UVIS BULIONIS

Istorija, kuri galėjo nenutikti, bet, deja, nutiko

 

Papasakosiu apie vieną smulkų įvykį, kuriam buvo lemta pakeisti visą pasaulio istoriją. Tokių įvykių nutinka nesuskaičiuojama aibė, ir jie dažnai aukštyn kojomis verčia pasaulio istoriją, bet yra tokie smulkūs, kad mes iškart juos pametame ilgoje priežastinėje įvykių grandinėje, ką jau kalbėti apie galimybę pripažinti istorinę jų svarbą, užtat kalbame ne apie juos, o apie valdovus, karo žygius, mūšius, sutartis, tarsi šie ir būtų tikrasis istorijos variklis.

Įvykio, apie kurį dabar papasakosiu, svarba neįkainojama, ir jis priklauso tai ypatingai rūšiai įvykių, kurie galėjo nutikti, bet nenutiko, tačiau jeigu jis būtų nutikęs, prieš du šimtus metų mes būtume iš aukščiausios kokybės marmuro iškalę didingą paminklą suvargusiam Lietuvos kaimo gyventojui, kurio ir vardas, ir pavardė seniai jau išdulkėjo iš žmonių atminties. Minios turistų iš viso pasaulio plūstų nulenkti prieš jį galvą, nes taip jau nutiko, kad paskutinį 1761 m. sekmadienį po mišių Pašvitinio bažnyčioje jis spėjo prisivaišinti Starkonių alumi ir traukdamas linksmą dainą smagiai sau svirinėjo namo menkai išvažinėtu vieškeliu. Dėl to jis per vėlai išgirdo tilindžiuojant trijų arklių tempiamų rogių varpelius, iš išgąsčio nerangiai sumostagavo rankomis, nudribo į sniegu užverstą šalikelės griovį, bet dar suskubo plačiu mostu nusivožti zuikinę kepurę, kad parodytų begalinį atsidavimą dvarponiams. Tik, užuot išreiškęs valstietišką pagarbą, tuo teatrališku mostu jis netikėtai ėmė keisti pasaulio istoriją, kuri nuo tos akimirkos jau nebebuvo tokia, kokia surašyta vadovėliuose. Nieko daugiau likimas iš jo nereikalavo, tik to vieno mosto, už kurį jam ir iškilo paminklas nenutikusios istorijos erdvėse.

Žmogus nespėjo nė nustebti, kai nuo staigaus jo judesio pasibaidę arkliai stojosi piestu, rogės apsivertė ir nusirito į griovį negyvai prispausdamos per rogių kraštą iškritusį mažą berniūkštį, kuris susuptas į kailius visą kelią nuo Žeimelio krikšto motinos glėbyje sapnavo pieno baltumo kūdikiškus sapnus. Po pusės amžiaus berniūkščio vardo niekas nebeprisiminė, nors tą vardą jis ką tik buvo gavęs. Lemtis nebuvo žiauri, tiesiog nebeturėdama kitos išeities ji ryžosi žengti kraštutinį žingsnį, nes pati persigando, kai savo didelėmis akimis išvydo, kur link suka istorijos ratas. Korekcijos įrankiu ji pasirinko valstietį, rodos, iš Mikniūnų kaimo ir tikėjosi su jo pagalba ištaisyti klaidą, bet valstietis, kaip dabar puikiai žinome, pabūgo per sunkios naštos, jis norėjo išsaugoti savo sielą, istorijos ratas jam buvo nė motais, todėl kaip pilka pelytė jis įsmuko į pusnį ir joje pasislėpė, arkliai nepasibaidė, rogės neapvirto, tik paniekinančiai šnypšdamos išdidžiai prašvilpė pro istorijos pamirštą valstietį, kurio nė vienas rogių keleivis gal nė nepastebėjo.

Net jeigu būtų žinojęs, valstietis nebūtų išdrįsęs. Ar verta dėl to jį smerkti? O kaip jūs pasielgtumėte to valstiečio vietoje? Aišku, kūdikio nežudytumėte. O jeigu žinotumėte, kad rizikuodami savo siela išgelbėtumėte kokį šimtą milijonų gyvybių? Saugotumėte savo sielą? Ne, tai ne fantastika, tai istorijos galimybė, kuri tą pavakarę buvo pražiopsota. Paminklo nebeliko kam statyti, nebent pražiopsotai progai.

