Demokratinio jausmo kritika

 

Progresyvūs intelektualai Mariaus Ivaškevičiaus svarstymus¹ apie vidutinybes ir didžiąsias asmenybes pasitiko kritikos banga. Ivaškevičius Lietuvos intelektualinėje erdvėje susprogdino sensacijos bombą! Kalbant rimčiau, tokia reakcija nuspėjama, nes Ivaškevičius pateikė griežtai hierarchinį žmonių skirstymą. Prieš tokį skirstymą sukilo kiekvienai nelygybės apraiškai jautrūs progresyvūs intelektualai.

Kartais pasitaiko už pačią diskusiją įdomesnė diskusijos problema. Taip yra ir šiuo atveju. Manau, jog diskusijos dalyvių paliečiamos problemos nusipelnė rimtesnės traktuotės.

Pirma problema: kas tos vidutinybės ir didžiosios asmenybės, kaip jas nusakyti? Abi minėtos pozicijos nutapė gan paviršutinišką didžiųjų asmenybių paveikslą, kur jis arba idiliškas (Ivaškevičius), arba pernelyg niūrus (progresyvūs intelektualai). Išvengdamas šių trūkumų ir pristatydamas alternatyvų paveikslą, suteiksiu reikiamą niuansą, papildomą perspektyvą. Antrą problemą galima nusakyti taip: ar didžios, išskirtinės asmenybės kultūros srityje nusipelnė kitokių nei vidutinybės sąlygų? Šią problemą pristatė progresyvūs intelektualai, pasisakydami prieš bet kokią nelygybės užuominą. Parodysiu, kad jų propaguojamas visuotinės lygybės įgyvendinimas kultūros srityje prasilenkia su teisingumu ir yra žalingas.

 

I

Idiliškas paveikslas

 

Itin sunku – tiksliau, neįmanoma – pateikti apibrėžimą, kuriuo tiksliai nusakytume, kas ta „didžioji asmenybė“. Atrodo, bet koks griežtas apibrėžimas didžiosioms asmenybėms per ankštas. Todėl elgsiuosi kukliau ir sieksiu pateikti ne tikslų, išsamų aprašymą, bet šen išryškinti ryškiausius joms būdingus bruožus, ten galbūt užsiminti, kas turėtų likti antrame plane, – žodžiu, nutapyti apytikslį, labiau ar mažiau realybę atitinkantį didžiųjų asmenybių paveikslą. Panašiai ir kitų tekstus apie didžiąsias asmenybes traktuoju kaip tokį bandymą.

Tapydamas didžiųjų asmenybių ir vidutinybių paveikslą Ivaškevičius naudoja gan primityvią priemonę: visa, kas gera ir kilnu, priskiria didžiosioms asmenybėms, kas nepatrauklu – vidutinybėms. Todėl, pasak jo, vidutinybės yra prisitaikėliškos, vengiančios rizikos, veidmainiškos, o didžiosios asmenybės yra taisykles laužantys, veržlūs individualistai. Ketinimas puikus, tačiau toks kontrastas prasilenkia su realybe: istorijoje esama pakankamai atvejų, kai išskirtinio pripažinimo sulaukę žmonės asmeniniame gyvenime pasižymėjo Ivaškevičiaus vidutinybėms priskiriamomis, kartais netgi nepatrauklesnėmis savybėmis (ryškesnis pavyzdys – iškiliausias XX a. filosofas Martinas Heideggeris, kuris realiame gyvenime buvo veidmainis prisitaikėlis, palankiai sutikęs nacių režimą, panašiai kaip žymus prancūzų rašytojas, aršus antisemitas Louis-Ferdinand’as Céline’as). Akivaizdu, kad geros, vertinamos asmens būdo savybės ar laikysena taisyklių atžvilgiu didžiųjų asmenybių neapibrėžia.

Kitas Ivaškevičiaus kuriamas kontrastas yra istorinis: neva anksčiau didžiosios asmenybės buvo visuotinai gerbiamos ir aukštinamos (mitinis didžiųjų asmenybių aukso amžius?), o šiais laikais jos skriaudžiamos ir menkinamos. Ivaškevičius klausia: „Ar kada nors dar grįš Didžiųjų asmenybių laikai?“ O man nuoširdžiai norėtųsi sužinoti, kuris istorinis laikotarpis buvo toks palankus didžiosioms asmenybėms, kad nusipelnė šio pavadinimo.

