Grožis
Ir vėl paveikslas iš Pirmojo pasaulinio karo. Pasąmonė veikia ar ką? Tam tikri (ir baisūs, ir gražūs) dalykai nesikeičia visuose karuose. Baisiausia, kai nesikeičia žmogaus veidas kare. Ir dar geografija, tarsi būtų karams amžinai pasmerktų žemių.
Prieš porą metų, per Kalėdas, jau buvo memorabilijose labai panaši nuotrauka. Vokiečių kario nufotografuota baltarusių kaimiečių šeima. Kūdikis lopšyje, varganas interjeras. Kažin kur tarp Ašmenos ir Pinsko, kiek tuomet siekė kaizerio batalionai. Fotografai čia visur rašė Russland. Galėtų būti ir mūsų pietrytinis pakraštys. Vokiečiai okupuotose rytų teritorijose visus vietinius gyventojus vadindavo panje. Turbūt nuo lenkiško kreipinio panie, nors kokie čia ponai. Nebent su ironija.
Kai lygini abi nuotraukas, ši daug sunkesnė. Skurdas žiaurus. Murzini vaikų veidukai, neskalbti drabužiai, patalynė, aprūkusios, apsilaupiusios sienos. Tai ne mūsų Rumšiškės. Šventų paveikslų virš galvos irgi nėra. Medinės lovos sustumtos galais, visi čia miega vienas šalia kito, mažieji greičiausiai po du. Kažkur kampe stovi krosnis, gyvybės šaltinis. Ten kelios vištos, irgi šeimos nariai, namiškiai, dabar, dienos metu, išvarytos į lauką pasikapstyti. Turbūt vasara. Bet ligų ir bado nuotraukoje nematyti. Nustebęs kūdikis lopšyje tiesia pirštelį į pakulinę lėlę. Panašų žvilgsnį šiandien pagautum per Krikšto sakramento apeigas.
Nežinia, kokiais keliais į šią pastogę užsuko vokiečių fotografas ir kas čia patraukė jo akį. Negi tokioje vietoje dar galėtum ką nors rekvizuoti ar apkrauti mokesčiais! O gal svetimšalį domino panje buitis, kultūriniai savitumai? Suveikė užkariautojo pranašumas, mintys apie jo kariuomenės nešamą civilizaciją ir laimę? Gal užuojauta? Anų dienų liudininkė, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, savo „Karo meto dienoraščio“ tomuose tiek ir tiek pripasakojusi apie vokiečių valdžios žiaurumus, plėšikavimą, žudynes Lietuvos provincijoje. „Jobo žinios! Jobo žinios!“ – komentuoja ji pasibaisėjusi karo naujienas. Jautriai, geraširdei Puziniškio dvaro bajoraitei skaudėjo širdį dėl kiekvieno gyvo padaro kančių. Subūrė valstiečių vaikų mokyklėlę. Net į felčerių kursus buvo užsirašiusi karo pabaigoje.
Ne iš karto pastebiu, kad vaikų motinos skarelė juoda. Gedulo ženklas. Be abejo, ji – našlė. Ir paauglė mergaitė nuotraukos kampe su tamsia skara. Paprastai moterys ryšėdavo baltai, šviesiai. Anuomet tų dalykų griežtai paisyta. Taigi šių namų galva ir vaikų tėvas – karo auka. Galbūt vienas iš penkių milijonų Rusijos imperijos karių, žuvusių ar paimtų į nelaisvę iki 1917 metų. Aišku, kodėl ta nušiurusi siena ir baisus skurdas. Bet iš kur tada visą šį paveikslą persmelkusi šviesa, kurios negalėjo nepastebėti ir fotografas?
Tarp šios vasaros nedidelių, vietinio pobūdžio atradimų ar apreiškimų – pirmąsyk taip tikrai pamatytas mūsų nešiojamas Viešpaties paveikslas ir panašumas. Žinoma, kad pirmiausia tai veidas, jis ir kalbant apie Dievą visada minimas kaip jo giliausia ir paslaptingiausia tapatybės dalis. Labiausiai trokštama išvysti. Bet pamačiusiam Dievo veidą gresia mirtis, ir dėl to jis nuolatos slepiamas, o savo ženklą ar parašą Dievas palieka kitur ir kitaip. Pavyzdžiui, vienam Senojo Testamento personažui – per išnarintą šlaunikaulį. Raišuodamas tas žmogus eina į tekančią saulę po naktinių imtynių su nepažįstamu vyriškiu ir mintyse duoda tai vietovei naują vardą Penuel, t. y. Dievo veidas, kurį pamatęs jis liko gyvas.
Moteris anądien prisėdo šalia zakristijoje ne dėl išpažinties ar kokių dvasinių reikalų, o tik perduoti linkėjimų ir pasipasakoti, gal kiek pasigirti savo gerais darbais. Klausaisi, dėkoji, pagiri. Nuoširdžiai. Laiko turiu, kantrybės irgi. Paskui kažin kas keičiasi, ir jau norėtum, kad moteriškė būtų kuo ilgiau. Stebiu jos šviesią vasarišką palaidinę iš kažkokios senoviškos medžiagos, tarytum mano vaikystės laikais. Jau nebejaunas stambus veidas. Sakytum, valstietiški bruožai. Raukšlės. Šiek tiek kosmetikos. Bet kažin kas be galo gražu ir šventa, ir visai nesvarbu, ką šneka lūpos. Sutvėrė į savo paveikslą ir panašumą, – praneša Biblija žmogaus sukūrimo istorijoje. Ir pakartos dar sykį. Užantspauduos. Žinoma, girdėta ir paties cituota daugybę kartų. Bet nemaniau, kad kada nors gausiu patirti tą pranešimą taip tiesiogiai ir be jokio pasirengimo.
Nigra sum sed formosa, – kitados seminarijoje per lotynų kalbos paskaitą citavo mums dėstytojas Giesmių giesmę. Neatsimenu, kokia proga, gal dėl neįprastų būdvardžių. Esu tamsi, bet graži. Netikrinau, kaip dabar oficialiai išversta. Našlės moters veidas šioje nuotraukoje tokio grožio ir meilumo, kad nesunku suprasti anoniminį fotografą, kažin kur gūdžiame kaime, baisaus karo metais, išsitraukusį savo aparatą. Jei net stiklinis lęšis gali tai pagauti ir perduoti, ką tada kalbėti apie žmogų, apdovanotą ir akimis, ir širdimi, ir siela.