 

 

Spėlionės, kas būtų, jeigu būtų, nėra nemokslinės, jomis grindžiamos ne tik žmogaus svajonės, bet ir šiuolaikinė kontrafaktinė istorija, kuri žino faktus, kokie jie buvo, bet žino, kad tie faktai galėjo būti kitokie. Juk sutiksite, kad pasaulis dabar atrodytų kitaip, jeigu Hitleris būtų kritęs Pirmojo pasaulinio karo fronte, jeigu Fani Kaplan būtų nušovusi Leniną, net jeigu Michailui Gorbačiovui būtų pavykusi perestroika, o tuo labiau jeigu Putinas galą būtų gavęs tamsioje Leningrado tarpuvartėje, nes istorija vyksta ne savaime ir nepriklausomai nuo žmonių, istoriją pirmyn stumia individai, jų protas, jų valia, jų vaizduotė. Istorija – ne miesto autobusas, kuris važiuoja griežtai nustatytu maršrutu, vairuojamas bet kurio vairuotojo. Kūniškas mūsų pasaulio pavidalas lipdomas iš visiškai konkrečių žmonių vaizduotės ir dvasios turinio, iš pačių paprasčiausių veiksmų.

Tokį didelių pastangų nereikalaujantį veiksmą ir turėjo atlikti valstietis iš Mikniūnų kaimo, o gal tas Starkonių alaus mėgėjas, nors greičiausiai tai buvo apylinkėje garsėjęs maištingasis Binėnų kaimo kalvis, kuris po kelerių metų žuvo Šiaulių ekonomijos sukilime, o tą šventą dieną prievaizdo lieptas skubiai gabeno dar karštas pasagas į Pamūšio dvarą, – dabar nebesupaisysi, kuris ten jų slėpėsi po zuikine kepure ir neatliko likimo skirtos užduoties. O juk net nereikėjo pralieti kūdikio kraujo, gal būtų užtekę kokio stipresnio sukrėtimo, ir pasaulio istorija būtų pasukusi daug šviesesne kryptimi.

Paprastas kaimo žmogelis tą akimirką savo zuikinėje kepurėje nešėsi visos Rusijos imperijos likimą, tvirtais siūlais surištą su berniūkščio likimu. Būtų žmogelis iš tikrųjų pabaidęs arklius, būtų rogės apsivožusios, ir neilgai trukus nuo prisigrobtų svetimų žemių ir imperinio godulio išpampusi Rusija būtų subyrėjusi į daugybę mažų valstybėlių. Tam neryžtingam žmogeliui likimas suteikė neįtikėtinus įgaliojimus iš istorinės tikrovės išbraukti Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, iš Hitlerio atimti Trečiojo reicho paranoją, Staliną išauginti dievobaimingu kaimo šventiku, sutramdyti ir Mao Dzedongą, ir Kimų dinastiją Šiaurės Korėjoje, išbraukti Holodomorą ir šiandienines Ukrainos kančias ir daugybę kitų baisių dalykų, kurie nutiko, ir tik dėl to, kad mažas berniūkštis laimingai parvyko namo į gimtąjį Pamūšio dvarą, ir Napoleonas nesutriuškino Rusijos.

 

 

Rygos burmistro krėsle tuo laiku sėdėjo turtingas pirklys, kuriam likimas atsiuntė tris sūnus – du buvo protingi, o trečias ant Mūšos upės kranto nusipirko dvarą (šio pėdsakai šiomis dienomis jau baigia išnykti nuo žemės paviršiaus). Netrukus tame dvare gimė mažas berniukas, saulėtą ir speiguotą sekmadienio, 1761 m. gruodžio 27 d., rytą Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčioje jį pakrikštijo pastorius Martinas, o mūsų tautinė savimeilė gavo progą pasipuikuoti, kad ir ant Mūšos krantų gimsta žmonės, galintys lemti pasaulio istoriją.

Nesidžiaugė tik dangus – iškart po krikšto jis išsigando mažo berniūkščio ir pasiuntė jam pražūtį, bet šios jis ne tik tąsyk, bet ir daugybę kartų vėliau išvengė pavojų pilname savo gyvenimo kelyje. Kodėl jį vertėjo nugalabyti? Dangus nesitikėjo, kad berniūkštis kaip galingas viesulas įsibraus į istoriją ir dramatiškai pasuks per jo sielą ėmusios tekėti pasaulio istorijos vagą, kurią likimas seniai jau buvo išrausęs žmonijai palankia linkme. Berniūkštis to, deja, nesuvokė.

