Iš „Raudonos atsisveikinimų knygos“

 

Pirkko Saisio (g. 1949) – gyva suomių literatūros legenda, daugybės romanų, teatro pjesių ir kino scenarijų autorė, režisierė ir aktorė. Didžiausio pripažinimo sulaukė po vadinamosios „Helsinkio trilogijos“ – autofikcinių romanų „Mažiausias bendras vardiklis“ (1998), „Priešinė šviesa“ (2000) ir „Raudona atsisveikinimų knyga“ (2003); pastarasis apdovanotas svarbiausia Suomijos literatūros premija „Finlandia“ (premijai autorė iš viso nominuota 7 kartus – daugiausiai suomių literatūros istorijoje). Trilogija geriausiai atspindi išskirtinį Saisio stilių, kuriame jungiama proza ir drama, monologus pertraukia dialogai. Tekstai pasižymi aštriu ir kandžiu pasakotojos balsu, fragmentuota kompozicija, juose iškyla lyties, seksualumo, santykių temos, visuomeniniai pokyčiai 1950–1980 m. Suomijoje, taip pat – trintis tarp priešingų jėgų: tvarkos ir chaoso, tikėjimo ir netikėjimo, galios ir meilės, vyriškumo ir moteriškumo.

Ilgą laiką žinoma tik Suomijos skaitytojams, šiuo metu Saisio išgyvena renesansą tarptautiniu mastu: vasarą pasirodžiusi JAV, trilogija šį rudenį bus pradėta leisti prestižinių Vokietijos, Prancūzijos ir Nyderlandų leidyklų. Saisio kūryba iš viso versta į 9 kalbas. Čia publikuojamomis ištraukomis iš „Raudonos atsisveikinimų knygos“ autorė pirmąkart pristatoma lietuvių kalba.

Vertėja

 

Atidaryti duris; jas uždaryti.

Nepamiršti uždaryti paskui save durų. Nepamiršti

kvėpuoti.

Iš namų išeiti šitaip: uždaryti langą.

Patikrinti, ar viryklė išjungta.

Kvėpuoti.

Pakelti autobuso bilietą, nukritusį ant svetainės grindų.

Užeiti į miegamąjį, kur nereikalinga dvigulė lova jau išnešta į kraustymo furgoną.

Pamatyti, kad ant grindų, po išnešta lova, likę katės kraujo.

Nepamiršti kvėpuoti.

Išjungti šviesas. Uždaryti duris.

I

2002-08-07

 

Kaitra svilina odą ir aliuminio valties šonus, oras banguoja

it vanduo.

Tačiau vanduo čia tyras, skaidresnis už orą, tik

šiek tiek žaliuoja.

Gelmėje linguoja dumbliai. Nusigandęs mano šešėlio

po akmeniu šmurkšteli ešeriukas.

Honksu basa liuokteli ant įkaitusios uolos.

– Saugokis gyvatės!

Taip reikia sakyti, švartuojantis prie išorinės salos.

Saugokis gyvatės.

Nepamiršk saugotis gyvatės.

Tik nepamiršk gyvatės.

Gyvatės išorinėje saloje negali pamiršti, bet jeigu pamiršti,

bent akimirksniui, ji bemat pasirodo.

Ji blykčioja kaitros išdžiovintam uolos plyšy ant pernykščių

nendrių šiukšlių, nejudėdama. Jos juoda,

kiek žvynuota oda blykčioja; blykčioja sėmenų aliejaus lašus primenančios akutės.

Ir taip tįsodama uolos plyšyje ji kelia pavojų visai salai,

mat ji ne viena.

Po akmenim ir gumbuotom medžių šaknim, išdžiūvusiam,

šiugždančiam nendryne, netoli pūvančių, juodutėlių verdančių akivarų, jų glaudžiasi šimtai.

Jų nesimato, bet jos yra.

Jos ten, po kojomis, kažkur.

Salynas vadinasi Penčio raistais.

Čia dar niekad nesišvartavom, švartavomės priešpriešiais prie Samo, bet ne čia. Čia ne.