Ivaškevičiaus ketinimas išskirti ir pristatyti didžiųjų asmenybių ir vidutinybių skirtumus man artimas, tačiau jo tapomas paveikslas idiliškas; spalvos sutirštintos, kontrastai pernelyg ryškūs, iškeliamos ir išryškinamos neesminės savybės – parenkamos netinkamos proporcijos.

 

Niūrus paveikslas

 

Ivaškevičius didžiąsias asmenybes pristato pernelyg skaisčioje šviesoje, o progresyvių intelektualų paveiksle vyrauja niūrios spalvos ir šešėliai. Vienas iš pavyzdžių – kolegos filosofo, aktyvisto Žygimanto Menčenkovo šia tema publikuotas tekstas, kuriame jis piešia ganėtinai nepatrauklų didžiųjų asmenybių paveikslą, pabrėždamas, jog didžiosiomis asmenybėmis dažniausiai vadinami vyrai šovinistai, kurie netgi „kartais peržengia kitos moters autonomiją ir valią spręsti“² (įdomu, kokia žmonių grupė išvengtų tokio kaltinimo?). Menčenkovo didžiųjų asmenybių charakteristika pernelyg banali ir nebūtų svarstytina, jeigu nesektų pagreitį vis įgaunančia šiuolaikine tendencija didžiąsias asmenybes daugiausia traktuoti pagal jų realius ar sufantazuotus nusižengimus. Didžiosios asmenybės tapomos tamsiomis spalvomis, labiausiai išryškinama visa, kas galėtų jas sukompromituoti.

Čia neprošal skirti du vidutinybių tipus: egzistuoja motyvuotos, aktyvios vidutinybės, turinčios ambicijų konkrečioje kultūros srityje, tačiau suvokiančios, kad dėl vienų ar kitų priežasčių joms mažai tikėtina pasiekti aukštumas. Nepaisant to, jų požiūris į didžiąsias asmenybes yra teigiamas, šios tokias vidutinybes motyvuoja – kiek tai įmanoma – susiimti ir tobulėti. Žodis „vidutinybė“ dažnai vartojamas su paniekos gaidele, bet, akivaizdu, šis vidutinybių tipas jokios paniekos nenusipelnė. Šiam tipui mielai priskirčiau ir save.

Tačiau egzistuoja priešingas, reaktyvus ir pagiežingas vidutinybių tipas – šių vidutinybių didžiosios asmenybės ne motyvuoja, o kaip tik, žadindamos nevisavertiškumo jausmą, joms sukelia priešiškumą. Pirmo tipo vidutinybės stengiasi pakilti iki didžiųjų asmenybių lygmens, o pagiežingos vidutinybės, priešingai, siekia didžiąsias asmenybes iki savo lygmens nužeminti. Didžiausią pasimėgavimą joms kelia knaisiojimasis po viską, kas yra problemiška, purvina, viską, kas galėtų sumenkinti nuopelnus, sulyginti išskirtinumą ir pranašumą (2022 metų režisieriaus Toddo Fieldo filmas „Tár“ yra puiki šio specifinio sadistinio mėgavimosi didingumo žlugdymu iliustracija).

Dažnai būtent šios vidutinybės siekia pateikti kuo bjauresnį didžiosios asmenybės paveikslą; tai neretai atliekama prisidengus socialiniu teisingumu ir kitomis kilniomis idėjomis. Jeigu žodis „vidutinybė“ nusipelnė neigiamos konotacijos, tai tik kalbant apie šį tipą.

Sutirštindamas spalvas, kurdamas ryškų kontrastą Ivaškevičius elgiasi kaip dramaturgas, siekiantis išgauti kuo stipresnį efektą. Akcentuodamas problemiškas didžiųjų asmenybių savybes Menčenkovas elgiasi kaip aktyvistas, norintis atkreipti dėmesį į socialines problemas. Bet šie atvaizdai pernelyg paviršutiniški, banalūs ir per daug nutolę nuo realybės.

 

Trys bendriausi bruožai

 

Šiuolaikiniam žmogui sunku vartoti didžiųjų asmenybių ir vidutinybių sąvokas rimtai, bent šiek tiek neatmiešus jų lengvabūdiška ironija. Tai suprantama, nes šios sąvokos išaugo ir suvešėjo kontekste, kuris per daug svetimas ir atgrasus šiuolaikiniam žmogui. Klasikinis didžiųjų asmenybių paveikslas yra prisodrintas romantiškų nuo žemiškojo pasaulio atitolusių ir su transcendencija komunikuojančių, dvasių apsėstų ir įkvėptų genijų vaizdinių, įvairių atgyvenusių metafizinių ir idealistinių idėjų.