Ne, nebuvo tas berniukas pabaisa, priešingai, jis išaugo labai elegantiškas, protingas, gražus, ramus, aristokratiškai kaprizingas ir garbėtroška vyras. Jis išaugo į žymiausius Napoleono laikų karvedžius ir jam pati Lietuva su lietuviais maža terūpėjo, nes, būdamas priesaika susaistytas karys, jis galvojo ne apie istorines pasekmes, o apie profesinį meistriškumą, todėl su entuziazmu malšino Tado Kosciuškos sukilimą, pasižymėjo užimant Vilnių, dalyvavo Rusijos karuose su Turkija. Jis buvo sparčiai kylanti Rusijos karo žvaigždė. Naktį į 1812 m. birželio 25 d. būtent jo vadovaujama Pirmoji Vakarų armija, sudariusi daugiau nei pusę visų Rusijos karinių pajėgų, pasitiko Napoleono kariuomenę ties Kaunu ir Vilniumi, jam vadovaujant Napoleonas buvo įviliotas į Rusijos gilumą, išsekintas, demoralizuotas, susargdintas, nieko nepešė ir turėjo sprukti namo į savo dulce France, pakeles nuklodamas tūkstančiais žuvusių karių. Vėliau jo vedama jungtinė Rusijos ir Prūsijos kariuomenė triuškindama Napoleoną įžygiavo į Paryžių ir jį užėmė. Už šį žygdarbį Rusijos imperatorius Aleksandras I Paryžiuje jam suteikė grafo titulą ir pakėlė į feldmaršalus. Likimas nebuvo pavydus, tačiau žūtbūt siekė visus jo nuopelnus perduoti bet kuriam kitam rusų karo vadui – Michailui Kutuzovui, Piotrui Bagrationui ar rusų kariuomenėje knibždėte knibždėjusiems Prūsijos generolams, – kad tik jam nebūtų leista ištarti lemiamo žodžio. Tik net ir likimas dažnai nesugeba pats savęs įveikti, o dangaus norai taip ir lieka vien graži neišsipildžiusi svajonė.

Berniuko vardas buvo Michaelis Andreasas Barclay’us de Tolly.

 

 

Kai Mikniūnų kaimo valstietis, net ir priputęs Starkonių alaus, atsisakė vykdyti jam skirtą užduotį, likimas dar kelis sykius beviltiškai mėgino susidoroti su Pamūšio generolu. Paskutinį šansą jis gavo žiauriame mūšyje prie Ylavos 1807 m. vasario 7–8 d., kuriame atsakomybę už Barclay’aus gyvybę užkrovė ant prancūzų kareivio Tireuro d’Élite’o pečių, tačiau kai prancūzo ranka paskutinę akimirką sudrebėjo ir jo paleista kulka pralėkė labai arti Barclay’aus širdies, bet pataikė ne į širdį, o į dešinę ranką ir sutrupino kaulą, likimas net aiktelėjo iš pasibaisėjimo suvokęs, kad dabar jau viskas baigta – jis pats viską fatališkai sugadino. Geriau jau būtų to nedaręs.

Štai čia mūsų kontrafaktinė istorija ir pasiekia kulminaciją.

Tiesiai iš mūšio lauko Barclay’us buvo skubiai išgabentas į Karaliaučių, o iš jo perkeltas į Klaipėdą. Besigydant kreivarankio prancūzo padarytą žaizdą ir apmąstant skaudžią karinio susidūrimo su Napoleono kariuomene patirtį, būtent Klaipėdoje to vyro iš Pamūšio kaimo galvoje gimė genialus sumanymas, už kurį Rusija jam bus dėkinga iki savo dienų galo arba prakeiks, supratusi, kad dėl Barclay’aus genijaus ji laimėjo karą, bet pražiopsojo istorinį šansą jau XIX a. tapti civilizuota valstybe.