Nesu girdėjusi, kad kas čia būtų švartavęsis, ne liuokiečiai.

Turbūt švartavosi, tik nesu girdėjusi.

– Nepatogi sala.

– Nuostabi. Nuostabi sala.

– Bet nepatogi. Nepatogi vaikščioti. Taip sakoma.

Valties nosį nesunku užtempti ant uolos, jeigu pirma pamirkai

delnus, kad sušutęs aliuminis nedegintų.

Glotni uola irgi įkaitusi. Nerandam šešėlio putplasčio

šaltkrepšiui, o kartu imti irgi negali, nes nešulių ir taip

pakanka.

Vandens buteliai.

Vandens buteliai abiem.

Vandens butelis – pakankamas nešulys,

kai negailestingai kepinant saulei reikia apeiti salą.

Vanduo nejuda nei oras.

Juda saulė, ji privalo judėti, nes laikas eina. Jis

privalo eiti, toks susitarimas.

Bet neatrodo, kad saulė judėtų.

Ji garina įkaitusį, nejudantį pyktį į salą,

prie kurios niekas nepamena švartavęsis.

Ji neleidžia pažvelgti į savo skaistybę, kaip kad dievas neleidžia.

Ji apakina įžūliuosius, kaip dievas.

Tačiau ši nejudanti, pikta sala nėra nebyli.

Ji nebyli žiemą, galbūt apsnigta.

Vis dėlto gali būti, kad tada braška ledai, be perstogės.

Pralaužtam kely kaukia laivas. Nors gal nekaukia, ko jam

kaukti, tačiau jo mechanizmas dunda be paliovos.

Gali būti, kad sniege atsargiai kruta kiškis, nagučiais

krebždena sniego plutą. Gali būti, kad ten

vis dėlto lapė arba lūšis.

Gali būti, kad kas nors prašliuožia pro čia slidėmis, žmogus

atsigręžęs švilpteli šuvai. Šuo galbūt amteli atsakydamas.

Tuomet saulė būna padūmavusi, pasidengusi blausia plėve, abejinga.

Tačiau ne dabar. Dabar ne.

Plėšriosios, upinės ir jūrinės žuvėdros klykauja saulės nubalintam mėly.

Sunku jas įžiūrėti, jos sklando aukštai; giedra neslūgsta.

Tarp jų burzgia lėktuvas, tokio pat dydžio.

Mašalų daug, zyzimo irgi, tylaus, užsispyrusio, reiklaus.

Mašalai apgaubia galvą šydu, erdviu, prisitaikančiu prie irzlių mano judesių.

Vandens nebedaug. Net ir giliausi uolų baseinėliai smirda

dumblu ir pelke, o paviršiuje dūzgia žalsvai juodas,

nervingai juduliuojantis kilimas. Milijonai organizmų,

neįvardyčiau nė vieno, o jiems ir nerūpi, kovoja už būvį.

Ir gyvatės. Kažkur jų yra, ir jų daug. Jos nebylios, nebylios.

Kurs miršta tyruose,

tas miršta visiškai,

ir saulė jam – velėna

atgulti amžinai.

– Neik čia.

Honksu vemia į jūrą. Prakaituoti marškinėliai prilipę

prie nugaros, ranka, gniaužianti uolos iškyšulį, nugairinta

saulės.

Einu.

Tarp dviejų akmenų tįso ruonis.

Tįso ant nugaros, uodega tįso vandeny.

Esu mačiusi ruonių per televizorių, akvariume ir jūroje.

Ruonis – apvalus ir drėgnas. Jo akys irgi apvalios ir drėgnos, ūsai tvirti.

Ausų ruonis neturi, neturi kaušelio. Ausų vietoje yra

skylės, ir ruonis gali tas skyles užverti ir atverti, jomis

jis girdi, lygiai kaip gali užverti ir atverti šnerves.

Ruonis turi ir burną, bet turbūt ne dantis, nes

paprastai burna užčiaupta, besišypsanti.

Esu girdėjusi ruonį kosėjant, jūroje.

