Apie tą keistą buvimą siela

Skaitau A. A. balandžio dienoraštį „Šiaurės Atėnuose“¹, galvoje bemat jį ekranizuodama (juk filmams seniai nebeturiu laiko, o kiną visuomet mėgau). Įsivaizduoju, kaip imančioji interviu vieno minimo pokalbio metu beda pirštu į autoriaus tekstą, kad it gluminantį, net šiek tiek trikdantį nesusipratimą pričiuptų žodelį „siela“:

– Tebevartojate?..

– Tebe…  – apgailestaudamas (dėl kartų skirtumo), bet nė kiek neatgailaudamas prisipažįsta šis.

Apsistoju ties scena ilgėliau: surezonuoja. Juk vos prieš dvejus su puse metų pati rašiau: „Ir jei tikėčiau egzistuojant sielą…“ O sesė, praktikuojanti katalikė, santūriai ir, kaip dabar suprantu, užjaučiančiai pakomentavo: „Gražu, tik nustebino…“ Ne persileidimas, apie kurį iki tol nieko nežinojo (nors gal ir jis), o tas triukšmingas, gaudžiantis, besielis kūniškumas. Anuomet išryškėjęs dvasinis astigmatizmas šiandien bado akis ir man. Ir vis dėlto daug kas toje esė tebeartima. Nors dar nebuvau pasirengusi prisipažinti klydusi, atrodo, jau ieškojau kitokio nei vien fizinis ar psichologinis kūniško santykio aspekto („[k]ūnų susitikimas yra sielos laikas“), galbūt nujaučiau kūno kaip niekuo nepamainomo būtinos transformacijos įrankio reikšmę.

Šiandien intuicijos ir savotiško maišto bei užsispyrimo vedama kasdienio, įkūnyto buvimo prasmės ieškau ne saviraiškos galimybėse ar emancipuotame malonume, o vienuolynų regulose. Pirmiausia  – visų Vakarų vienuolynų regulų pagrindu tapusioje šv. Benedikto reguloje. Kūnas ir siela čia apibūdinami kaip dvi Jokūbo kopėčių pusės, įgalinančios judėti skirtingomis kryptimis. Per nuorodą į Pradžios knygoje pasakojamą Jokūbo sapną apie žemėje stovinčius, o viršumi dangų siekiančius laiptus, kuriais aukštyn ir žemyn laipioja Dievo angelai (Pr 28, 12), šv. Benediktas susieja kūną su nuopuolin stumiančia puikybe, o sielą  – su Dievop vedančiu nuolankumu². Tiesa, ši skirtis nėra suabsoliutinama: kaip aukštyn ir žemyn vedantys laiptai yra tie patys laiptai, taip ir žmogus  – nuolankus ar išpuikęs  – visuomet yra ta pati tiek kūną, tiek sielą turinti būtybė. Tinkamai naudojamas kūnas ne tik turi galią pakylėti sielą, bet  – ir tai kur kas svarbiau  – yra būtina sąlyga patirti, kad išvis turima kas pakylėti. Regula visų pirma ir yra tai  – kelionės į savo sielą instrukcija.

