę sako,

kad dabar jau gana:

„Bus nuplauta visa žemė,

tuomet tam, kas liks,

tam nereikės nei namų,

nei pačios odos!“

 
 
Žaislinis mėnulis
 

Glostydama mus

močiutė dažnai

užsimiršus

pradėdavo kalbėti su

debesų apsuptu mėnuliu:

 

„Kaip nėščia moteris

tampa namais savo vaisiui,

taip ir tu savyje priglausk visą Žemę, o Mėnuli!

O dieviškasis Soma*! Besauli,

nusėsk į vandenų vidų,

kaip vanduo nusėda, įsigerdamas į vaistažoles,

kaip tvirtas apsisprendimas širdyje – nusėsk!

Priglausk savyje visą Žemę!“

 

Kažkada vaikystėje girdėti dalykai

dabar nusėda širdyje,

tarsi mėnulis vandenyse,

vanduo – vaistažolėse, apsisprendimas – širdyje!

 

„Širdis – tai Mėnulio namai!“ –

sakydavo močiutė.

„Paviršiuje esti triukšmas, toks akinantis.

Tačiau širdyje trykšta fontanas

Amritos**!“

 

Keturiasdešimt metų ilgų prabėgo,

tačiau, močiut, kodėl aš

net vieną akimirką to neišgyvenau?

 

Ar tu save taip linksminai / raminai / guodei,

žaisdama dievų vardais?

Ar tik šiaip kažką dainuodavai,

siekdama išlaikyti savo trapią laimę?

Kaip ir nėščia moteris

pasitelkus visą savo pusiausvyrą

priglaudžia įsčiose vaisių,

taip ir tu savyje priglaudei tiek kantrybės!

 

Iš hindi vertė Aleksandras Jankus