RYŪNOSUKE AKUTAGAWA

Kalnai rudenį

 

Šis japonų literatūros klasiko Ryūnosukės Akutagawos (1892–1927) apsakymas paremtas istorija, kurią autorius perskaitė knygoje apie kinų meną, ir kartais laikomas laisvu vertimu iš kinų kalbos. Tačiau rašytojas ir jo amžininkai žiūrėjo į kūrybą kaip į dialogą tarp autorių ir kultūrų. Dauguma kūrinyje veikiančių ir minimų personažų – istorinės asmenybės, kinų dailininkai.

Vertėja

Kadras iš filmo „Šunų sala“ (rež. Wes Anderson, 2018)

Kadras iš filmo „Šunų sala“ (rež. Wes Anderson, 2018)

 

– Jei jau prakalbome apie Huang Gongvangą, ar jums teko kada matyti jo paveikslą „Kalnai rudenį“? – vieną rudens vakarą paklausė Vang Huì, gurkšnodamas arbatą su Jun Šoupingu pastarojo namuose.

– Ne, neteko. O jums?

Huang Gongvangas kartu su U Dženu ir Vang Mengu priklausė didiesiems Juanų dinastijos meistrams, ir Jun Šoupingas aiškiai atsiminė kadaise regėtus jo paveikslus „Smėlėtas paupys“ ir „Trobelė Fučūno kalnuose“.

– O aš ir pats gerai nežinau, mačiau ar ne, – atsakė Vang Huì.

– Pats nežinote, ar teko matyti tą paveikslą? – Jun Šoupingas įtariai pažvelgė į Vang Huì. – Ar norite pasakyti, kad matėte jo kopiją?

– Ne, kalbu ne apie kopiją. Mačiau originalą, ir ne aš vienas jį mačiau: ši istorija susijusi ir su mokytojais Vang Šiminu bei Vang Džianu. – Vang Huì, vėl gurkštelėjęs arbatos, mąsliai šypsojosi. – Jei nebūtų pernelyg nuobodu, galėčiau apie tai papasakoti.

– Žinoma, – mandagiai paragino svečią Jun Šoupingas, krapštinėdamas vario žvakidėje liepsnojančios žvakės dagtį.

 

 

Tai nutiko dar tada, kai buvo gyvas mokytojas Dong Čičangas. Vieną rudens dieną, šnekučiuodamas apie meną su Vang Šiminu, Dong Čičangas paklausė, ar šis yra matęs Huang Gongvango paveikslą „Kalnai rudenį“. Kaip žinote, Vang Šiminas buvo didelis Huang Gongvango kūrybos gerbėjas. Nebūtų perdėta teigti, kad jis buvo matęs visus išlikusius to dailininko darbus. Tačiau ne „Kalnus rudenį“. Kiek susidrovėjęs jis pridūrė, kad nėra apie tą paveikslą nė girdėjęs.

– Pasitaikius progai, būtinai pasistenk jį pamatyti. Tai dar įspūdingesnis kūrinys už „Kalnus vasarą“ ar „Rūką kalnuose“. Galbūt net pats įstabiausias iš visų Huang Gongvango paveikslų, – patarė mokytojas Dong Čičangas.

– Tikrai toks šedevras? Būtinai norėčiau jį pamatyti, bet kur galėčiau jį rasti?

– Jis saugomas Runo prefektūroje*, vieno žmogaus vardu Čangas namuose. Jei kada lankysiesi Dzinšano šventykloje**, užsuk pas jį. Aš parašysiu tau rekomendacinį laišką.

Gavęs mokytojo laišką, Vang Šiminas išsyk patraukė į Runo prefektūrą. Juk jei tas Čangas turi tokį retą paveikslą, vadinasi, jo namuose turėtų būti ne tik Huang Gongvango, bet ir kitų laikotarpių meistrų šedevrų. Tad Vang Šiminas nenorėjo laukti nė minutės ir tiesiog nebenustygo vietoje.

Bet atvykęs į Runo prefektūrą ir pasiekęs Čango buveinę išvydo, kad namas, nors erdvus, baisiai neprižiūrimas. Tvora apraizgyta vijoklių, kieme želia piktžolės. Tarp jų klegėjusios vištos ir antys smalsiai sužiuro į netikėtą lankytoją. Vang Šiminas net suabejojo mokytojo žodžiais: nejau tokiame name iš tiesų saugomas žymusis Huang Gongvango paveikslas? Bet atkeliavus iš taip toli nesinorėjo nė nepasibeldus sukti atgal. Kai pasirodė tarnas, Vang Šiminas pasisakė sukoręs ilgą kelią, kad pamatytų Huang Gongvango „Kalnus rudenį“, ir įteikė jam mokytojo laišką.

