Burleskos šokėja, šokanti sau
jau nebeskaičiuoju cigaretės pelenų, nukratytų dešinės rankos smiliumi. prašalaičių, kurių dėmesio centre išlieka plačios vėjiškos kelnės. arba gilus susirūpinimas mano nebekvėpuojančia smegenine po juoda, visą saulės šilumą ir žvilgsnius sugeriančia berete. nebesuskaičiuoju laiko, kuris buvo praleistas lietuje. skėtis ir lietpaltis buvo neegzistuojantys aksesuarai tarp mano suryškėjusio garderobo. savičiaus gatvė pakeliui namo buvo periferinio vaizdo užtemdymas.
iš esmės toje gatvėje egzistuodavo viena grupė žmonių, kurios negalėdavau blaiviu protu suvokti. prie šiltojo sezono staliukų ir jiems akompanuojančių nuobodžių, bet greitai sulenkiamų ir sutvarkomų kėdžių sėdėdavo aperolistai. jų saviveiklos laikas neribojamas, o pokalbių temos rafinuotai statiškos. važiuodamas dviračiu neįgaudavau didesnio ir pavojingesnio greičio nei toje gatvėje. sakysite, kad perdedu, o aš atsakysiu, jog viskas, ką šiame gyvenime perdedu, tai daiktus iš vienos vietos į kitą, kad sukurčiau naujumo iliuziją.
birželio galas, numatoma dulksna. nebežinau, kokius batus autis. galimi variantai: prozos batai, už kurių nešiojimą bent sumokamas honoraras, o poezijos batai yra dyki ir su jais nekyla kojos eiti kitur nei po pievas, gėlynus ir pamiškes (miškas šiuo atveju iškrenta iš konteksto, nes su poezijos batais nenušuoliuosi į šventąsias glūdumas).
spontaniškumas yra nesuprantamas dalykas visuomenėje, kuri veikia tam tikru principu, kaip šio teksto subjektas, aš jo nusakyti negebu. o jei kas ir geba – palaikau tokius individus kvailiais, kurie savo viduje turi tiek ryžto, jog gali pasakyti „prisitaikiau ir atmintinai žinau savo kelią nuo namų iki darbo“. niekada nevaikštau tuo pačiu keliu, nesu kurios nors gatvės ambasadorius, net ir tos, kurioje gyvenu. esu nenuspėjamas kaip išmestos į orą monetos pusė, kaip bestruktūris tekstas, kurį sunku sekti. mano siužetinė linija yra netiesi ir iškreipta, mano gyvenimo geltonos ir raudonos spalvos troleibusas nebestoja stotelėse, o tiesiog juda į galutinę.
ironija įdomiu būdu veikia žmogėnus, rezidavusius Vasaroj. kadangi vienas ir vienintelis vaistas nuo Šiuolaikybės neveikia, tenka pasitelkti jau atgyvena tapusį absurdą. ir, žinot, tai visai ne Camus prasimanymas. apskritai literatūra šiais laikais per daug kvadratinė, kad atskleistų ką naujo. senosios kartos galvoja, jog poezijos batai turi būti nesuplyšę, tvarkingi ir pavaldūs taisyklėms. joks raudonos ar violetinės atspalvis, simbolizuojantis meilės ir širdgėlos temas, negali būti toleruojamas, tuolab turi būti absorbuotas, o šių batų nešioklis – pasmerktas būti su nebrandumo etikete.
prieš pat pirmąjį mano tekstą apie tobulumą buvau klausęs, ar tekstai turi turėti temas. labas, pasauli. šiandien išvysi tekstą apie tekstą, kuriame paragrafai ne visada susisieja vienas su kitu, pasikartojančių žodžių esatis ir per didelis asmeniškumas nėra geras tekstas. au revoir, Barthes’ai su savo mirtimi. kas gi šis tekstas, jei ne raidžių birinys. o jeigu suskaičiuočiau visas raides i, ar tuomet skaitytojas patikėtų, jog rašydamas apgalvojau kiekvieną detalę, net ir klaidas?
yra bent šimtas būdų sunervinti patyrusį kultūrinių leidinių skaitytoją, kuris tik laukia, kol išeis naujas numeris, – tas žmogus pataps neįsivaizduojamo ir neegzistuojančio tos dienos numerio žiuri pirmininko pavaduotoju.
grįžtant prie abstraktybių, būtina aprašyti per tuziną („tuzinas“, beje, yra kietas žodis, kurį galima bet kada vartoti, kai nežinai tikslaus skaičiaus) metrų nuo manęs nutolusią moterį, kuri žvalgosi aplinkui, tarsi bet kurioje pusėje jau tuoj tuoj suras tai, ko beieško. gal mes ieškome to paties? vietoj raidžių i suskaičiavau du klaustukus. ar tik tiek gyvenimas šiuo metu paberia klausimų? tekstui apie tekstą reikia parodyti savo intelektą – jau paminėjau dvi etiketes, viena mokyklinio lygio, kita akademinio. toliau tokiam tekstui reikia pabaigos, bet jos nebus – negausit. o jei tokia ir būtų, kaip šio kūrinio ir autorius, ir subjektas galiu pabaigos ir nesudramatinti iki butaforinio ir makabriško lygio. daugelis šiuolaikinių poezijos batų tokie, jų fasadas pernelyg nesusisieja ir savo dramatiniu lygiu visiškai neatspindi viso vienio, tarsi paskutinę sekundę autorius pasiduoda momentui ir nusprendžia padaryti galą šiam biriniui.
gal A4 lapo matmenys (210 × 297 mm) yra pakankami. jei Jūsų dėmesys atkiūtino iki čia – esate beprotis. jeigu praleidote visą tekstą ir Jums įdomi tik išvada – sveikinu, Jūs iššvaistėt 25 sekundes savo dienos, mielasis žiuri pirmininko pavaduotojau.
