Jis man trenkė ir tai buvo lyg bučinys
„Jis man trenkė ir tai buvo lyg bučinys. / Jis man trenkė, bet man neskaudėjo. / Nes jei aš jam nerūpėčiau, niekada jo taip neįsiutinčiau“, – 1995 metais niūrioje scenoje iškankinta grimasa uždainavo bene viena kontroversiškiausių grandžo atlikėjų, grupės „Hole“ vokalistė Courtney Love. Nors dainos originalas buvo parašytas 7-ajame dešimtmetyje juodaodžių merginų grupei „The Crystals“. Iš tiesų dainos kūrėjai Carole King ir Gerry Goffinas rėmėsi tikrais pažįstamos atlikėjos Evos Narcissus Boyd (sceniniu vardu Little Eva), kuri iki vieno hito dainininkės šlovės pas juos dirbo aukle, išgyvenimais. Susižavėję jos iki tol „neišeksploatuotais“ talentais, dainų kūrėjai buvo sukrėsti, kad būsima dainininkė, nuolat mušama savo sugyventinio, nuoširdžiai tikėjo, jog meilė išsakoma ir smurtu. Tad jie dainą taip ir pavadino – „He Hit Me (And It Felt Like a Kiss)“. Tačiau po daugiau nei trisdešimties metų C. Love pabaigoje pridurtais žodžiais „mažute, dar pasilik…“ ir disonuojančiu vulgariu balsu paaštrino dainos toną, nušviesdama vieną labiausiai įsisenėjusių dabartinės visuomenės problemų – smurtą.
Smurtinė aplinka palaužia žmogaus dvasią ir gimdo smurtą. Šekspyro pseudogerbėjų numylėtas ir tikrųjų skaitytojų dėl savo žinomumo nutylėtas posakis „būti ar nebūti“ tragedijoje „Hamletas“ išreiškia neramios sielos dilemą: ar dėl garbingo revanšo derėtų drumsti rūmų gyvenimą, kad sosto uzurpatoriui dėdei Klaudijui atkeršytų už tėvo nužudymą, ar visgi apsimesti, kad nieko svarbaus nenutiko, ir gyventi toliau. Hamletas pasirenka „būti“ ir tai galiausiai įtraukia ir pražudo beveik visus pjesės personažus. Šis siužetas keistai primena dabartinius karinius konfliktus, išskyrus Karabacho ar Irano ir Irako karą.
Prūsijos karo veikėjo ir teoretiko Carlo von Clausewitzo „frikcijos“ fenomenas aiškina, kaip naujos aplinkybės konflikto metu gali apsunkinti „net paties paprasčiausio manevro“ įvykdymą. Tai lėmė atominių bombų sukūrimas 1945 metais, kas, galima sakyti, pabaigė klasikinių karų, kai vienos valstybės armija grumdavosi su kita, tokia pat galinga, istoriniame lauke, kol vieniems išaušdavo „laimėjimo valanda“, erą. Nuo tada Šaltojo karo priešininkės JAV ir Sovietų Sąjunga negalėjo tiesiogiai tarpusavyje kariauti nesugriaudamos visko, kas gyva, todėl savo ideologinėms kovoms pasitelkdavo pašalinius užsienio šalių konfliktus, pavyzdžiui, Afganistano kare (1979–1989) remdamos susipriešinusias grupuotes: Ronaldo Reagano tituluota „Blogio imperija“ rėmė šalies valdžią, o „pasaulio policininkai“ – JAV – sukilėlius, kas galiausiai 1987 metais pagimdė teroristų grupuotę „Al Kaida“. Ne veltui kalbant apie šią metamorfozę prisimenamas Mary Shelley romanas „Frankenšteinas“: JAV investicija atsisuko prieš jas pačias; „Al Kaidos“ vado Osamos bin Ladeno 1998 metų religinis įsakymas fatva („žudyti amerikiečius ir jų civilinius bei karinius sąjungininkus yra individuali kiekvieno musulmono pareiga“) buvo tiesioginė Rugsėjo 11-osios išpuolių priežastis. Ir tuo dar viskas nesibaigė. Nederėtų pamiršti liūdnai pagarsėjusio JAV revanšo – Irako karo 2003 metais, kai, neteisingai apkaltinus Sadamo Huseino diktatūrą dėl masinio naikinimo ginklų gamybos, amerikiečių specialiosios pajėgos sukelia šimtą kartų daugiau netekčių nei per Rugsėjo 11-ąją.