Netrukus jį pakvietė į erdvią svetainę. Ten tvarkingai išrikiuoti stovėjo dalbergijos medienos stalas ir kėdės, tačiau tvyrojo dulkių kvapas, nuo plytelėmis klotų grindų dvelkė šaltis ir viskas atrodė apleista. Laimei, šeimininkas, nors iš pažiūros ir ligotas, nebuvo nedraugiškas. Blyškaus veido, laibomis rankomis, jis atrodė tiesiog aristokratiškai. Pasisveikinęs ir prisistatęs Vang Šiminas išsyk paprašė, kad parodytų žymųjį Huang Gongvango paveikslą. Jam kažkodėl kilo prietaringa mintis, kad jei tučtuojau nepamatys paveikslo, tas išsisklaidys kaip migla.

Šeimininkas mielai sutiko. Liepęs pakabinti paveikslą ant svetainės sienos, tarė:

– Štai jūsų ieškotieji „Kalnai rudenį“.

Vos pažvelgęs į paveikslą, Vang Šiminas iš susižavėjimo aiktelėjo.

Paveikslas buvo tamsžalio kolorito. Per slėnį vingiavo upė, ją kirto tiltai, paupy šen bei ten buvo kaimelių, o viršuje apsupta tirštų baltų rūkų dunksojo milžiniška uola. Lengvais potėpiais nutapytų kalnų žaluma, tarsi ką tik atgaivinta lietaus, kontrastavo su vietomis raudonuojančia rudens lapija – žodžiais neįmanoma apsakyti to grožio. Nors didingos kompozicijos, drąsių potėpių ir gyvų spalvų, paveikslas buvo kupinas senoviško subtilumo.

Apstulbęs Vang Šiminas įsižiūrėjo į paveikslą. Kuo ilgiau stebėjo, tuo tas atrodė nuostabesnis.

– Na, kaip? Ar patinka? – šeimininkas šypsodamas pažvelgė į svečią.

– Tobulas kūrinys. Mokytojas Dong Čičangas tikrai neperdėjo. Prieš šį paveikslą nublanksta visi mano lig šiol regėti žymių meistrų darbai, – Vang Šiminas vis dar negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo „Kalnų rudenį“.

– Tikrai? Sakot, tai toks šedevras?

Vang Šiminas nustebęs pažiūrėjo į šeimininką:

– Nejau jūs tuo abejojate?

– Ne, nepasakyčiau, kad abejoju, tiesiog… – šeimininkas sutrikęs nuraudo it mergaitė. Paskui liūdnai šyptelėjęs nedrąsiai pažvelgė į paveikslą ir tęsė: – Tiesiog, kai žiūriu į jį, jaučiuosi taip, tarsi sapnuočiau atmerktomis akimis. Taip, „Kalnai rudenį“ gražūs. Bet gal tas grožis matyti tik man? Gal kitiems žmonėms tai tėra paprasčiausias paveikslas? Štai tokios dvejonės mane kamuoja. Ir nežinia kodėl: galbūt aš klystu, o gal šitas paveikslas pernelyg gražus šiam pasauliui. Šiaip ar taip, man tai atrodo keista, ir dėl to suabejojau jūsų pagyromis.

Tačiau Vang Šiminas nekreipė ypatingo dėmesio į šeimininko žodžius. Ir ne tik dėl to, kad buvo pakerėtas paveikslo. Jis nusprendė, kad šeimininkas dedasi abejojąs, norėdamas nuslėpti savo neišmanymą.

Netrukus Vang Šiminas atsisveikino su Čangu ir paliko apleistą jo buveinę.

Bet jis niekaip negalėjo pamiršti to įstabaus peizažo. Jam, didžiam Huang Gongvango gerbėjui, kilo noras bet kokia kaina įsigyti tą paveikslą. Be to, jis buvo kolekcininkas. Deja, net ir meistriškiausi jo kolekcijos paveikslai, net ir Li Čengo „Sniegas kalnuose“, atsiėjęs jam dvi dešimtis aukso monetų, negalėjo prilygti „Kalnams rudenį“.

