●

 

●

Viena iš jūsų uždegs

Mano širdies žibintą

Dievų akyse

Viena iš jūsų mane išduos

Kasnakt mintyse

Viena iš jūsų neš mano kryžių

Per baltus laukus

Viena iš jūsų kvėpuos mano kūnu

Per savo žodžius

Viena iš jūsų atves avinėlį

Prie degančio krūmo jazminų

Vienai iš jūsų atidaviau peilį

Juodų obelisko žvaigždynų.

 

●

 

Žemė tave laiko,

Kai inkšti kaip gyvenimo paspirtas šuo,

Pati save mintyse suspardžius už kampo niekam nematant.

Žemė tave laiko,

Kai tavo siela, iššokus iš kūno, lekia per miško tankmę

Ir nori pasilikti medžio sieloje verčiau nei grįžti.

Žemė tave laiko,

Kai nelaiko tavo kojos, nervai ir kantrybė,

O kasdienybės krištolas sprogsta rankoje į tūkstantį ir vieną aštriabriaunį žodį.

Žemė tave laiko,

Kai sminga į ją tavo aukšti kulniukai, purvinos pėdos, atmelsti keliai,

Sugrįžti melžiančios rankos ir nemigos nubučiuotos akys,

Kai plaukų vėjas šluoja laukus,

Kai niekas neglosto tavo už visus susirūpinusios galvos

Ir nepataiso smunkančio vainiko.

Žemė tave laiko,

Kai bijai suklupti, girta nuo neatitolinamos pažinimo taurės,

Ir šliauži iškelta galva šlapiu būties šaligatviu.

Žemė tave laiko,

Kai, užsiklojus vaiko kaldryte, nusimeti save didelę ir visa apimančią,

Stiprią, aiškią ir neklystančią

Ir, susisukus į kamuolėlį, ieškai kelio atgal į jos išaugtas įsčias.

Žemė tave laiko, pupa, a-a a-a.

 

●

 

Deivė sako

Dar palauk, dar ne karas

Srūva šlaunimi braškių kraujas

Suūkia pelėda

Ir baigiasi peliuko sapnas apie žemę

Deivė sako

Blet kokia šalta jūra

Lipdama iš perlamutrinės kriauklės

Koks begalinis dangus

Koks dievas begalinis

Galas tik tavo mažam gyvenimui

 

●

 

Įsisegu tave į širdį

Kaip deimantinę segę

Skausmas smeigia kiaurai

Bet kaip gražiai blizga