Kas gali nustatyti, o tuo labiau sureguliuoti, kada įsitraukimas į užsienio konfliktus vykdomas dėl taikos, o kada dėl individualių priežasčių, kurios tik gilina konflikto žaizdą? Tokio pobūdžio vendetą mėginama malšinti nuo Babilono senųjų civilizacijų laikų. Tuomet tai buvo tarp kelių šeimynų mezgama nenutrūkstama keršto gija, kurią galėjo pradėti menkiausias nusižengimas, o kartais – kraupi žmogžudystė. Todėl vienas išlikusių pirmųjų rašytinės teisės dokumentų buvo skirtas ne kam kitam, kaip vendetos malšinimui. Šiandien žinomas kaip Hamurabio teisynas, nustatantis keršto ribas: „Nukentėjusiai šeimai yra leidžiama vykdyti bausmę, kuri negali būti daugiau nei [...] ir privalo būti vykdoma tik kartą, o nusikaltusiojo šeima neturi teisės vykdyti atsako įvykdytam teisingumui.“ Tačiau kad ir kaip tai buvo veiksminga Babilone, šiuolaikiniame pasaulyje net Jungtinės Tautos nesugebėjo įvykdyti teisingumo neteisėto JAV įsikišimo atžvilgiu.
Tačiau būna atvejų, kai dirbtinė smurtinė aplinka padeda žmogui išsikrauti. Chucko Palahniuko 1996 metų romane „Kovos klubas“ savaitgaliais rūsiuose, automobilių stovėjimo aikštelėse jauni vyrai nusiauna batus, nusivelka marškinius ir kaunasi tiek, kiek nori, o kitą rytą darbe pasirodo išmuštais dantimis, išmarginti kraujosruvomis ir apimti jausmo, kad viskas šiame pasaulyje ranka pasiekiama arba nereikalinga. Kovos klubų išmonė simbolizuoja neatsiejamą žmogaus polinkį į smurtą, kuris, kaip ir bet kokia meno rūšis, yra jausmų išraiška, tam tikra prasme neteisybės išraiška: „Reklama verčia mus siekti automobilių ir drabužių. Dirbame darbus, kurių nekenčiame, tam, kad nusipirktume šlamšto, kurio mums nereikia. Mes esame vidurio istorijos vaikai, žmogau. Pas mus nėra Didžiojo karo. Nei Didžiosios depresijos. Mūsų didysis karas yra dvasinis. O didžioji depresija – mūsų gyvenimas. Mus visus užaugino televizija, versdama tikėti, jog vieną dieną tapsime milijonieriais, kino dievais ir roko žvaigždėmis, bet to nebus ir tik pamažu mes tai suvokiame…“
Dažnai individai dėl juos vaikystėje palikusio tėvo ir dabartinio Sizifo darbo gali emociškai pratrūkti kaip Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva, kuris iš įniršio išprievartauja nekaltą merginą. Taigi, smurto poreikis ne taip daug evoliucionavo nuo Antikos laikų, kai belaisvių gladiatorių skerdynės linksmindavo ištisas minias. Kadangi smurtas yra tokia neatsiejama žmogaus egzistencijos dalis, belieka jį nukreipti kuo toliau nuo niekuo dėtų namiškių ar gatvės praeivių. Galbūt dirbtinai sukurta smurtinė aplinka, kaip kovos klubai ar kompiuteriniai žaidimai, ir yra mažiausiai žalinga išeitis, kai žmonėms reikia išlieti pyktį. Visai kaip ir „Kovos klubo“ pagrindiniam veikėjui: kankinamas nemigos, besimaudantis beribėje nervų jūroje, po kovų jis pasineria į absoliutų abejingumą viskam, kas drumsdavo jo sielą, „ramus kaip hinduistų karvė“.