Viešėdamas Runo prefektūroje Vang Šiminas siuntė pas Čangą vieną pasiuntinį po kito, reikšdamas pageidavimą pirkti „Kalnus rudenį“. Tačiau Čangas niekaip nesutiko. Pasak pasiuntinių, tas išblyškęs vyras kaskart atsakydavo: „Jei paveikslas taip patinka, mielai galiu jį paskolinti. Tačiau negaliu su visam jo atsisakyti.“ Tai tik suerzino įsikarščiavusį Vang Šiminą. Jis nusprendė, kad nenori paveikslo skolintis ir kad kada nors vis tiek taps jo savininku. Ir galop jis grįžo iš Runo prefektūros be „Kalnų rudenį“.

Po metų jam vėl teko ten lankytis, ir jis vėl užsuko pas Čangą. Ir tvorą apraizgę vijokliai, ir kiemo piktžolės buvo nepasikeitę. Bet į kiemą išėjęs tarnas pranešė, kad šeimininko nėra namie. Vang Šiminas pasisakė norįs darkart pamatyti „Kalnus rudenį“, nors ir nepavyko susitikti su šeimininku. Bet kad ir kaip maldavo, tarnas užsispyrėliškai kartojo negalįs jo pakviesti vidun šeimininko nesant namuose. Galop jis užvėrė vartus ir daugiau nebeatsiliepė. Vang Šiminui neliko kas daryti ir jis grįžo pykčio ir liūdesio kupina širdimi, galvodamas apie tame apleistame name saugomą paveikslą.

Vėliau Dong Čičangas jam papasakojo, kad Čangas turi ne tik Huang Gongvango „Kalnus rudenį“, bet ir Šen Džou tapybos, pavyzdžiui, „Trobelę lietingą naktį“.

– Buvau pamiršęs juos paminėti, bet tie paveikslai, kaip ir „Kalnai rudenį“, yra tiesiog stulbinančio puikumo. Būtinai pasistenk juos pamatyti – aš tau parašysiu dar vieną rekomendacinį laišką.

Vang Šiminas skubiai nusiuntė pas Čangą pasiuntinį. Įdavė jam ne tik mokytojo laišką, bet ir maišelį su auksu už paveikslus. Bet Čangas, kaip ir anksčiau, su Huang Gongvango kūriniu skirtis nesutiko. Ilgainiui Vang Šiminui teko atsisakyti savo ketinimo.

 

 

Vang Huì valandėlę nutilo. Paskui paaiškino:

– Visa tai man papasakojo Vang Šiminas.

– Vadinasi, Vang Šiminui tikrai teko matyti „Kalnus rudenį“? – glostydamas barzdą perklausė Jun Šoupingas.

– Jis sakosi matęs. Bet niekas nežino, ar iš tiesų matė.

– Bet iš jūsų pasakojimo atrodo…

– Klausykit, kas buvo toliau. Kai išklausysit iki pabaigos, galbūt jums viskas atrodys kitaip….

Ir, nė negurkštelėjęs arbatos, Vang Huì nepailsdamas pasakojo toliau.

 

 

Kai Vang Šiminas man papasakojo šį nutikimą, buvo praėję jau beveik penkiasdešimt metų nuo tada, kai jis pirmąkart išvydo „Kalnus rudenį“. Mokytojas Dong Čičangas buvo miręs, o Čango namuose gyveno anūkas. Niekas nebežinojo, kur yra „Kalnai rudenį“ ir ar tas paveikslas išvis išliko. Vang Šiminas išsamiai man nupasakojo, koks tas paveikslas ypatingas, ir apgailestaudamas pridūrė:

– Tas paveikslas – nelyginant Gung-sun Da-niang*** šokis. Paveikslas nutapytas teptuku ir tušu, bet tie potėpiai tarsi nematomi. Vos į jį pažvelgęs pajutau neapsakomą energiją. Taip būna ir stebint šokį su kardais: žiūrovai nemato nei kardo, nei šokėjos, bet lieka pakerėti jos judesių meistriškumo.

Praėjus vos mėnesiui padvelkė pavasario vėjai, ir aš išsiruošiau vienas keliauti į pietus. Tai išgirdęs Vang Šiminas tarė:

– Turi puikią progą pamėginti pamatyti „Kalnus rudenį“. Jei tas kūrinys vėl išvystų dienos šviesą, tai būtų didžiai svarbu visam meno pasauliui.