Spėju, kad šv. Benedikto dosniai rekomenduojamos fizinės bausmės (už puikybę, užsispyrimą, regulos nesilaikymą, niurnėjimą ir t. t.) nėra šiandieninių vienuolynų kasdienybės dalis. Tačiau pakanka užsiminti, jog kūnas, kaip ir valia, vienuoliui nepriklauso³, kad susidarytum įspūdį, jog regula yra ne kokio nors iš(si)laisvinimo, o kuo griežčiausio su(si)varžymo vadovas. Aišku, manau, kad toks vertinimas yra perdėm paviršutiniškas. Mat kas šiuolaikinėje visuomenėje aukštinama kaip laisvė, dažnu atveju tėra galimybė vartoti nepagrįstą kiekį abejotinos kokybės gaminių, taip pat  – ir tai kur kas liūdniau  – suprekinti kitus bei pardavinėti save. Įvaizdžių, gyvenimo būdų, išpažįstamų ideologijų turgaus šurmulyje išties sunku nepamiršti savo pamatinės teisės nepirkti, nedalyvauti, nevaidinti, nebūti išskirtiniam, įdomiam, turtingam, patraukliam… Tam tikra prasme visi ir visos turime didesnę ar mažesnę priklausomybę  – nenorime, nedrįstame patikėti, kad už visos tos sumaišties mums pažadėta slypi kita ir kitokia, oresnė, būtis. Koks baisus skurdas, kokia niokojanti priklausomybės jėga atsiskleidžia pirmosiomis blaivybės dienomis, kai žmogus, pasirodo, negeba suvokti, kad ties stikliuku ar adata (paaukštinimu darbe ar apdovanojimu už nuopelnus) jo tapatybė nesibaigia. Ir kartu  – kokia viltis, drąsa, malonė judėti toliau! Apgraibomis. Kol pagaliau priprantama prie šviesos  – blyškūs kontūrai atvirsta ryškiaspalviais kūnais ir akis atranda nesanti akla.

Ir vis dėlto keistai, nesuprantamai ir net, sakyčiau, atgrasiai tūlam pasauliečiui atrodo vienuoliško gyvenimo centre puoselėjamas klusnumas. Gyvendami, viena vertus, hedonistiškoje, kita vertus, perdegusioje, taip pat dar ir smarkiai diskriminuojančioje visuomenėje, esame įpratę klusnumą sieti su prisitaikėliškumu, abejingumu, bailumu. Tik pradėjusi skaityti Thomo Mertono veikalus, ypač jo vienuolystės metų dienoraštį⁴, ėmiau pamažu pripažinti ir vertinti savos valios atsižadėjimą bei nuolankų tam tikros tvarkos priėmimą. Klusnumas yra vienas iš penkių cistersų vienuolio duodamų įžadų, kiti  – neturto, skaistumo, stabilumo (pasilikimo vienoje bendruomenėje iki mirties) ir gyvenimo atsivertimo (lot. conversatio morum). Įžadai aprėpia visą žmogaus gyvenimą, į atsižadėjimo kelią įtraukia visus jo troškimus, nes norintysis pasislėpti Kristuje pirmiausia turi ištirti, kas Kristus nėra, t. y. turi atpažinti ir pažinti save. O argi yra geresnis būdas tai padaryti nei atsidedant blaiviam ir akylam stebėjimui? Blaivumas šiuo atveju reiškia reakcingumo minimalizavimą  – pasiryžimą ir kasdienį mokymąsi nenerti stačia galva į patirtis, bet išlaikyti bent minimalų, refleksijai būtiną atstumą. Kaip „Tiesiog krikščionybėje“ rašo C.  S.  Lewisas, „tie, kurie rimtai siekia skaistybės, greitai sužino apie savo lytinį potraukį daug daugiau nei bet kas kitas“⁵. Būtų naivu tikėtis, kad išlavinsime skonio receptorius, kimšdami viską iš eilės, ar kad atrasime savitą stilių, vaikydamiesi sezoninių madų. Neturime visko išbandyti, kad sužinotume, kas mums patinka ir tinka. Greičiau atvirkščiai. Taip, medžiai turi šaknis, o mes – kojas, ir vis dėlto pernelyg dažnai keliaujame tik tam, kad pabėgtume nuo savęs. Akimirkai stabtelėjusi, tikėtina, pastebėčiau, kad nesu pati sau pakankama, o pastoviniavusi ilgėliau dar ir atrasčiau, kad galiu, netgi privalau rinktis. Didžiausias iššūkis vis dėlto yra drąsa pripažinti, kad net menkiausias pasirinkimas yra – viskas arba nieko, nes pasirinkimai galiausiai virsta likimu, o kompromiso tarp gyvenimo ir mirties nebūna. Žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos, atsižadame pasaulio (o tiksliau – inertiško buvimo jame), kad laimėtume tikrąjį, amžinąjį ar – kaip čia pasakius patraukliau – iš tiesų originalų gyvenimą. Paklusdamas regulai vienuolis liudija Dievo Įsikūnijimo tiesą: kūną turime tam, kad sekdami Kristumi jį paaukotume.