Tačiau šis ruonis tįso ant nugaros tarp dviejų akmenų, jo

pilve skylė.

Snukis pražiotas, tarsi ko šauktųsi.

Burna pilna ilgų geltonų dantų, kaip vilko.

Ant taškuoto pilvo nutūpęs varnas. Jo snapas kruvinas.

Dvokia mirtim, ne frezijomis, lelijomis arba alyvomis, ne

vargonų metalu, giesmyno popieriumi arba į laidotuves susirinkusiųjų kvepalais.

Dvokia mirtim, kaip kad Bangladeše arba

Indonezijoje mirtis dvokia mirtimi. Dvokia kompostu arba

ant stalo užmirštu, katei skirtu faršo paketu.

Kurs miršta tyruose,

tas miršta visiškai,

ir saulė jam – velėna

atgulti amžinai.

Tačiau iki tol praeis laiko.

Praeis laiko, kol saulė sudegins ruonį į baltą,

trapią struktūrą, kurią vėjas išnešios po visą

salą. Kas nors kada nors galbūt ras vandens ir vėjo

išgraužtą slankstelį ir parsineš namo, į miestą.

Vieną tokį slankstelį laikau po stiklu. Maniau,

jis žmogaus stuburo. Maniau, jis, raumenų vis dar raizgomas,

įlipo į „Estonios“ keltą, o iš ten jį atnešė iki Liuokio Erveskivio,

kur jį ir radau, palaidotą smėlyje.

Tačiau ištyrus Turku universitete buvo nustatyta,

kad slankstelis ruonio, visai kito ruonio, ne šio geltondančio

su skyle pilve.

Salos neapeisi.

Šiaurės rytuose, šiaurėje ir šiaurės vakaruose uolos lygutėlės,

vakaruose dar irgi pereinamos. Pietinis krantas

pasidengęs atkakliu, geltonu gliaumu. Jūra sekli, akmenys slidūs.

Rytuose uolos stačios, o pakrantės ruožas iki

pat vandens apžėlęs žmogaus dydžio beržais.

Vidury salos – viržynas, želia kiek akis užmato, netikėtai

pasitaiko kadugys ir išdegę, rudi it plytos viržiai.

Po viržiais slepias akmenynė, gali slėptis, o akmenynėj

slepiasi gyvatės.

Stovim viržyno pakrašty, prakaitas graužia akis, kai suskamba telefonas.

Skambina Toukas Siltala.

Fone girdžiu Bulvaro eismą, mašinos, mašinos,

tramvajaus gergždesys ir tolygūs žmonių balsai. Toukas

turbūt atsidaręs langą.

Mieste, Bulvare, turbūt karšta.

– Skambinu dėl tavo žinutės.

– Čia tįso nudvėsęs ruonis.

O Toukas (sutrikęs, stengiasi pasirodyti supratingas):

– Ahaa. Ahaa.

O aš:

– Kažkas jį nušovė. Pilve skylė.

O Toukas (stengiasi eiti prie reikalo):

– Matai kaip. Taigi. Ta žinutė…

O aš (žinau, kad dabar reikėtų kalbėti apie rankraštį, bet nevalioju susitvardyti):

– Ir šiaip šita sala neįtikėtina. Niekad anksčiau nesam čia buvę.

– Matai kaip.

– Taip.

O Toukas (kiek atsikrenkščia):

– Tai suprantu, pradingo dalis teksto?

O aš:

– Absurdas čia kalbėtis. Toks įspūdis, kad saloje vyksta pasaulio užgimimas.

O Toukas vėl:

– Ahaa, ahaa.

Pradanginau „Raudoną atsisveikinimų knygą“. Visą

knygą.

Parašiau knygą tokiu pavadinimu, o tada (penktą ryto,

kai saulė dar tik grėsmingai raudona) delnu

atsirėmiau į klavišus, kurių pavadinimų nesuprantu: Ctrl ir

Alt.

Tekstas tapo juodas, neatpažįstamas. Norėjau pašalinti

juodą spalvą, ir pašalinau. Paspaudžiau klavišą Del.