Niekas mums neuždraus šioms sąvokoms suteikti paprastesnę reikšmę, kurioje neliktų transcendentinio patoso. Jeigu reikėtų pateikti didžiųjų asmenybių paveikslą, pirma, žvelgdamas iš platesnės perspektyvos, skirčiau tris pagrindinius didžiąsias asmenybes apibūdinančius bruožus: išskirtinės asmeninės savybės (gabumai, prioritetai ir t. t.), išskirtinės kokybės kūriniai arba pasiekimai, galiausiai išskirtinis žmonių joms skiriamas pripažinimas. Svarbiausia, jog neužtenka tik vienos iš šių sudedamųjų, kad turėtume didžiąją asmenybę.

Pripažinimas yra mažiausiai svarbus, neretai tik istorijos eiga parodo, jog jis buvo suteiktas nereikšmingai asmenybei. Dažnai ir pačios didžiosios asmenybės jį užsitarnauja tik vėlesniame gyvenime arba po mirties. Išskirtinio kūrinio taip pat neužtenka, kad galėtume kalbėti apie didžiąją asmenybę. Visai gali būti, jog jis atsirado per atsitiktinumą, tarsi stebuklas (tokius kūrėjus anglakalbiai taikliai vadina one-hit wonder). Didžiosios asmenybės, priešingai, savo kūrinius brandina su tokiu pat būtinumu, kaip savo vaisius nokina vaismedis. Galiausiai, neužtenka tik išskirtinių asmeninių savybių, nes kitaip didžiosiomis asmenybėmis turėtume laikyti gražias sielas, bijančias savo dvasios turtingumą subjauroti realiu darbu, visokius talentingus tinginius (šiuo atveju galima kalbėti tik apie potencialią didžiąją asmenybę). Kad galėtume kalbėti apie visavertę didžiąją asmenybę, turi vienaip ar kitaip unisonu suskambėti visi trys minėti bruožai. Didžiąją asmenybę galime palyginti su vaismedžiu (asmeninės savybės), kuris duoda vaisius (kūriniai), sulaukiančius ekspertų įvertinimo (pripažinimas).

 

Prioritetų unikalumas kaip ryškiausias bruožas

 

Pažvelkime į didžiąsias asmenybes iš arčiau ir pirmame paveikslo plane įkurdinkime tai, kas jas labiausiai skiria nuo įprasto žmogaus, – unikalius prioritetus. Didžiosios asmenybės savo dvasinius, fiziologinius, dėmesio ir laiko resursus investuoja į veiklą konkrečioje kultūros srityje; kiekviena asmeninė savybė atiduoda duoklę šiam tikslui, kiekvienas sutiktas žmogus, kiekviena laisva akimirka, net ir poilsio epizodai, tarnauja jam. Unikalūs prioritetai yra tarsi dviašmenis kalavijas: iš vienos pusės, dėl jų sukuriami išskirtiniai kultūros kūriniai, iš kitos – jie taip pat sukuria išskirtinį pažeidžiamumą. Paskyrus didžiąją dalį resursų vienam tikslui, jų mažiau lieka kitose srityse – tai diktuoja elementarus resursų paskirstymo principas. Todėl didžiosios asmenybės dažnai pasižymi prasta sveikata, kaip Franzas Kafka, Kurtas Gödelis arba Friedrichas Nietzschė, kurie dėl sveikatos problemų buvo prižiūrimi ir slaugomi artimųjų; yra pernelyg įnikusios į savo srities problemas, kad domėtųsi aplinkiniu pasauliu, kaip Albertas Einsteinas, kuris kartą pasiklydo keli kvartalai nuo savo namų ir įbėgęs į artimiausią parduotuvę pardavėjui pasakė: „Aš Einsteinas, ar galite parvesti mane namo?“; yra prastai socializuotos ir nesukalbamos, kaip filosofai Arthuras Schopenhaueris arba Ludwigas Wittgensteinas, kuris atsisakė bendrauti, valgyti kartu su kolegomis ar dirbti administracinį darbą ir mokė tik tuos žmones, kuriuos norėjo mokyti, ir tiksliai taip, kaip norėjo³. Kalbant apie didžiųjų asmenybių gyvavimo sąlygas reikia pasakyti, kad didžiosios asmenybės kažkuo panašios į gimdyves – savo jėgas aukoja vaisiui, dėl kurio tampa trapios, socialiniu požiūriu pažeidžiamos. Leiskime šia tema prabilti didžiajai asmenybei: „Aukštesniajai sielai tenkantys pavojai neišvengiamai didesni, – teigia Nietzschė, – ir, atsižvelgus į jos gyvenimo sąlygų sudėtingumą, tikimybė, kad ji patirs nesėkmę ir pražus, yra milžiniška.“⁴