Krikščionybė nėra pagonybė ir auka Dievui čia nebereiškia mirties. Net kraštutinio pasiaukojimo atvejais, kai dėl tam tikrų idealų atiduodama gyvybė ar smarkiai ja rizikuojama, tai negali būti daroma iš paskatų nusižudyti ar nužudyti. Esu linkusi manyti, kad dėl žmogiškojo pasaulio netobulumo krikščionybė vargiai gali būti atsieta nuo kankinystės idealo ir iš dalies juo besiremiančios pacifizmo filosofijos⁶, nes nors „teisingo karo“ (angl. just war) doktrina⁷ ir yra legali, ji taip pat yra nepaprastai dvasiškai rizikinga. Karinė operacija gali būti teisinga, bet negebu įsivaizduoti tokios, apie kurią būtų galima pasakyti, kad ji  – dorybinga. Tiesa, tai nereiškia, kad doras negali būti karinėje operacijoje dalyvaujantis žmogus. Vis dėlto kario ir karės sąžinei keliami reikalavimai yra tokie aukšti („[t]rokšti keršto norint bloga žmogui, kurį reikia bausti, neleistina“, „[j]ei pyktis virsta sąmoningu troškimu nužudyti arba sunkiai sužeisti artimą, jis yra sunkus nusižengimas meilei – sunki nuodėmė“ (2302)⁸), jog turime būti labai atsargūs, kad, siekdami vienybės, sąmoningai neklaidintume ir nenuvertintume dvasinio pavojaus, kuriame jie neabejotinai atsidurs. Galbūt apie šį pavojų (priešingai nei apie fizinį) kalbėti nepopuliaru (labiau esame linkę akcentuoti blogio įveikimo džiaugsmą ir pasitenkinimą tvarkos atkūrimu), tačiau tokiu būdu užkertame kelią tinkamai jam pasiruošti.

Tai, kas tinka žmogiškajai tvarkai, labai retai kada gali tapti Dievo tvarkos matu. Užtenka prisiminti iš tiesų tradicines krikščioniškas, evangelines vertybes (neapskaičiuotas dosnumas, nepamatuotas patiklumas, nepagrįsta viltis, bejėgiškas nuolankumas, begalinis atlaidumas, bedugnė kantrybė, beribis gailestingumas, besąlygiška meilė), kad gan tiksliai pajustum, kokio dydžio praraja žioji tarp dangiškosios ir žemiškosios sąrangų. Piktnaudžiaujant religiniu žodynu, atveriama religinio ekstremizmo Pandoros skrynia, kurią nors kiek priverti prireikia amžių, o suvis uždaryti išvis ne žmogaus jėgoms. Galų gale krikščionis, Kristaus sekėjas yra tas, kuris, kaip Kristus, aukoja gyvybę tik iš meilės ir tik savo gyvybę, nes net meilė priešui jam nesvetima. (Negaliu atmesti idealo dėl to, kad jis man nepasiekiamas: idealai nepasiekiami pagal apibrėžimą. Be to, negi šventumas, kurio siekti per krikštą pakviestas kiekvienas krikščionis, galėtų būti kas nors menkiau nei neįmanomybės įgyvendinimas?)

Skelbiamà iš esmės krikščionybė negali vienu metu nekelti siaubo ir pasigėrėjimo – it nepaprasto grožio krištoliniai rūmai, likę paskutine užuovėja barbarų belaukiant. Ji neapsaugo mūsų nuo nieko, bet, įskiepydama meilę trapumui, atskleisdama jo grožį, padeda ištverti viską. Kaipgi kitaip ryžtumėmės metamorfozei, kurios ji iš mūsų reikalauja? Pergyventi pačius save.