Žinoma, ir man norėjosi pamatyti tą paveikslą, tad paprašiau Vang Šimino, kad parašytų rekomendacinį laišką. Bet kelionės metu turėjau pernelyg daug reikalų. Prabėgo pavasaris, o aš, nors ir nešinas Vang Šimino laišku, neradau laiko nukeliauti į Čango namus Runo prefektūroje.

Kaip tik tuomet mane pasiekė gandas, esą tą paveikslą įsigijo kilmingas didikas pavarde Vangas. Tarp žmonių, kuriuos sutikau kelionėje ir kuriems parodžiau Vang Šimino rekomendacinį laišką, buvo ir to Vango pažįstamų – tikriausiai iš jų jis ir išgirdo apie „Kalnus rudenį“, saugomus Čango namuose. Kad ir kaip ten būtų buvę, iš nuogirdų sužinojau, jog Vangas nusiuntė pas Čangą pasiuntinį, ir šio anūkas jam padovanojo ne tik senų raštų bei seną, iš kartos į kartą jo šeimoje perduotą bronzos indą, bet ir Huang Gongvango „Kalnus rudenį“. Iš džiaugsmo Vangas esą pasikvietė Čango anūką į svečius, iškėlė puotą su muzika ir gražuolėmis ir dosniai jam sumokėjo.

Man tai buvo išties džiugi žinia. Vadinasi, pusę amžiaus ieškoti „Kalnai rudenį“ vis dėlto yra išsaugoti. Be to, aš pažįstu Vangą, dabartinį jo savininką. Juk kadais Vang Šiminas patyrė tiek keblumų, kad antrąkart pamatytų tą paveikslą, ir galop jo pastangos nuėjo veltui! O štai dabar paveikslas tarsi savaime tapo man ranka pasiekiamas. Akivaizdu, kad tai dangaus valia. Nedelsdamas patraukiau į Vango namus Dzinčange, kad savo akimis pamatyčiau ieškotąjį paveikslą.

Ir šiandien menu tą tykią ankstyvos vasaros popietę. Vango kieme žydėjo bijūnai ir lelijažiedės magnolijos. Sveikindamasis su šeimininku netvėriau džiaugsmu:

– Pagaliau pamatysiu garsųjį paveikslą. Vang Šiminui teko dėl jo ilgai vargti, dabar ir jam palengvės ant širdies.

Ir Vangas atrodė patenkintas:

– Taip jau sutapo, kad šiandien pas mane pasižiūrėti to paveikslo ateis ir Vang Šiminas bei Vang Džianas. Na, bet jūs atvykote pirmas, tad jums pirmam jį ir parodysiu.

Ir nieko nelaukęs jis liepė pakabinti „Kalnus rudenį“ ant sienos. Išvydau Huang Gongvango sukurtą stebuklingą, stebuklingesnį nei tikrovė peizažą: rudenėjantį mišką, paupio kaimelius, slėnį nuklojusią miglą ir tolumoje it žalsva širma dunksančias uolas. Plastančia širdimi įsižiūrėjau į paveikslą.

Nebuvo nė menkiausios abejonės, kad tai – Huang Gongvango kūrinys: atpažinau drąsius tušo potėpius ir sodrų koloritą. Tačiau… tačiau buvau tikras, kad šie „Kalnai rudenį“ nebuvo tas pats Huang Gongvango paveikslas, kurį kadais Vang Šiminas regėjo Čango namuose. Ir, deja, pastarajam jis neprilygo.

Aplink sėdintys Vango svečiai ir pats šeimininkas klausiamai sužiuro į mane. Stengiausi nuslėpti nusivylimą. Bet, kad ir kaip tvardžiausi, tikriausiai jie pastebėjo mano nepasitenkinimą. Po valandėlės Vangas susirūpinęs paklausė:

– Na, kaip?

– Tobulas kūrinys. Nieko keista, kad Vang Šiminui jis paliko tokį gilų įspūdį, – išsyk atsakiau.

Vangas, atrodo, kiek lengviau atsikvėpė. Tik iš jo surauktų antakių buvo matyti, kad jis vis dar nerimauja.

Kaip tik tada pasirodė Vang Šiminas, kuris man ir papasakojo apie tą paveikslą. Sveikindamasis su Vangu jis džiugiai šypsojosi:

– Prieš penkiasdešimt metų mačiau „Kalnus rudenį“ apleistoje Čango buveinėje, o šįkart juos pamatysiu prašmatnioje aplinkoje. Nesitikėjau tokios likimo staigmenos.