 

Didžiųjų asmenybių pažeidžiamumas institucijose

 

Šis pažeidžiamumas ir prioritetų skirtumas ypač išryškėja institucijose. Išskirtiniais gabumais ir prioritetais pasižymintys žmonės neretai ne tik užima žemesnę institucinę poziciją, nes savo laiko nėra linkę švaistyti smulkmeniškai veiklai, ne tik sunkiai sulaukia pripažinimo dėl savo inovatyvių kūrinių, bet ir yra engiami pavydulingų ir pagiežingų aukštas pozicijas užimančių vidutinybių. Šį momentą taikliai nusakė Schopenhaueris: „Kai tik kurioje nors srityje išryškėja talentas, visos vidutinybės vieningai stengiasi jį nuslėpti, jam pakenkti ir visais būdais neleisti, kad jis taptų žinomas ir garsus, tarsi tam įvykus būtų atskleistas šių vidutinybių lėkštumas ir mėgėjiškumas.“⁵ (Tekstas⁶, kuriame Ivaškevičius aprašo savo konfliktą su Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovu ir atleidimą iš pareigų, puikiai iliustruoja institucinės hierarchijos triumfą prieš gabumų hierarchiją.)

Įtaigią prioritetų skirtumo iliustraciją pateikia šiųmetis Christopherio Nolano filmas „Openheimeris“. Antroje filmo pusėje vaizduojamas mokslininko Oppenheimerio ir biurokrato Lewiso Strausso konfliktas: pastarasis, vedamas asmeninių ir karjeristinių paskatų, įtaria Oppenheimerį nuteikus visą mokslininkų bendruomenę prieš jį ir siekia panaikinti Oppenheimerio politinę įtaką. Paskutinė scena filme, kurioje vaizduojamas pagrindinio veikėjo ir Einsteino pokalbis, įtaigiai atskleidžia prioritetų kontrastą: kai paaiškėja, kad visą tą laiką Oppenheimeris buvo suinteresuotas ne karjera ir sąmokslu, bet savo moksliniu atradimu ir galimomis jo pasekmėmis, Straussas išryškėja kaip pavydi vidutinybė, kuri nesugeba suvokti didžiosios asmenybės prioritetų, nes ją vertina pagal save.

Didžiųjų asmenybių paveiksle į pirmą planą derėtų iškelti prioritetų unikalumą, iš to kylančias subtilias gyvavimo sąlygas, pažeidžiamumą, o ne problemiškas ar kitas paskiras būdo savybes – kas labiau priklauso antram planui, – kaip tai daro Ivaškevičius ir progresyvūs intelektualai.

 

II

Demokratinis jausmas versus teisingumas

 

Šiais laikais jautrumas nelygybės, diskriminacijos apraiškoms yra kaip niekada anksčiau išvystytas, imlus įvairiems niuansams ir taip įjautrintas, jog kartais atrodo, kad revoliucijos nelygybės srityje vyksta kas savaitę. Pavadinkime šį mūsų amžiui specifinį jautrumą nelygybei šiuolaikiniu demokratiniu jausmu. „Demokratinio jausmo kritika“ reiškia ne lygybės atsisakymą, bet bandymą atsekti atvejus, kai ja piktnaudžiaujama. O piktnaudžiauti lengva, kai demokratinis jausmas dar su niekada negirdėtu primygtinumu mums teigia: „Šalin visas privilegijas ir hierarchijas kultūros srityje! Visi žmonės turėtų būti traktuojami kaip lygūs!..“

Marija Antanavičiūtė yra teisi, kai Ivaškevičiaus grėsmingai skambančią formuluotę „vidutinybių revoliucija“ aiškina tuo, jog tai tėra „kultūros ir viešojo gyvenimo demokratizacija“⁷, bet klysta dėl išskirtinai optimistinio šio proceso vertinimo. Suprask: tai yra teigiamas dalykas, todėl nėra ko bijoti! Tačiau demokratizacija kultūroje taip pat reiškia aklumą skirtumams, vienodų standartų primetimą skirtingiems žmonėms.

