Su Ferdinandu

 

kuriamės alibi
 
 

Tikrai niekada nebuvau

kokioje nors dabartyje, praeities kartėlis

ir ateities lūkesčiai, net Ferdinandas gali

paliudyti, pone tyrėjau. Sakote, jie

nepatikimi, net jeigu nuoširdūs?

Tuomet apklauskite liudininkus, kurie ten buvo, –

bendradarbius, pažįstamus, artimuosius,

katę ant kelių ir tuos, kurie matė mane kitur, –

virtualius ekranus, vaizdo kameras, įrašus,

pagaliau tuos visus poetinius prasimanymus.

Nebuvau aš šiame pasaulyje, todėl negalėjau

niekaip kuo nors nusikalsti. Bet jis apklausia

mylimąsias, potraukius, svaigulius, mano ego,

visa tai, kuo buvau nebūdamas, regis, niekur,

ir kurpia kaltinimus, esą aš esu nusidėjęs

nelegaliais įvardijimais, pasekmių nepaisymu,

dar kažkokiais veiksmais ir dabar būsiu teisiamas

už tai, ko gerai nepamenu, kas lyg moneta

ar koks raktas įsmuko į plyšį tarp praeities kartėlio

ir ateities lūkesčių. Nepavydėtina.

 

2021 12
 
 
persikrauname
 
 

Vienbalsiai su Ferdinandu nusprendėme,

kad mūsų psichika (vengiant sąvokų,

susijusių su teologija) užteršta irimo procesų,

paslėptų puvinių, priplėkusi brukalo, per lėta.

Tad nutarėm perkrauti ją tikėdamiesi,

kad legali sistema susitvarkys pati. Atsijungėme

ir sumigom. Bet nesusitvarkė. Tada supratom,

kad reikia ją perdaryti – išvalyti ir sterilizuoti,

pakeisti organines, puvimui neatsparias dalis

tvaresnėmis, gal net sintetinėmis…

Turbūt paklausite: kaip atrodė ta mūsų psichika?

Apvali, gal krepšinio kamuolio dydžio, bet ne oranžinė,

o pilka. Paviršius – kaip smegenų iš anatomijos atlaso,

ritinėjos po baltą kambarį su paveikslu ant sienos –

kvadratas su jame pavaizduotu tokiu pat paviršium

kaip kamuolio, tik spalvotu.

Neprisimenu, kaip, bet mums pavyko: nušvito,

kamuolys ritinėjosi, regis, kiek linksmėliau.

Vidury paveikslo ant sienos atsivėrė tarytum burna

ir atrodė, lyg siurbtų. Tada kamuolys

pašoko ir dingo joje. Burna užsivėrė.

Žiūrėsime, kas įvyko.

 

2021 12

 

 

mąstome apie vidinę kultūrą
 
 

Nė nežinau, Ferdinandai, ką galėtume pasakyti

apie savo vidinių kultūrų gelmes. Štai praeitą naktį

sapnavau, kad ryju mažus paukštukus, tokius kaip žvirbliai,

su plunksnom, grobais ir, atsiprašant, išmatom,

kaip koks krokodilas, mažas, nes kiek stambesnis

dėl tokio grobio tingėtų žiotis. Sakai – evoliucinė

tai atmintis, kai iš jūros ropojom į sausumą? Žvirblių

tada dar nebuvo, neskraidžiojo net plėviasparnės baidyklės.

Sakai – chronologijos čia niekuo dėtos? Ko gero.

Krokodilo vidinę kultūrą tąsyk turėjo sąlygoti

jo virškinimo traktas, įstengęs susidoroti

su plunksnomis, kaulais, snapais… Siūlai verčiau kalbėti

apie muziką bei poeziją ar bent kulinarijos veikalus?

Sunku net suvokti, kiek vidinės kultūros prikaupė

mumyse evoliucija ir kokie rafinuoti, išrankūs

tapo mūsų žarnynai ir skrandžiai.

 

2022 09

 

 

kuriame verslo planą
 
 

Ar ir tau, Ferdinandai, tenka kartais išgirsti,

kad mes šiek tiek pavėlavom į šį pasaulį

ir patys atrodom tarytum antikvarinės prekės

iš sendaikčių parduotuvių, turgelių ar aukcionų?

Lyg tebetąsytume reikalus, su kuriais visuomenės

susidorojo prieš tūkstantmečius ir pamiršo

tartum pernykštį sniegą. Sakai, jog senieji daiktai

tikresni už gaminamus šiandien, tikslingai pritaikytus

žiedinėms ekonomikoms? Verslo požiūriu, tie ir tie

turi stipriųjų, silpnųjų pusių, rizikų ir galimybių.

Svarbiausia – vienas pakeisti kitom, gauti gerą kainą

už nenaudingo daikto tikrumą ir grožį. Tai ką –

steigiam antikvariatą? Tu pateik detalesnį

verslo planą, o aš sutinku įkeisti tave,

kai imsime paskolą, nes rizikuoti kitkuo

būtų per daug rizikinga, nes juk paklausa daiktų

iš kitų laikų priklauso nuo tų laikų paklausos

šių laikų vartotojų juslėse, ji neaiški,

kaip, beje, ir poezijos. O ja, kaip žinai,

jau nebeprekiaujame. Neapsimoka.

 

2022 10

 

 

pasigendame laisvės
 
 

Jeigu jau, Ferdinandai, kaip sakoma, Dievas mums leidžia

rinktis suteikdamas valios laisvę – ko dar? Ko nerimsti?

Sakai, Jis kažkur toli, o policija čia, už kampo?

Šiaip jau turėtų Jis būti, kaip sakoma, tavo širdy.

Bet jei tavyje tik policija arba jei Jam deleguota

per daug policijos funkcijų, žinoma, kyla klausimų.

