Fragmentai apie atgrasymą

 

Visatoje kiekviena civilizacija slepiasi. Jos žino, kad jei bus pastebėtos, bent viena iš kitų nesuskaičiuojamų visatos civilizacijų pasirinks ją sunaikinti. Visata – tamsus miškas, pilnas medžiotojų, grobuonių ir žudančių iš baimės. Išlikti – tai išlikti nepastebėtam. Kitaip tariant, visatoje neveikia joks atgrasymas, nevyksta jokia diplomatija. Tai turbūt garsiausio šiuolaikinių kinų rašytojų Liu Cixino kosminės sociologijos išvados.

 

///

 

Ne vienas ekspertas yra atkreipęs dėmesį, kad gyvename atgrasymo aukso amžiuje. Problema ta, kad sėkmingą atgrasymą naudojame ne mes ir ne mūsų sąjungininkai. Priešingai, Putinas sugebėjo Vakarus įtikinti, kad bet koks NATO pajėgų įsikišimas į karo veiksmus Ukrainoje turės nepakeliamų pasekmių. Putinas taip pat sėkmingai atgrasė Vakarus nuo leidimo Ukrainai atakuoti taikinius Rusijos teritorijoje, taip iš esmės pakeisdamas patį karą ir jo eigą ir esmingai apribodamas Ukrainos galimybes sėkmingai gintis.

 

///

 

Garsiąją Liu Cixino fantastinių knygų trilogiją „Žemės praeities atminimui“ būtų galima laikyti trilogija apie atgrasymą (deterrence).

 

///

 

Tai, kas mus domina šiame straipsnyje, yra Liu Cixino romanuose suformuluota tamsiojo miško hipotezė. Kad ją apmąstytume, galėtume pradėti nuo įprastinės tarptautinių santykių ir atgrasymo teorijos prielaidų, bet man įdomiau atrodo pradėti nuo dar toliau: nuo žmonių atgrasymo problemos, arba socialinio kontrakto.

 

///

 

Prisiminkime Hobbesą. Anot jo, prieš politikos ir valstybės atsiradimą po žemę išsibarstę žmonės gyveno apimti nuolatinės baimės. Kaip sako Hobbesas, žmogaus gyvenimas buvo „vienišas, vargingas, baisus, brutalus ir trumpas“. Anot jo, priežastis buvo ta, jog visi žmonės galėjo rinktis smurtą, kad pasiektų savo tikslų. Viena vertus, kaip dažniausiai pabrėžiama, taip yra todėl, kad nėra jokio aukštesnio „teisingumą atkuriančio“ arbitro. Kita vertus, prigimtinėje būklėje nėra ir jokio atsako, nes tave užpuolusiojo greičiausiai niekuomet nebepamatysi. Tokioje situacijoje nėra laiko atsakyti, nėra laiko signalizuoti. Yra tik skausmo tęstinumas. Tai reiškia, kad žmogus turėjo tikėtis smurto iš kitų žmonių. Kaip žinome, šią būklę Hobbesas vadino „visų karu su visais“.

Prigimtinė būklė – visiškas atgrasymo neveikimas. Todėl žmonės steigia aukštesnę galią, Suvereną, kuris turi užtikrinti sėkmingą smurto atgrasymą.

 

///

 

Tamsiojo miško hipotezė nagrinėja tarpcivilizacinius santykius visatos kontekste. Liu Cixino romane „Tamsus miškas“ ji išvedama iš penkių prielaidų:

 

1) „Tarkim, Visatoje daugybė civilizacijų. Kiek žvaigždžių, tiek civilizacijų. Masė. Visos tos civilizacijos sudaro Visatos bendruomenę. Kosminė sociologija tirtų šios supervisuomenės prigimtį.“

2) Išgyvenimas yra pagrindinis civilizacijos poreikis.

3) Civilizacija nuolat auga ir plečiasi, bet bendras materijos kiekis visatoje išlieka pastovus.

4) Įtarumo grandinės. Įsivaizduokite, kad žmonija atranda kitą civilizaciją. Ta civilizacija yra toli nuo mūsų, todėl bet koks žinios nusiuntimas trunka dešimt ar kelias dešimtis metų. Žmonijai iš karto kiltų klausimas: ar verta kreiptis į kitą civilizaciją? Ar ta civilizacija nėra užkariautojai, kuriems taip tik atskleisime savo koordinates? Ar jie neišsigąs, kad mes esame užkariautojai? Ar gebėsime komunikuoti ir suprasti vieni kitus? Ar ne per daug rizikų?

