Sibiro paveikslai
Tiems, kurie buvo,
Šerkšno plaukais užklojo akis ir veidus
Žiema.
Kai jus išvežė,
snigo, prasidėjo pustymas
ir jūs pradingote balto mėlio debesy…
bet atmintis gyva srovena seno
kalendoriaus lapeliuose, tiksi
senelio padovanotame sidabriniame laikrody –
rodyklių krūpčiojime, kai vidurnakty –
girdi: tuksenant vagonų ratus
nuo sunkaus svorio,
nuo žmonių kančių –
pabėgius dejuojant…
o nesibaigiančios aimanos
plakasi plakasi plakasi
šaltais vėjo gūsiais
į tolstančius bėgius…
ir pasislėpę už aido – šiugžda tamsoj –
jų balti šešėliai
blaškosi siaučiančios pūgos karuselėje –
dingsta…
ir riešą perrėžia įstatymas,
kur ciesorių ir nuperka, ir paperka,
o tavo tiesą perkelia į tremtį
ir guldo mėnulio kalnų peizaže
su išsišovusiais skruostais –
geri savo atvaizdą jo dubury –
tolimos nežinios aidesy…
o neįžengiamų miškų tankmėse –
dygo dar nepražydę, bet jau
apraudoti kryžiai…
ir dilginančio speigo sūkury
žalios šakos lūžo lengvai,
kraupiai vainikai šnarėjo
pritilusioje taigoje –
ir man naktimis kartojas
šis sapnas klaikus…
O jūs dar svajojate grįžti –
KALĖDOM –
susėsti visiems prie šventinio stalo,
užtiesto
močiutės balta linine staltiese?!
kur jūsų sielos dabar vienišos klajoja?..
tik užburtų metų punktyrai
brėžiasi ir matuoja
laiku mane
tu esi kažkur
savo laike, o jie
apsigyveno tavo sąmonėje
tapdami
naujais ir amžinais
paveikslais
tavo daugybėje akių…