Įdienojus, prieš išvykstant į šią vienintelę salą,

kur tokią dieną galima išvykti, ne vienas užėjo užmesti

akies į mano kompiuterį.

– Dingo.

– Taigi.

– Kiek puslapių?

– Visi.

– Visa knyga?

Visa knyga.

– Visa dingo, visa knyga.

Pasibaigus pokalbiui sala tampa įprasta.

Dirsteliu į laikrodį, pirmąkart per visą dieną. Dvidešimt

minučių po trijų.

Šviesa pasikeitė; saulė pasisuko ir

dabar pleškino įžambiai.

– Grįžtam?

– Turbūt reikia grįžti.

Žuvėdros ir bevėjam ore banguojantys vabzdžių šydai

man nebepriklauso, nei aš jiems.

Jie liks čia, o kitą vasarą ore banguos kiti vabzdžiai.

Aš irgi būsiu kita, neišvengiamai, ir „Raudona

atsisveikinimų knyga“, kurią parašysiu iš naujo, bus kita,

ne „Raudona atsisveikinimų knyga“,

pradingusi rugpjūčio septintą dieną penktą valandą ryto.

Į šią salą daugiau nebegrįšiu. Vargu ar grįšiu.

Hava ateina likus penkiolikai minučių iki lankymo valandų pabaigos.

Visą valandą prastovėjau kieme su ryškiai geltonu,

ramunėlėmis nubertu ligoninės chalatu, laukdama

Havos.

Karščiai. Nepakeliami karščiai.

Dabar liepa, tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt pirmi metai.

Liepų lapai kybo ant šakų tingūs ir nereikalingi;

Hava išlipa iš autobuso, vokais į akis

varva prakaitas, ir Hava išsilieja pilkoje kaitroje,

bet vis vien man nutinka kaip visad, kai ją išvystu:

užgniaužia gerklę ir šnervės sudrėksta

iš vidaus.

Norėčiau apsaugoti Havą nuo pasaulio. Norėčiau stoti

tarp Havos ir pasaulio.

Hava eina iš stotelės sparčiais žingsniais, nunarinusi galvą.

Tačiau, nepaisant šauktuko spalvos chalato,

esu taip sumenkusi nuo kaitros, kad Hava manęs nepastebi.

Havos žingsniai – pasaulyje mažiausi ir greičiausi.

Hava siuva per pasaulį savo netvirtais žingsneliais tiksliai

kaip „Singer“ mašina.

Bet ar seniai Hava vaikšto nunarinusi galvą?

– Pamaniau, galėtume pažaisti. Tau gi patinka.

Hava užanty laiko šachmatų lentą, kurią pirko Maskvoje.

– Juk nieko nebespėsim, kai taip vėlai atvažiuoji.

– Nepradėk kaip visada kaltinti.

Havos marškinėliuose išsiuvinėta smaragdo žalumo gyvatė.

Kavinės žaliuzės pristabdo karštį.

Oras prisisunkęs cinamono, kraujo plazmos ir estrogeno.

Natūraliai pagimdžiusios vežioja mažiukus,

paguldytus ant pagalvių, kurias atsigabeno iš namų.

Žirgu nukertu Havos bokštą.

Hava išsiblaškiusi pastato rikį priešais mano valdovę.

– Tai žaidi nerimtai, – sakau.

– Oi, – sako Hava. – Galiu grįžti?

Havos smaragdų žalumo gyvatė piktai blykčioja.

Bijau Havos. Pradėjau bijoti.

– Laimėjai, – nerūpestingai sako ji.

Kavinė užsidaro. Supanikuoju.

– Jie užsidaro, – sako Hava, ir negaliu neišgirsti

palengvėjimo jos balse. – Man jau turbūt laikas.

– Dar pabūk, – sakau ir bemat suprantu padariusi

klaidingą ėjimą: prašyme girdėti kaltinimas.

Mano nuolankumas erzina Havą, pradėjo erzinti.

Bet

vėl stovim karšty, ligoninės kieme. Hava sutinka

ten stovėti.