5) Technologinis sprogimas. Net jei visatos platybėse aptikus kitą civilizaciją mus kaustys įtarumas jos atžvilgiu, mes galėtume per daug dėl to nesirūpinti, jei už ją būsime gerokai technologiškai pranašesni. Visgi technologinis pranašumas kosmoso platybėse yra labai trapus dalykas. Civilizacijos gali labai staigiai „sprogti“ atradusios kertines aksiomas, mokslines tiesas, technologijas. Kaip pavyzdį imkime Žemę. Tarkim, prieš du šimtus metų Žemę atrado kita civilizacija. Ta civilizacija nusprendžia užkariauti Žemę, bet dėl didelio atstumo ją pasiekia tik NATO viršūnių susitikimo Vilniuje metu. Taigi, civilizacija išsiuntė laivus į Žemę matydama Napoleono kariuomenę, o Žemę pasiekia šiandien. Įsivaizduokime, kokį kelią per trumpą laiko tarpą gali nueiti civilizacijos, pradėjusios nuo pažangesnių pradžių.

 

///

 

Jei Hobbesas tiki, kad visada rinksimės suknežinti kito žmogaus kaukolę, ar galime tikėti, kad nesunaikinsime tolimos planetos, kuri mums yra tik taškelis kompiuterio ekrane? Dar svarbiau – ar kuri nors civilizacija tikės, kad visatoje neatsiras bent viena civilizacija, kuri pasirinks ją sunaikinti?

 

///

 

Tarptautinių santykių ir atgrasymo teorija turi apmąstyti esmingą skirtumą tarp žmonių ir valstybių. Viena vertus, valstybės nesutinka perduoti savo galių aukštesnei jėgai, pasaulinei valdžiai, kuri užbaigtų visus karus. Todėl aukštesnio arbitro nebuvimą teoretikai vadina tarptautinių santykių anarchija. Kita vertus, anarchija kaip pirminė būklė nėra karas. Valstybės sugeba vienos kitas atgrasyti nuo smurto, jos dažniau pripažįsta kitos valstybės teritoriją ir agentiškumą (agency), nei juos neigia.

 

///

 

Dominuojanti atgrasymo paradigma kelis pastaruosius dešimtmečius, ar ją įvardytume garsiuoju pokyčiu per prekybą, ar kaip kitaip, bylojo, kad didesnis susisaistymas, gyvybingi ekonominiai ir kultūriniai santykiai ir mainai lems tai, kad kitos šalys nesiims prievartos. Dažniausiai atgrasymo teorijoje ir praktikoje pabrėžiama, kad didelis susisaistymas agresoriui didina agresijos kainą, lygiai kaip ir dideli kariniai praradimai. Visgi atrodo, kad atgrasymo per susisaistymą teorija visų pirma veikia ne per racionalų kaštų vertinimą, bet kaip tam tikros intelektualinės istorijos išvada. Negalime pamesti iš akių to, kad ši atgrasymo teorija pradeda dominuoti kartu su „istorijos pabaigos“ teze ir tariama demokratijos idėjine pergale. Tikime, kad šalys, su kuriomis plėtojame santykius, mūsų nepuls, bet, dalyvaudamos laisvojoje rinkoje, pasaulinėje prekyboje ir kultūriniuose mainuose, jos neišvengiamai taps demokratinės. Tiek Rusijos, tiek Kinijos atveju tai pasirodė paprasčiausia netiesa. Bet idėjinė atgrasymo per susisaistymą kilmė parodo ir tai, kad, priešingai nei teigia šios paradigmos atstovai, jie ne „vertina kitos pusės interesus“, „mato kitą pusę kaip lygią“ ar taip toliau, bet atvirkščiai – iš anksto nuvertina tiek ją, tiek jos ideologiją ir save mato aukštesnius.

 

///

 

Kodėl valstybės sugeba atgrasyti kitas valstybes, bet kosminės civilizacijos – ne? Pirmiausia į galvą šauna tai, kad trilogijos „Žemės praeities atminimui“ visatoje civilizacijos pastebi kitas civilizacijas, nors jos lieka nepastebėtos. Ši aplinkybė iš principo sunaikina bet kokią atgrasymo galimybę. Tas, kuris žino, kad jo nematai ir nežinai apie jo egzistavimą, teisingai apskaičiuoja, kad jokios žalos jam padaryti negali. Priešingai, valstybės viena kitai yra vis labiau ant delno.

 

///

 

Hibridinės grėsmės pro langą išmeta mūsų atgrasymo teorijas. Klasikinė atgrasymo teorija moko mus, kaip naudoti pajėgumus tam, kad atgrasytume kitą pusę nuo prievartos. Jūs turite atominę bombą, bet mes irgi turime atominę bombą, todėl jeigu jūs ją panaudosite, mes irgi ją panaudosime. Bet tai neveikia hibridinių grėsmių akivaizdoje. Pirma, mes negalime pasakyti: „jūs turite tokį kompiuterį, bet ir mes turime tokį kompiuterį, todėl nesikiškite į mūsų kibernetinę erdvę.“ Antra, kadangi veiklą vykdantys aktoriai tariamai nėra valstybės, mes net negalime taikyti simetrinio atsako, nes bijome eskalacijos ir, kita vertus, simetrinis atsakas iškreiptų pačią mūsų idėjinę sanklodą. Kitaip tariant, Rusijos nesikišti į JAV ar Europos Sąjungos vidaus politiką visiškai neatgraso tai, kad šios savo ruožtu kišis į jos vidaus politiką. Tai nėra reali grėsmė Rusijai.