 

 

Po Jėnos mūšio 1806 m. spalio 14 d., kuriame Prūsija patyrė skaudų pralaimėjimą ir prarado didžiąją dalį teritorijos, Klaipėda de facto tapo laikinąja Prūsijos karalystės sostine. Joje nuo 1807 m. sausio glaudėsi Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III ir karalienė Luizė. Tai buvo laikas tarp dviejų svarbių mūšių – Ylavos ir Frydlando, – privedusių prie Tilžės taikos, kurią Napoleonas ir Aleksandras I pasirašė ant plausto Nemuno viduryje, tarp Panemunės ir Tilžės. Klaipėda kartu buvo ir Rusijos imperijos sostinė, nes ten rezidavo ir imperatorius Aleksandras I, kuris 1807 m. balandžio 18 d. susitiko su Barclay’umi ir iš jo lūpų išgirdo tą nelemtą genialiai paprastą planą, kuris po penkerių metų žaibu nutrenkė žemėn Napoleono žvaigždę, o Rusijai leido nusiraškyti skaniausius pergalės vaisius.

Suvokdamas, kad įprastomis sąlygomis Napoleono kariuomenė yra neįveikiama, Barclay’us prisiminė karuose dažnai naudotą „išdegintos žemės“ taktiką, kai kariuomenė atsitraukia, priešui palikdama visiškai nuniokotą kraštą. Aleksandrą I taip sudomino „išdegintos žemės“ idėja, kad jis ir kitą dieną susitiko su Barclay’umi pasimėgauti Napoleono įkliuvimo į spąstus vizija. Imperatorius jau buvo pažemintas, jis troško revanšo bet kuria kaina. Barclay’us ėmėsi detaliai rengti planą, o jo galutinį variantą kunigaikštis Piotras Volkonskis imperatoriui pristatė Vilniuje 1812 m. gegužės 11 d., kai tik Aleksandras I čia atvyko1.

 

 

Įrodinėdami, kad planas, ant kurio užkibo vargšas Napoleonas, gimė Barclay’aus galvoje, tyrinėtojai dažnai pasiremia prancūzų generolu Mathieu Dumas. Apie drąsų Barclay’aus sumanymą įvilioti Napoleoną į spąstus generolas išgirdo Berlyne aplankęs seną savo pažįstamą bankininką daną Bartholdą Georgą Niebuhrą (netrukus šis tapo šiuolaikinės mokslinės istoriografijos pradininku). Su Niebuhru savo mintimis pasidalino pats Barclay’us, kai jie tris mėnesius artimai bendravo Klaipėdoje: „Niebuhras puikiai išlaikė visas šio sudėtingo atsitraukimo plano detales, kuriomis rusų generolas tikėjosi įvilioti didžiulę prancūzų kariuomenę į Rusijos širdį, net už Maskvos, kad ją nuvargintų, atitrauktų nuo savo operacijų bazės, priverstų išnaudoti savo išteklius ir medžiagas, bet tausotų Rusijos atsargas, o tada, pasitelkęs pagalbon atšiaurias klimato sąlygas, pereitų į kontrpuolimą ir prie Volgos krantų Napoleonui surengtų antrąją Poltavą.“2 Grįžęs į Paryžių „bauginančią ir pernelyg tikslią pranašystę“ generolas Dumas iškart perdavė Vagramo princui, bet nebuvo tikras, ar princas papasakojo apie ją Napoleonui. Greičiausiai ne. Savo ruožtu Niebuhras planą perdavė baronui vom Steinui, kuris Tilžės derybose atstovavo Prūsijai kaip pirmasis ministras, o šis nusiuntė jį Rusijoje tarnavusiems Prūsijos generolams, baronui Ludwigui Freiherrui von Wolzogenui ir baronui Karlui Ludwigui Augustui Friedrichui von Phulliui, kurie abu sudarė panašius karo su Napoleonu planus. Iš pradžių Rusijoje buvo patvirtintas būtent von Phullio planas.

Barclay’us nebuvo kilmingas, jo tėvas dar bandė archyvuose susirasti barono titulą patvirtinančius dokumentus, kurių vis vien nebūtų užtekę patekti į imperatoriui artimą aplinką. Tačiau imperatorius pastebėjo Barclay’ų ir iki pat jo mirties jautė jam didelę simpatiją. 1810 m. Barclay’us tapo Rusijos karo ministru, gaudamas progą realizuoti savo idėjas. Per porą metų jis ne tik dvigubai sustiprino kariuomenę, bet ir paruošė šalį neišvengiamai prancūzų invazijai. Dvaro istorikas generolas Modestas Bogdanovičius džiaugėsi, kad nepraėjo nė 4 metai po Tilžės taikos, o Rusija jau buvo pasiruošusi atremti naujus priešo antpuolius3. Tik ir to dar nepakako, nes 1812 m. Rusijos imperijos sieną peržengė vos ne triskart gausesnės Napoleono pajėgos.

