Vilniaus kuprinnešiai
Vilnius – legendinis ir fantazminis miestas daugeliui regiono tautų. Ir visi čia jaučiasi gerai. Esu iš Gudijos, bet čia jaučiuosi kaip namie, dar geriau, nes čia nėra Lukašenkos…
Vilnių įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Kavinėse, bibliotekose, kapinėse – visur Vilniuje jaučiu mūsų bendrą istoriją. Visur čia pasineriu į déjà vu pasaulį. Ir visur lietuvių kalba deda būtiną ir stiprų akcentą, kad esame Europoje ir Rusijos imperijos įtaka per kalbą praranda savo jėgą. Lietuviai išlaikė veiksmingą tvirtovę prieš imperiją – savo kalbą. Dėl lietuvių kalbos jaučiuosi Vilniuje apsaugota nuo rusų pasaulio. Mano tautiečiai Gudijoje yra rusinimo ir rusų pasaulio kaliniai. Mūsų tvirtovė sugriauta.
Bet kaip Vilniaus mylėtojai yra dalykų, kurie mane stebina ar net kartais erzina. Puikiai prisimenu savo pirmąjį atvykimą į Vilnių prieš daug metų ir nuo to laiko šis dalykas nė kiek nepasikeitė – Vilniaus kuprinnešiai. Žinoma, žmonės visur nešiojasi kuprines, bet Vilniuje yra niuansas – žmonės sėda į troleibusą ar autobusą ir lieka su kuprine ant nugaros. Ir čia prasideda įdomiausia…
Daug keliavau ir visur stebėjau, kaip į viešąjį transportą įlipę keleiviai elgiasi su kuprinėmis. Mano nuomone, tik vilniečiai keleiviai laiko kuprines ant nugaros: jie nebijo kišenvagių, jiems nerūpi svetimi patogumai. Man atrodo, kad kuprinės tampa jų kūno dalimi – kaip kupra arba uodega.
Ypač įdomu stebėti keleivius su kuprinėmis piko metu. Su pilnomis kuprinėmis jie drąsiai skinasi kelią į sausakimšą saloną. Jie įstringa, pyksta, bando išsivaduoti, plėšia svetimų švarkų, paltų sagas ir galiausiai pasiduoda likimo valiai.
O dar įdomiau stebėti keleivių, kurie tampa kuprinnešių aukomis, reakciją ir ramybę. Šiuo atveju lietuviai labai panašūs į gudus. Kad ir ką darytų kuprinnešiai, kad ir kaip trukdytų jų kuprinės, visi kiti keleiviai stojiškai kenčia toliau tęsdami savo kelionę per Vilnių.
Jaučiuosi kaip komedijoje, kai moksleiviai pilnomis kuprinėmis įbėga į troleibusą ir drąsiai eina per saloną, pakeliui daužydami visus sėdinčius keleivius. Šie moksleiviai savo purvinomis kuprinėmis sugadino ne vieną šukuoseną. Bet net ir šiuo atveju reakcija buvo tyli. Kartą jaunas vyras įlipo į autobusą su ledo ritulio lazda, išlindusia iš kuprinės. Jis net nemanė nusiimti kuprinės. Jis užtikrintai žengė į salono gilumą: vienam keleiviui kliudė kepurę, kitam užkabino akinius ir ramiai įsitaisė prie lango. Buvau nustebusi, kad jis niekam neišbadė akių.
Jei transporte niekas nekritikuoja tokio kuprinnešių elgesio, tai gal prasminga apie tai kalbėti mokyklose? Mokykloje mokoma suaugusiųjų gyvenimo pagrindų, elgesio visuomenėje taisyklių.
Autobusuose ir troleibusuose dabar yra ekranai, kuriuose galite pamatyti, kaip tinkamai elgtis. Animaciniai filmukai rodo, kaip ir kada pažymėti bilietus, kaip užleisti vietą vyresnio amžiaus žmonėms ir nėščiosioms, bet apie kuprines informacijos nėra. Parašiau laišką-pasiūlymą transporto įmonei, atsakymas mane labai nustebino – neaktualu.
Gal tai tikrai neaktualu. Vilnius turi turėti savo specifiką, žavesį. Iš tiesų, kaip Lietuva praeityje neįsivaizduojama be knygnešių, taip ir šiuolaikinis Vilnius neįsivaizduojamas be kuprinnešių.