Mano pilvas spardosi. Nepažįstamas ginklo brolis rodo

solidarumą.

Uždedu Havos delną sau ant pilvo:

– Paliesk. Spustelk.

Hava spusteli pilvą, nepažįstamasis spiria Havai į ranką,

ir iš jos veido nieko negali suprasti.

– Rytoj sužinosim, katras, – sakau.

– Rytoj?

Šią akimirką Hava atrodytų išsigandusi, jeigu išdrįsčiau

tai matyti.

Lapkritį paskambinau Havai į Porį.

Ji ten buvo gavusi paskyrimą metams; aš visą rugsėjį

mokiausi naudotis siurbliu ir skalbimo mašina.

Burna džiūvo, buvau nusprendusi, kad balsas neužlūš, bet

vis tiek užlūžo:

– Tai viskas pasitvirtino.

– Kas?

– Turėsim kūdikį. Liepą.

Telefono linija zvimbė ilgai ir nemaloniai.

Derėjo susiturėti, bet nesusiturėjau:

– Tu dar ten?

– Kur?

– Ten?

– Aš čia. Čia.

Ir vėl laikas ir baimė susidūrė. Telefonas traškėjo,

laukimas buvo ilgas ir klampus.

– Nepasveikinsi?

– Žinoma.

Įsikibau šio žodžio. Siūbavau kaip kamštis prieplaukoje.

– Tai?

– Tai ką?

– Neatrodo, kad apsidžiaugei.

– Reikia pagalvoti.

– Ryt pradės skatinti gimdymą, – sakau. – Vėluoja jau

devynias dienas.

Smaragdinė gyvatė žvilga saulėje, žvilga Havos

plaukai ir akys, jos nežiūri į mane nei į chalato

ramunę, tą pačią, kuri vos keliais centimetrais skiria

mus nuo netrukus ateisiančio ir viską sutvarkysiančio.

tamsiai mėlynų krokų puokštė, pavasario pirmoji

 

Štai kokia ji tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtaisiais:

Ji pasiekė savo galutinį ūgį, metrą šešiasdešimt

aštuonis.

Ji sveria apie septyniasdešimt kilogramų ir niekam

nesako savo svorio.

Ji kresna, pečiuita ir kampuota.

Ji ryškina antakius (kurių neturi) tamsiai rudu

pieštuku.

Ji daug dainuoja, viena būdama, ir savo remingtonu

rašinėja pradžias novelei. Ant novelės gemalų

išsiblaškiusi paišo veidus, vyro veidą, savo, tik juos.

Ji skaito romanus, universitete laiko iš jų egzaminus,

žiovauja ir laukia.

Tai laikas iki Havos.

Tai laikas iki merginos klouno akimis, žaliojo kambario

Maniežo gatvėje, laikas iki Studentų teatro.

Tai laikas iki „Kruvinosios Merės“ (kurią iš paskutinių

pinigų išmoksta gerti drauge su klounaake) ir laikas iki

totoriškų kepsnių. („Kosmoso“ Liūto letena: kiaušinio trynys,

ikrai ir kaparėliai vidury tarkuotos mėsos. Rašant

šias eilutes seilės nevaldomai kaupiasi burnoje.)

Tai laikas iki madžongo, tikmedį imituojančių žaidimų

stalo klijuočių, žilaplaukio, ilgadančio cimbolininko,

laikas iki skurdo, laisvės, meilės priesaikų ir Kalevos gatvės,

laikas iki auskarus seginčių vaikinų ir kaklaraiščius ryšinčių merginų.

Tai buvo laikas iki tamsiai mėlynų krokų puokštės.

Tačiau iki tamsiai mėlynų krokų puokštės atsitiko

štai kas (nedaug kas):

Buvo okupuota Čekoslovakija.

Vos savaitė iki okupacijos iš Hemės kelio

septyniasdešimt aštuntojo namo balkono nukrito rožė

su prikabintu lapeliu: „Viva Dubček!“ Paskui tas butas,

kurį tėtis ir mama iškeitė į ką tik įsigytą vasarnamį

Inke, matė „Lapua operos“ gimimą ir draugystės

priesaikas, padrikai bundantį

visuomeniškumo jausmą, vėmimus, daugiau draugystės

priesaikų ir pasibaigusį alkoholį.