 

///

 

Kaip atgrasyti tą, kurį nė nežinai egzistuojant?

Kaip komunikuoti, signalizuoti ir atgrasyti tai, kas tariamai nevyksta?

 

///

 

Viena iš problemų yra ta, kad dalis ekspertų Vakaruose „naują šaltąjį karą“ su Rusija (atgrasymo režimą) pateikia kaip utopinę ateitį, o „kažkaip reikės sugyventi“ kaip realizmą. Bet bent jau kol kas yra atvirkščiai: santykis, grįstas atgrasymu, yra intelektualiai aiškus, paprastas, efektyvus ir greičiausiai pigesnis. „Kažkaip reikės sugyventi“ yra utopija, nepagrįsta jokiais faktais apie Rusiją, jos dinamiką, socialinius veiksnius. Net ir griežčiausi analitikai čia griebiasi vulgarios metafizikos: bet juk ir Rusijos žmonės nori gyventi geriau!

 

///

 

Siekiant atgrasyti Rusiją nereikia mąstymo – reikia valios. Kita vertus, atgrasyti Kiniją galbūt reikia net daugiau mąstymo nei valios.

 

///

 

Pirma, antra ir trečia kosminės sociologijos prielaidos galioja ir valstybėms bei tarptautinei tvarkai. Bet komunikacijos tarp valstybių greitis reikšmingai keičia „įtarumo grandinių“ hipotezę. Be to, valstybės geba suprasti vienos kitas pakankamu lygmeniu, nes galų gale mus visus sieja buvimas žmogumi ir rūšinė istorija.

Bet tarp valstybių nėra visų karo su visomis būklės ir dėl to, kad valstybę visada stebi kitos valstybės ir įvairiais istorijos etapais būna tik keletas valstybių, kurių negali nubausti kitos valstybės. Todėl agresorių pasmerkimas ne tik yra naudingas visiems kitiems, bet ir palaiko taiką ir garantuoja atgrasymą. Šia pamatine prasme daugybės valstybių nenoras pasmerkti Rusijos veiksmus yra realus pavojus pasaulio tvarkai, o jo priežastys slypi visų pirma ne Rusijoje, bet Vakarų pralaimimose lenktynėse dėl globalių Pietų simpatijos.

Šalys ir teritorijos, priešingai nei Hobbeso pirmykščio žmogaus siekiami objektai ar tikslai, nesiduoda lengvai išlaikomos. Lygiai taip pat užimta teritorija išlieka, priešingai nei nuo visatos nušluotos kosminės civilizacijos. Gebėjimas išlikti ir priešintis yra viena iš atgrasymo kategorijų.

Hibridinis karas, dezinformacija, atsparumas, visuotinė gynyba, visos visuomenės prieiga (whole of the society approach) – visos šios atgrasymo sąvokos nurodo į socialinių reikalų biudžetus kaip reikšmingą atgrasymo dėmenį. Todėl ypač svarbu nepriešinti konvencinių atgrasymo priemonių (ginklai) ir socialinių atgrasymo priemonių (socialinės programos). Bijau, kad įvairios autoimuninės reakcijos, kurias matome savo pačių piliečių atžvilgiu karo kontekste, kyla iš supratimo, kad pažeidžiamiausieji užima svarbią vietą mūsų atgrasymo architektūroje, ir kartu nenoro to pripažinti.

Bendražmogiškumo klausimo, kuris, kaip rodo mūsų tyrimas, yra svarbus atgrasymo problematikai, neturėtume painioti su netikru, parodiniu „bet visi mes žmonės“ universalizmu, kuris „istorijos pabaigos“ ir „pokyčio per prekybą“ tezėmis slepia įsitikinimą mūsų viršenybe. Atvirkščiai, Putino ar Xi Jinpingo žmogiškumo pripažinimas verčia atidžiai jų klausytis, rimtai priimti jų žodžius ir ruoštis kovai su jais.

Skaitant „Tamsų mišką“ gali kilti pagunda pagalvoti, kad rusų kariai žudo ukrainiečius taip, lyg šie būtų ateiviai. Paradoksalu, bet yra visiškai priešingai. Kadangi didžiausia Rusijos kultūros problema yra „kodėl manęs nemyli?“, didžiausia prievarta skiriama tiems, iš kurių tos meilės labiausiai tikimasi. Todėl baisiausi nusikaltimai įvyksta didžiausio bendrumo ir artumo sferoje: šeimoje, giminėje, meilėje. Patologinė Rusijos sąmonė, arba kolektyvinis Putinas, mano, kad Ukraina yra jos brolis, sesė ar net vaikas, kuris jos kažkodėl nemyli. Tai yra Rusijos imperializmo savitumas, į kurį siekiant deimperizacijos reikės atsižvelgti.