Iš „Pasiutusios lapės per kelią“
Latvių poetas Gaikių Maris (g. 1973, tikr. Māris Rozentāls) gimtojoje šalyje vadinamas klajūnu, hipiu, bliuzo gerbėju, netipišku poezijos skaitovu. Išleido tris poezijos rinkinius: „Kuprinė“ (Mugursoma, 2006; Literatūros metų premija už debiutą), „Noriu valgyti“ (Gribu ēst, 2011) ir „Pasiutusi lapė per kelią“ (Traka lapsa pār ceļu, 2022). Šįmet pastarasis rinkinys buvo nominuotas Literatūros metų premijai kaip geriausia poezijos knyga.
●
ryt vėjas kils ir šakos links
paukščiai į landas suskris
medžiuosna lapės sulips
drėgnam pernykščiam lape
drovos filosofas pražys
aš eisiu pasivaikščioti
ir stebėsiu kaip dievas praeina prošal
taip bus taip nenutiks neateis
ryt diena užgims
palinkę šakos kils ir vėjas silps
●
juk galėjai pasakyti, kad taip nebuvo
galėjai tylėti, lūpą prikąsti
filologines nešvankybes niūniuodamas
bet tu norėjai
matyt, nebuvo pasirinkimo
pats atrankai atrinktas esi
„nes“ tiesa dievo lūpose
tu vogei ją, aš mačiau
tu niekad nesi buvęs
tyrą vietą atidavus poezijai
sielos ramybė viską užvaldo
aš, vienintelis stoikas, tai žinau
●
nesuprantu iš kur tokia ramybė
nejaugi vėl audra artėja
nemiga – ne tas skambesys
mąstau kiek toli aš nuėjau
ar mano šešėlis ištįso iki jūsų
matau priesagos tupi kleve
pernykščiai kirčiai šnara
o aplink tokia ramybė
slieko šliūžės per kelią
kryžium ženklina kelią
tu eini į parduotuvę į paštą
gal tenai bus naujienų
galbūt kažką nusiperki
kur tu esi kai savo eilėraštį rašai
tos nežinios migloj
na taip… tarsi būtų laikas
gerai pabandome užmigti
kol nelyja
liko kelios šviesios valandėlės
aš tikrai pajausiu
kai ims caksėti ant skruosto
žiū koks gražus vabalėlis
per tavo nugarą ropoja
užmik nejudėk nebaidyk jo
●
įsikasu giliau į apkasus
randu tėvą su šautuvu rankose
jo kauleliai balti balti
taip didingai jisai atgulęs
įsikasu giliau į apkasus
ir motina man sako bus šilta
čia po velėna visados taip esti
įsikasu giliau į apkasus
zvimbia kulkos virš galvos
ir mintys it slaptos antenos kaukia
žemiau laikyk pakaušį
nebijok purvo
tavo gyvybė tranšėjų kapas
rauskis dar giliau
parodyk špygą akiračiams dantytiems
tetrenkia į tave pašaipėlių salvės
jau žemėje esu
tokia gelmė o kaip dega
ar dar didesnės liepsnos gali būti
●
hm. mano tėtis nebuvo poetas. kurgi aš jam pasirodžiau kaip juokingas ir keistas sapnas? kai jis dar ateidavo permiegoti, manęs tarsi dar nebuvo. o kai jį pabudusį užvaldė išėjimo baimė, kažkas mane jau šaukė vardu. taip susitikome baimėje ir šypsojomės.
kartą su sniegu ištirpo ir mano tėčio pėdos. jos, kaip ir jo žvilgsnis, dar ilgai liks manyje tarsi senų seniausi neiššifruoti rašto ženklai. įrašyti dangaus žydrynėje, takelio pakrašty. tuomet, kai manęs dar tarsi nebuvo, žmonės sekė meilės pasakas ir minkė tešlą pyragėliui. daugelį kasdienių darbų nudirbo tylėdami. taip lengvai ir taip rimtai. taip gimė keista daina, kurią kažkas tarsi dainuotų manyje. mano tėčio išėjimas irgi buvo kažkokia melodija ir mano jausmas tarsi aidas joje. kas ją išgirdo, tas ją girdės. vėliau daugelis regėjo, kaip ore kūlversčiu vertėsi vėjas ir švelniai paglostė mano skruostą. rytai jau aušrojo, tik klonyje prie upės iš lėto kilo nakties rūkas. tai galėjai tik pajausti, bet ne papasakoti, kaip giliai manyje buvo diena. akimirkai, tik trumpam mirksniui suspindėjo jos šviesa ir kelios ašaros ant išeinančio vyro skruosto.