 

 

Iš pradžių Barclay’aus plano niekas, išskyrus imperatorių, nepalaikė, jam priešinosi, tačiau po persilaužimo kare apie atsitraukimą imta kalbėti kaip apie vienintelį teisingą sprendimą. Rusijos imperijos istoriografija Barclay’ų ėmė vaizduoti kaip herojišką kovotoją su kenkėjais, trukdančiais įgyvendinti tikrąjį išsigelbėjimo planą. Gėris, žinoma, nugali, nors iš pradžių ir nėra tinkamai apdovanojamas, netgi baudžiamas. Net ir po sutriuškinimo 1807 m. dauguma Rusijos karo vadų svajojo apie puolimą ir mūšius su prancūzais Varšuvos hercogystėje ar Prūsijoje, rezgė intrigas prieš „vokietį Tolly“, kaltino jį bailumu ar net tėvynės išdavyste, o atsitraukimas žadino milžinišką Rusijos visuomenės nepasitenkinimą. Neatlaikęs spaudimo jau 1812 m. rugpjūčio 29 d. imperatorius netikėtai atšaukė „užsienietį“ Barclay’ų iš karo vado pareigų ir vadovavimą perdavė „tarp rusų didžiausią autoritetą turėjusiam“4 Michailui Kutuzovui, iš kurio nesugebėjimo vadovauti šaipėsi kiti karo vadai. Imperatorius patenkino Barclay’aus prašymą atleisti jį ir iš karo ministro pareigų, tačiau neatšaukė „išdegintos žemės“ taktikos. Todėl Kutuzovas, kurio giminė kildinama iš Herkaus Manto laikų Prūsijos, nors ir skundė imperatoriui Barclay’ų, klusniai vykdė jo planą. Barclay’us dar spėjo dalyvauti žymiosiose Borodino kautynėse, kuriose, anot liudininkų, demonstratyviai bandė prisišaukti mirtį (po juo krito keturi žirgai), tačiau Maskva prancūzams buvo atiduota jau be jo dalyvavimo.

Po poros mėnesių tapo aišku, kad Barclay’aus planas su kaupu pasiteisino, ir tik jo dėka Rusija išvengė sutriuškinimo. Įvertindamas Barclay’aus karinį talentą imperatorius jį paskyrė Trečiosios armijos vadu, apipylė ordinais ir pinigais (50 000 rublių), o gegužės mėnesį, jau po Kutuzovo mirties, paskyrė vadovauti jungtinei Rusijos ir Prūsijos kariuomenei. Barclay’aus laukė Paryžiaus užėmimas (1814), feldmaršalo antpečiai (1814), kunigaikščio titulas (1815) ir iškilmingas palaidojimas (1818) Jegevestės mauzoliejuje (dabar Estijos Respublika saugo kaip architektūros paminklą).

Pirmasis paminklą Barclay’ui jo mirties vietoje Gesviečiuose, netoli Įsruties, 1821 m. pastatė Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III, imperatoriaus Nikolajaus I įsaku 1837 m. paminklai Barclay’ui ir Kutuzovui pastatyti Sankt Peterburge, vėliau pasistatė Ryga ir Tartu. Visi jie tebestovi. Nėra paminklų tik gimimo ir krikšto vietoje.

Michaelis Andreasas Barclay’us de Tolly, pergudravęs prancūzus ir likimą, laimingai sau išvengė to, ko, visų mūsų nelaimei, neišvengė istorija. Be jo Rusija nebūtų pasirengusi karui, didieji jos karvedžiai būtų beatodairiškai puolę Napoleoną Prūsijoje ir organizavę vieną Borodino po kito, kol būtų gavę neišvengiamą galą. Barclay’us šią stichišką jėgą sutramdė ir nukreipė kariškai protinga, bet pasauliui pražūtinga vaga. Laiko atgal neatsuksi. O ir ką veiksi atsukęs?