Akivaizdu, jog lygybė tėra idealas – tikrovėje, priešingai, žmonės skiriasi gabumais, nuopelnais, būdo savybėmis, verte, temperamentu ir t. t. Kaip galima užtikrinti lygybę tikrovėje, kuri yra tokia priešinga jai savo marga skirtumų įvairove? Suteikdami visiems tiek pat ir sudarydami vienodas sąlygas, ignoruojame realius skirtumus tarp individų ir elgiamės neteisingai. Kodėl gabus, nusipelnęs žmogus turėtų gauti tiek pat ir gyventi tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir negabus, niekuo nepasižymėjęs žmogus? Noriu pasakyti, kad lygybė yra didžiausia neteisybė. Todėl teisingumas man arčiau širdies. Teisingumas nesako, kad visus žmones turime sulyginti ir atseikėti po tiek pat, bet kad kiekvienas turėtų gauti tiek, kiek yra vertas ar nusipelnė. Šiuo požiūriu teisingumo jausmas yra artimesnis tikrovei, nes atsižvelgia į realiai egzistuojančius žmonių skirtumus ir nuopelnus.

 

Deramos sąlygos ar nepagrįsta privilegija?

 

Manau, kad svarbu atsižvelgti į anksčiau minėtus du pagrindinius – teigiamą ir neigiamą – aspektus: didžiųjų asmenybių realią arba potencialią vertę kultūrai ir kainą, kurią jos susimoka. Mano pateikto didžiųjų asmenybių paveikslo raison d’être ir buvo išryškinti šiuos du iš unikalių prioritetų kylančius aspektus. Tik žinodami didžiųjų asmenybių išskirtinę vertę ir auką galime kalbėti apie teisingumą joms ir deramų sąlygų užtikrinimą.

Didžiosioms asmenybėms tenkančių gyvavimo sąlygų neišmanantys arba jas ignoruojantys į kalbą apie deramas sąlygas žvelgia tartum į kalbą apie kažką „daugiau“, nepagrįstą privilegiją. Tačiau „deramos sąlygos“ nereiškia „geresnės sąlygos“. Nepelnytos privilegijos iliuziją sukuria prielaida, kad visi žmonės yra tokie patys, todėl visi nusipelnė vienodų sąlygų ir tie, kurie jų išvengia, yra nepelnytai privilegijuoti.

Ar kokį nors gabų menininką atitolinę nuo institucinių įsipareigojimų, rutininio darbo arba gabų mokslininką, filosofą atleidę nuo privalomo ir retai naudingo mokslinių straipsnių rašymo, dalyvavimo konferencijose, administracinio darbo ir panašaus laiko švaistymo suteiksime jiems nepelnytą privilegiją ar tiesiog užtikrinsime tokių žmonių gabumus, gyvavimo sąlygas, vertę kultūrai atitinkančias optimalias gyvavimo ir kūrybos sąlygas? Ar galime tikėtis įprastų atsakomybių laikymosi iš žmogaus, kuris atsako aukštesniam tikslui ir jam atiduoda visą savo esatį – laiką, dėmesį, energiją? Demokratinis jausmas, viešoji moralė, institucijų sergėtojai čia visur įžvelgia neteisėtą privilegiją ir piktnaudžiavimą. Tačiau bet kuris kultūra ir jos augimu susirūpinęs žmogus, suprantantis didžiųjų asmenybių išskirtinumą, čia temato teisingumą.

Apie kultūrą vis dažniau prabyla arba jai abejingi, arba netgi priešiški balsai. Bėda ta, kad jie garsiausiai įsakinėja, kokios didžiosios asmenybės turėtų būti pagal demokratinio jausmo keliamus standartus. Galbūt kažkas to labai norėtų, tačiau, Witoldo Gombrowicziaus žodžiais tariant, „reikalai anaiptol ne visada klostosi taip dailiai, kaip to norėtų demokratinė dorybė“⁸. Kultūros numylėtiniais visada buvo išskirtinės, kontroversiškos, retos, nepritapusios didžiosios asmenybės – jų vertė kultūrai visada skyrėsi nuo vidutinybių. Tai jų gabumų, dėmesio, energijos, laiko investavimas, pasiaukojimas, atsidavimas sukūrė, kuria ir kurs pasididžiavimo vertą kultūrą. Jų nuopelnai kultūrai, iššūkiai, su kuriais susiduria, yra pakankamai svarus pagrindas, kad į klausimą „Ar didžiosios, išskirtinės, pasižymėjusios asmenybės kultūros srityje nusipelnė kitokių nei vidutinybės sąlygų?“ atsakytume teigiamai.