●
na taip
kai panorau lengvumo krūtinėj
aš pakilau eiti pas ją
nuojautų kryptimi tarsi čia pat bet toli
kur kas valandėlę užuolaidos praplyšta
ir aš į tą tuštumą žvelgiu žvelgiu
kaip jojon lekia paukščiai dulkės
išvystu kelią pagaliau pėdų liniją matau
ir tuštuma nori kad aš eičiau
kad eičiau į tą man visad uždarytą vietą
sutrikęs niurnu niurnu – ar išties kelias veda tuštumon
tenai aš sutinku panašius į save
kaip panašiai jie sutiko mane
gal net mylėjomės ko gero taip
taip stipriai jog nebesuradome bendros kalbos
kiekvienas likome savyje be skausmo be skausmo
ir tuštuma nuo kelio nuo dulkių paukščių neša žinią
neskausmingą taip neskausmingą jums
ir mes ieškojome rankų akių ilgesio ir žodžių
kaip kalbėsime iš naujo
pačius pirmiausius pirmiausius visų pirmiausius žodžius iš naujo
taip mes nebuvome vieningi bet darna buvo su mumis
ji paėmė už parankių vedė ir saugojo mus
šiltame saugiame delne tarsi būtume pažįstami
tai ne kraujas tekantis gyslomis ne pyktis išgynė mus į tuščią vietą
aš net atsigręždavau atgal iš tiesų žvelgiau
ieškojau kur prieš tai buvau
kur maldoj rankas iškėlęs verkiau ir vėl į kelią
su tais kurie dabar šalia manęs
kai kurių žingsniai drąsesni nei mano
dieną naktį maldose jie plėšė skausmą iš krūtinės
laukan it dagius it degančius drabužius
tai nebuvo gražios naujos dainos kurias dainuojame dabar
pati daina buvo apie mus teliko nemeluoti jai
žodžiams kurie kas mirksnį ritmiškai nuaidi
dažnai atrodė tuojau baigsis kelias
vis dažniau mes pakeldavom akis
vis labiau jaučiausi pavargęs ėjau lėtai lėtai
atsigręžęs žvelgdavau į tą vietą kur pradžia
pagaliau sustojau kiti nutolo
ar jūs prisiminsite mane
ar pakelsite pasiimsite kartu jei aš eiti toliau nebegaliu
jei liksiu gulįs ir verkiąs
ne maldoj kaip anksčiau rankom iškeltom
●
pone padėk parašyti eilėraštį
mano droviai širdžiai trūksta žodžių
aš norėčiau kurti kiekvienam
bet skaitysi tik tu
dar turiu mažumėlę laiko
tu būsi manoji viltis
aš jau nepagydomai ligotas
būki manoji viltis
pelniau patyčias pagyrimus
viską gavau iš tavęs
net kai šypsodamasis trenkiau tau į veidą
o nuo vaidų aš bėgau dažniausia
mano pone kur tavoji ranka
tas griežtas ir teisingas ženklas
su kuriuo rašei manyje
viską viską aš pamiršau
prašau įduok man tą paskutinį eilėraštį
paprastą tylų ir ramų
tarsi nebūčiau jį rašęs
taip jaukiai ir netramdomai
●
ir šįryt tu neišvykai į sirakūzus
nuovargio konvojus atšaukė reisą
teks laukti atlydžio ir kovo
nusipirkti balalaiką ir nešdinti iš čia
ramią latgalos krašto širdį
bet apie tai pakalbėsime vėliau
juk aš galėčiau keliauti pas tave
žinoma pajuokavau
tik taip deja nenutiks bijau
o kur kas juokingiau yra tai
kad ir tu gyveni saloje
toj pačioj jūroj tik kitur
tai glumina bet niekis
atleisk dar noriu paklausti
kaip iš tikrųjų su tavo metais
bet man patikai kad rengiesi juodai
ir tokia tyli tarsi iš mafijos
gal tu gedi o gal ir ne
apie tai kas įvyko
taip slėpiningai ir akivaizdžiai
apie visa tai kas čionai atvedė tave
kol kas nė vienas eilėraštis neparašytas
ir kyla baimė kad pamiršiu
kaip jį parašyti dabar
galvoju ar tu supratai mano kalbą
ko gero taip nes tu tylėjai
pala kur mes dingome atleisk
tokia keista ta viduržemio jūra
kur tu žvelgi jinai tolyn banguoja
oi aš tik klausiu mokausi kalbos
kuria nepasakysiu kas taip baugina
●
net sapne tu man atsukai nugarą
ir visas miestas įžambiai pasviro
gatvės susimazgė tarsi siūlų raizgalynė
o skverai formavo apžavią begalybę
aš tau jau niekuo nebeįtikau
kaip ta tyla po rugpjūčio nakties
ar žvaigždė kuri nekrenta tau panorus
sapne virš miesto dar
buvo žalias dangus
o jame klykė staugė paskutinis eilėraštis tau
panašiai kaip osvencimo žydas
kol mano draugai užspaudė jam burną
●
ateis posmas ateis rytas lapas ateis visas pasaulėlis ateis o tavęs jau seniai nebėra katinas ateis augs sparnai šiluma įeis į namus o tavęs jau seniai nebėra sapnas atplauks kvapai šypsosimės šypsosimės gims diena o tavęs jau seniai nebėra
Vertė Arvydas Valionis