Norėčiau paimti kamerą į rankas ir suktis apie sielą it apie ryškiai sufokusuoto vaizdo ašį. It apie šilkverpį, kinkuojantį galvele begalybės ženklą. Filmuočiau jį ne atsitiktinai, o šv. Jėzaus Teresės (Avilietės) pastūmėta. „Vidinės pilies buveinėse“⁹, keliaudama per deimantinį sielos rūmą, šv. Teresė vis grįžta prie šilkverpio metaforos ir nors nuo pirmosios šio įstabaus veikalo publikacijos praėjo ne vienas amžius, vargu ar atrastume subtilesnį palyginimą išganymo virsmui apibūdinti. Iš pradžių siela yra nuodėmės būsenos  – it negyvą sėklytę primenanti šilkverpio lerva. Tačiau per malonę, šildoma Šventosios Dvasios, ši sėklytė pamažu atgyja ir ima maitintis šilkmedžio lapais, t. y. naudotis gydančiomis priemonėmis  – reguliaria išpažintimi ir kitais sakramentais, gerais skaitiniais ir pamokslais,  – kol galiausiai pradeda savo burnyte verpti šilką bei gamintis iš jo labai ankštą kokoną. Nuostabiausia šv. Teresei yra tai, jog kirminas („bjaurus kirminas“) susisuka į kokoną tam, kad numirtų ir kad iš to paties kokono išsiristų balta labai daili plaštakėlė¹⁰. Nors šv. Teresei ir trūko tikslių biologinių žinių apie šilkverpio gyvenimo ciklą, jų pakako, kad suvoktų pačios metamorfozės kaip išganymo slėpinio esmę: drugelis nėra tik kirminas su sparnais. Susisupęs maldoje ir numiręs Kristuje tikintysis prisikels nauju žmogumi.

„Vidinės pilies buveinėse“ šv. Teresė pateikia savotišką mistinės patirties žemėlapį, kuriame šilkverpio metafora pasitelkiama mistinei sielos sąjungai su Dievu, galinčiai įvykti dar šiame pasaulyje, nusakyti. Vis dėlto būdama antgamtinis fenomenas  – amžinybės apsireiškimas laike  – ši sąjunga byloja ne tiek apie šį, kiek apie kitą, pomirtinį, gyvenimą. Kaip teigia C. S. Lewisas, „mirtis yra svarbi [sielos] gydymo dalis“¹¹, mat daugumos mūsų prigimtinis „aš“  – egocentriškas, narciziškas, besinaudojantis kitais ir eksploatuojantis visą visatą  – tik tuomet ir yra iš tiesų užmušamas¹². Kalbant paprastai ar bent jau supaprastintai, išgyvena tik toji „dalis“, kuri spėja pasislėpti Dieve. Viena vertus, visi turime nemirtingas sielas ir visos jos per Kristų nuo pradžių pradžios išganytos, kita vertus, patekti į Rojų prieš savo valią (ar, veikiau, dėl jos) gali būti baisiau nei numirti. Nors turbūt čia reikėtų kalbėti ne apie baisumą (šiaip ar taip, alegorijų skaityti negebančio, religinius teiginius vien tiesiogiai interpretuojančio ir iš jų „kvailumo“ besišaipančio proto velniai ir pragaro liepsnos seniai nebegąsdina), o apie liūdesį, dvasinį skausmą, slogutį. Apie sielos neadekvatumą naujajai realybei, kai vietoj gražiausios muzikos girdima vien spengianti, šaiži it dantų griežimas tyla. Ir ne bausmė būtų tai, o paprastas pasiklydimas, nes pačia savo esme pikta valia yra tik banalus to, kas svarbiausia, pamiršimas ar  – galima pasakyti ir kitaip  – tingus reikalingiausių įgūdžių praradimas (blogis banalus, nes dvasiniame lygmenyje nieko blogesnio už banalumą nėra; ne veltui nerasime labiau nuvalkiotos ir kartu rečiau išpažįstamos nuodėmės nei visų nuodėmių motina tituluojama puikybė).