 

 

Galėjo ši istorija nenutikti, bet nutiko. O nutikusios istorijos vaizdas mums vis dar kelia baimę ir mes vis dar bandome nuo jos pasislėpti šalikelės pusnyje, nors siekis istoriją matyti tokią, kokią norime matyti, o ne tokią, kokia ji buvo, užmiršti, kokia ji buvo, arba išvis nematyti tėra išvirkščias (neurotinis) kontrafaktinės istorijos variantas. Dabar dar per anksti atkreipti dėmesį į vieną šios nutikusios istorijos detalę, bet neabejoju, kad po kelių dešimtmečių ji pasidarys įdomi ir mums, ir mes išpešime iš jos kultūrinę-turistinę naudą.

Naktį į 1812 m. birželio 25 d. dabartiniame Vilniaus Vingio parke stovėjusiuose įspūdinguose jėzuitų rūmuose (nugriauti 1855 m.), kurie tada priklausė Lietuvos generalgubernatoriui Levinui von Bennigsenui ir kuriuos tada iš jo perpirko Aleksandras I, imperatoriaus garbei buvo surengta prašmatni puota, jos metu policijos ministras Aleksandras Balašovas slapta pranešė, kad Napoleonas persikėlė per Nemuną ties Kaunu ir įžengė į Rusijos imperijos teritoriją5. Pernakvojęs Žiežmariuose, Vievyje ir Rykantuose, birželio 28 d. Napoleonas įžengė į Vilnių, Rusijos imperatorių išstumdamas į Švenčionis. Miestiečiai prancūzus sutiko kaip išvaduotojus. Vilniuje Napoleonas praleido 18 dienų, per jas apžiūrinėjo ne tik Šv. Onos bažnyčią, bet ir miestą, apylinkes, susitikinėjo su studentais ir profesoriais, aukštuomene, įvairiomis delegacijomis. Pačią pirmą dieną jis užkopė į Gedimino kalną ir įsakė ant jo įrengti artilerijos bateriją, paskui nusileido prie Neries, žingine nujojo iki atsitraukiančių rusų sudeginto Žaliojo tilto, prisėdo ant rąsto prie pat vandens ir įsakė tuoj pat čia nutiesti tris tiltus, vieną iš jų pontoninį, o tada kelias valandas stebėjo, kaip triūsia kariai, tiesdami tiltą per Nerį. Kai tiltu jau galėjo žygiuoti kareiviai, Napoleonas šoko ant žirgo ir nujojo į tuos pačius nebeišlikusius rūmus, kuriuose ką tik puotavo Aleksandras I6.

Tad atėjus laikui, kai mes nustosime gąsčiotis nutikusios istorijos ir išdrįsime į savo vietą grąžinti nušimašintas keturias Žaliojo tilto skulptūras, apačioje būtinai išliesime bronzinį Napoleoną, vieną didžiausių asmenybių pasaulio istorijoje, sėdintį ant rąsto prie Neries ir išdidžiai žvelgiantį į kitą krantą, nuo kurio jam vylingai moja bronzinis Pamūšio generolas Barclay’us de Tolly, išgelbėjęs Rusiją ir sunaikinęs Napoleono imperijos didybę. Visas tas kompleksas mums primintų istoriją, kuri virto dabartine tikrove. Galbūt dar reikėtų įrengti keletą suoliukų, ant kurių prisėdę galėtume paspėlioti, kokią Lietuvą turėtume šiandien ir kokie patys būtume, jeigu tą 1761 m. gruodžio 27 d. auksarankis Binėnų kaimo kalvis būtų ryžtingai perkirtęs Barclay’aus ir Rusijos likimo siūlą.

 

 

 

1 Модест Богданович, История отечественной войны 1812 года, Т. 1, Санктпетербург: Типография Торговаго дома С. Струговщикова, Г. Похитонова, Н. Водова и Ko, 1859, p. 99.
2 Mathieu Dumas, Souvenirs du lieutenant général comte Mathieu Dumas du 1770 à 1836, Paris: Librairie de Charles Gosselin, 1839, t. 3, p. 416–417.
3 Богданович, p. 487.
4 Carl von Clausewitz, Historical and Political Writings, vertė Peter Paret ir Daniel Moran, Princeton, New Jersey: Princeton University Press, 1992, p. 137.

5 Богданович, p. 129.
6 Богданович, p. 137.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.