Ir Vang Šiminas pakėlė akis į paveikslą. Be abejo, tik jis pats galėjo žinoti, ar tai tie patys „Kalnai rudenį“, kuriuos jam teko regėti prieš penkiasdešimt metų. Tad ir aš, ir Vangas atidžiai įsižiūrėjome į paveikslą stebintį Vang Šiminą. Kaip ir mano būgštauta, Vang Šimino veidas paniuro.

Po trumpos tylos Vangas nedrąsiai paklausė:

– Na, kaip? Vang Huì šį paveikslą gyrė be saiko…

Širdyje man buvo neramu, kad tiesiakalbis Vang Šiminas rėš, ką galvojąs. Bet tikriausiai ir jam nesinorėjo nuvilti Vango. Baigęs apžiūrinėti „Kalnus rudenį“, jis mandagiai tarė:

– Jums išties pasisekė, kad pavyko įsigyti šį paveikslą. Jis – bene vertingiausia jūsų puikios kolekcijos dalis.

Tačiau, nepaisant liaupsių, Vango veidas niaukėsi. Mūsų padėtis darėsi vis keblesnė.

Laimei, pagaliau pasirodęs Vang Džianas pertraukė slogią tylą:

– Ar čia tie „Kalnai rudenį“? – paklausė jis ir įsižiūrėjo į Huang Gongvango paveikslą. Kurį laiką jis tylomis kramtė ūsus.

– Prieš penkiasdešimt metų Vang Šiminui šį paveikslą jau teko matyti, – atsargiai paaiškino Vangas. Čia svarbu pridurti – Vang Džianas dar nebuvo girdėjęs Vang Šimino pasakojimo apie „Kalnus rudenį“.

– Kokia jūsų nuomonė?

Vang Džianas atsiduso ir, neatitraukdamas žvilgsnio nuo paveikslo, tylėjo.

– Norėčiau, kad kalbėtumėte atvirai, – Vangas dirbtinai šypsojosi.

– Šis paveikslas? Tai… – Vang Džianas vėl nutilo.

– Tai?..

– Tai – puikiausias Huang Gongvango kūrinys. Tik pažvelkite į tonų kontrastą: debesys tarsi gyvi. Ir miško lapijos spalvos – jos tiesiog dangiškos. O ar matote uolos viršūnę tolumoje? Juk ji pakeičia visą paveikslo kompoziciją.

Vang Džianas pagaliau atsisuko į Vangą ir ėmė aistringai girti paveikslą. Žinoma, Vango veidas tiesiog nušvito.

Tuo tarpu aš prisitaikęs tyliai paklausiau Vang Šimino:

– Mokytojau, ar tai tie patys „Kalnai rudenį“?

Vang Šiminas papurtė galvą ir keistai sumirksėjo:

– Visa tai – tarsi sapnas. Galbūt tas Čangas buvo koks šventasis atsiskyrėlis.

 

 

– Tai ir visa „Kalnų rudenį“ istorija, – tarė Vang Huì ir palengva sriūbtelėjo arbatos.

– Ji išties paslaptinga, – tarė Jun Šoupingas, stebėdamas žvakės liepsną.

– Vėliau Vangas visur teiravosi apie „Kalnus rudenį“, bet net ir pačiam Čangui nebuvo tekę girdėti apie jokį kitą Huang Gongvango paveikslą tokiu pavadinimu. Vadinasi, gali būti ir taip, kad kadais Vang Šimino matytas paveikslas ir šiandien kažkur užkištas, o galbūt jį tiesiog apgavo atmintis. Juk nesinorėtų manyti, kad pats Vang Šimino vizitas Čango namuose tebuvo sapnas…

– Bet juk Vang Šimino širdyje išliko ryškus „Kalnų rudenį“ atvaizdas. O ir jūs pats…

– Taip, Vang Šiminas sakosi ir šiandien aiškiai menąs kalnų žãlumą ir rudens lapų raudonį.

– Galbūt tuomet nesvarbu, ar „Kalnų rudenį“ išties būta?

Draugai suplojo delnais ir nusijuokė.

 

1921

 

Iš japonų kalbos vertė Rima Torres

 

* Senovės Kinijos prefektūra dabartinėje Dziangsu provincijoje (visos pastabos – vertėjos).
** Budistinė šventykla Runo prefektūroje (dab. Dziangsu provincijoje).

*** XVII–XVIII a. gyvenusi kinų šokėja, šokio su kardais meistrė.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.