Dėl viešosios tvarkos pirmiausia, gal ne dėl visų

jos taisyklių punktų, nes juk nepradėsi skųstis suvaržymais

šlapintis viešosiose vietose? Nors krūmokšnis miškelyje

ir koks prezidentūros pastatas – vietos gana skirtingos.

Sakai – tau rūpi ne gamtiniai reikalai, o žodžio laisvė,

dėl kurios tiek kovota? Tegu. Tik atkreipsiu dėmesį,

kad gamtiniai poreikiai kartais tampa imperatyviai

kategoriškesni už kitus, o vietos išlieka svarbios

ir reiškiantis žodžio laisvei: minkštasuolis prieš televizorių,

baras už kampo, soc. tinklas – jos visos diktuoja savo

stilistiką bei standartus. Ir apsižvalgyk, Ferdinandai, –

dar aš, tas Kitas, šalia.

Gal ir jis, kaip sakoma, pasigenda laisvės,

kai tik prasisegi praskiepą ar išsižioji sakiniui,

viešąją tvarką pamiršęs ar ką ten dar?

 

2022 11

 

 

imamės gnoseologijos
 
 

Pasaulis yra, koks yra, Ferdinandai,

tik mes nežinome koks. Mes jį tik vaizduojamės,

akivaizdu, ir čia nieko blogo, o bėdos prasideda,

kai savo vaizduotės vaisių imam vadinti žinojimu.

Klausi – ar tik nenoriu tau kontrabanda pranešti,

kad Žemė plokščia, dramblių ar banginių laikoma,

tik nedrįstu? Nurimk, su mokslu gal jau nesiginčysim.

Nors gal supranti – man pasaulis vienoks, tau kitoks,

o likusiems milijardams – dar truputėlį kitoks.

Nepaisant globalizacijos ir dramblių su banginiais.

Priklauso tai nuo akiračio pločio, nuo išsilavinimo,

nuo jį teikiančių rankų, kurios tau, regis, nebuvo

dosnios ar pats nebuvai imlus. Tad siūlau

kuo atidžiau įvertinti nuosavus įsivaizdavimus

ir įsitikinti, ar su laiku jie keitėsi veikiami

gnoseologinių procedūrų? Nes gal tik kaita

prasklaido žinojimo tamsą…

 

2022 11

 

 

imamės sekti dvynius
 
 

Ar tau, Ferdinandai, kartais nepasirodo,

kad mudu turime dar po vieną dvynį ar dublerį,

kurie daug metų veikė ir tebeveikia

empirinėje tikrovėje, veliasi į visokiausius

reikalus, visą atsakomybę palikdami mums?

Sakai, kad Kastoras turi Poluksą, tu – tą Kitą

ir atvirkščiai? Bet aš čia ne apie tuos, dieviškuosius,

ir ne apie Romulą-Remą (beje, kuris ten kurį

nudaigojo?). Aš apie tuos, pasirodančius

viešumoje vietoj mūsų ir mumis prisistatančius

taip, kad net mes nebeatskiriam.

Esą taip jie saugo mus pavojingose situacijose

nuo galimų atentatų, nors išeina visai atvirkščiai –

situacijos mus prisiveja, turime teisintis,

statydami į pavojų savo geras reputacijas.

Pikčiausia, kad pavaduojami būnam ne tik viešumoj,

bet ir gana diskretiškose aplinkose, uzurpuojant

mūsų slapčiausius asmenis, taip juos išniekinant!

Sakai – pasirodo kartais, tačiau visada pagalvodavai,

jog tai šlykščiosios mano intrigos? Ir aš taip ilgai maniau

apie tave, bet paskui supratau, kad šitaip negali būti –

mes per dvasingi tokiems nešvariems žaidimams.

Tad siūlau susekti dvynius ir tuos, kurie jiems vadovauja,

išviešinti juos, surengti spaudos konferenciją!

 

2022 12

 

 

aptariame civilizacijas

 

Girdėjau tave, Ferdinandai, didžiuojantis esant

indoeuropiečiu, kalbančiu vos ne jų prokalbe. Ką gi,

tai žmogiška ar bent indoeuropietiška, bet

nepamiršk – atsibrukome čia su savo žirgais ir ginklais,

su savo makabrišku ego prieš varganus šešetą tūkstantmečių

per Ukrainos stepes. Ir ką – nugalėjome? Taip,

iš pradžių, bet paskui pamažu nugrimzdome

kitos pasaulėjautos pelkėse, ėmėmės arti žemę,

įstatymais ginti gyvybę bei taiką, suaugome

su autochtonais, pamėgom patogų gyvenimą.

Tas mūsų plėšrusis ego neteko karališko spindesio,

apsinešė sociologija. Nors nepamiršome ginklų,

glostėme akimis juos muziejuose ar paraduose

ir jautėmės visa atgrasantys. Mūsų civilizacija

apkėtė pusę pasaulio, net Ukrainos stepes

užliejo banga atslūgstančia. Ak, sakai – toks ir buvo

mūsų tikrasis tikslas? Kurganai to nepaliudija –

ten gulim išdidūs su savo žirgais ir ginklais,

žmonom ir tarnais, visus išsivedę anapus,

kaip dera barbarams… Bet paskui sužmogėjome,

pamiršome karą, mūsų apvytęs ego paniro

į verslą ir meną, ką taip naikinom kadaise.

O barbarai liko kažkur Kimerijos žemėse

tarp Vakarų bei Rytų, kur visada tūnojo,

jie plūsta ir veržiasi, kaip visada kad darė,

tręšia savo lavonais mūsų derlingas lygumas.

Kaip čia viskas atrodys dar po keleto tūkstantmečių,

niekas nežino, net mudu. Miegok, Ferdinandai.

 

2023 02