Būtų apmaudu, jei kalbėjimas apie tinkamą kūno naudojimą, atgailą ir išganymą paskatintų krikščionio ar krikščionės misiją redukuoti į nepriekaištingą išorinį elgesį. Juk kūno skaistumas svarbus tik tiek (o jis svarbus), kiek yra širdies tyrumo atspindys. Priešingu atveju pats dorybingumas gali tapti trumpiausiu keliu į nuodėmę. Puikavimosi teisingu ar bent jau teisingesniu buvimu apstu  – nors maršus organizuok! Toli ieškoti nereikia. Iš patirties žinau, kad dažniausiai pakaks kiek įdėmesnio žvilgsnio į save. Nereikia būti genijumi, kad gan greitai susivoktum, jog savimi patenkintas teisumas negali būti kitoks, kaip tik įsikalbėtas. Deja, vargu ar dienų pabaigoj labiau nei žmogaus sąžinė Dievą sudomintų jo ideologinė programa.

Manau, būtų pravartu kartkartėmis nusistebėti, kad visos minėtos tradicinės krikščioniškos vertybės yra susijusios su neįmanomu (na, tiek to  – beveik neįmanomu) santykiu, kuris galėtų būti įgyvendintas tik radikalioje bendrystėje  – pavyzdžiui, tokioje krikščionių bendruomenėje, kurioje, Mertono žodžiais tariant, „kiekvienas krikščionis tuo pačiu metu būtų atsiskyrėlis ir Bažnyčia, ir mes visi būtume vienas kito nariai“, tačiau kad taip nutiktų, „[m]ums lieka suvokti slėpinį, kad tavo širdis yra mano celė ir kad vienintelis būdas įžengti į dykumą  – paimti tavo naštą ir palikti tau savąją“¹³. Akivaizdu, kad tokia bičiulystė ar, veikiau, brolystė ir seserystė neįmanoma be bendro, paprastus socialinius, ekonominius, etninius bei kultūrinius ryšius pranokstančio būties pagrindo, krikščionių bendruomenėje  – be Triasmenio Dievo. Tokia bendruomenė yra it Simone Weil aprašytas medis, kuriam įsiskverbti galingomis šaknimis į žemę padeda vien nuolat iš dangaus krintanti šviesa¹⁴. Kaip galėjome nepastebėti, kad „medis iš tiesų įsišaknijęs danguje“? Ir jei tikrai esame taip labai susiję, koks gąsdinantis tuomet kad ir vienos šakelės nudžiūvimas ir kiek daug žadantis menkas pumpurėlis!

Metamorfozė neabejotinai yra nepaprastas ir  – jei persikeisti turiu aš pati  – netgi baugus reiškinys. Tiesa, naujoji būtybė išnyra pamažu, tad tam tikra prasme švelniai. Ir vis dėlto, jei nebūčiau tokia dvasiškai atbukusi, tikėtina, nuo pačių pirmųjų krustelėjimų visa jėga patirčiau tikrąjį šio būties reljefą negailestingai ir negrįžtamai perkeičiančio vyksmo mastą  – visko, ką maniausi pažįstanti, veržimąsi ir drebėjimą, sproginėjimą ir grimzdimą. Tačiau taip negailestingai veikiantis Dievas yra paradoksaliai gailestingas, tad neužkrauna daugiau, nei galėčiau pakelti,  – darbuojasi tyliai: gelmėje. Apie man nesuprantamą Jo darbų didingumą sužinau iš šventųjų raštų, kuriuos knebinėju apsnūdusi priešaušrio tyloje, vildamasi sužadinti ir nors kiek pralavinti intuiciją. Mat, kaip šiek tiek rašantis žmogus, prisiartinimą prie savo sielos ir prie Dievo įsivaizduoju kaip naujo teksto gimimą  – palaipsnišką aiškesnių apibrėžčių radimąsi įsigilinusiame laukime. Tik Dievo atveju tos išryškėjančios apibrėžtys nieko, ką galėtum įvardyti, neapibrėžia. Matyt, todėl nemažai šventųjų raštų  kalba apie apstulbimą. O geras tekstas  – irgi siurprizas, bet ne todėl, kad nemokėtum rašyti, o todėl, kad rašyti gerai reiškia atrasti savyje tai, ko nesitikėjai.

Buvimas siela  – keistas ir neįtikimas. Ir vis dėlto tai yra geriausia, kas mums galėjo nutikti.

–  –  –