Gauta teisė (aš gavau teisę) studijuoti Helsinkio universitete

 suomių literatūrą, sociologiją, komunikaciją,

filosofiją ir visa kita.

Praleista laiko Helsinkio universiteto kavinėje, prie

įvairių stalų, įvairioje kompanijoje, kalbant apie suomių literatūrą,

gyvenimą, Sovietų Sąjungą, filosofiją ir visa kita.

Nusivilta komunikacijos studijomis, Sovietų Sąjunga,

gyvenimu, filosofija, suomių literatūra ir visu kitu.

Retkarčiais atkreiptas (aš atkreipiau) dėmesys į baltakūnę,

minkštą merginą, kuri, apsisiautusi juodo aksomo mantija,

šmirinėja tarp kolonų universiteto koridoriuose.

Ir dar šitai: puokštė krokų, tamsiai mėlynų,

balandį!

Baltakūnė mergina, juodu pieštuku apsivedusi akis kaip klounas,

užpuola netikėtai, universiteto moterų tualete,

prie kriauklės:

– Gal netyčia turi universiteto bibliotekos kortelę? Savo

pamečiau.

Nepametė, klounaakei nieko netrūksta: bibliotekos kortelės,

meilės alkio, neaiškios seksualinės tapatybės

nei gyvenimo krypties, pinigų (iš tėvo), drovumo, kad

gyvena su tėvais, ir noro klausytis apie Helvi Juvonen,

apie kurią ji rašo magistro darbą.

Ir tiesiai į taikinį: puokštė krokų koridoriuj, Hemės kelio

septyniasdešimt aštuntame, „Etolos“, name, šeštame aukšte.

Ji sloguoja ir negali eiti į kiną, nors

klounaakė siūlė. (Nė žodžio apie bibliotekos kortelę:

klounaakė – ryžtinga, nepajudinama!)

Mama irgi ten stovi, koridoriuje:

– Krokai. Tai grožis. Tokiu metų laiku.

(Mama nuryja nepasakiusi:

– Turbūt ir atsiėjo nemažai.)

Bet balsu išpyškina:

– Surasiu vazą. Smagu, kad užėjai… aš – Pirko mama.

Aš čia tujinu… tinka?

Tinka. Viskas tinka.

Ir arbata tinka, pasiūlyta vietoj kavos.

Arbata maišeliuose, man truputį sarmata, bet ir ji tinka,

klounaakei.

Arbata maišeliuose tinka balandžio dienai einant tamsyn,

„Lapua opera“ tinka vinilų grotuvui, krokai tinka mamos

ir tėčio vestuvinei sidabrinei vazai, o vaza pritinka ant

juodai nudažytos palangės.

Ir klounaakės žvilgsnis (akys keistai blykčioja), tas irgi

tinka balandžiui, nenuspėjamiausiam iš mėnesių.

Tačiau taip netinka jai (man!), nes ji ne visai supranta,

kas literatūroje ir filosofijoje vadinama gyvenimu.

Kol:

– Būna ir tokių moterų, kurios myli moteris.

Tuo metu tėtis ir mama jau miega svetainėje paklotose

lovose, stebisi, nejaugi viešnia

dar nesiruošia išeiti, po šešių „Lipton“ maišelių.

Svetainės tykuma, ir ta laukia.

Tyla.

Pauzė

Ir tyla.

Dabar jos eilė ką nors sakyti.

– Gal ir būtų smagu susipažinti. Su… ir su tokiom…

Ir klouno akys, jos nusijuokia ir surimtėja:

– Juk tu jau pažįsti.

– Ką, pavyzdžiui? (Šitai išsprūsta greitakalbe.)

– Mane.

Mane.

Iš: Pirkko Saisio. Punainen erokirja. Helsinki: WSOY, 2003

Vertė Urtė Liepuoniūtė