Aistra. Plaukimas krauliu*

Evelina – toks, regis, buvo jos vardas. Evelina. O gal ir ne. Galbūt aš klystu. Ne Evelina, o Rūta, Vida ar Regina. Arba dar kitokia…

Tai buvo prieš daugiau nei trisdešimt metų, todėl tikėtina, kad vardą pamiršau. Laikas jį nutrynė taip, kaip smėlyje užrašytus žodžius nuplauna bangos. Ne, ne – tai ne kokia paika ir lyriška metafora, tai konkretus dalykas, nes savo vardą ir ne tik jį, bet ir savo adresą kojos pirštu ji užrašė tada, prieš daugiau nei trisdešimt metų, smėlėtame Baltijos pajūryje, konkrečiai – Palangos paplūdimyje, prie grafo Tiškevičiaus tilto. Bangos nuplovė vardą, gatvės pavadinimą, namo ir buto numerius, tačiau iki šiol atmintyje nešiojuosi miesto, kuriame ji tuomet gyveno, pavadinimą. Tai buvo Birštonas. Tikiu, kad ji gyva ir sveika, trisdešimčia metų brandesnė (kaip, banalu sakyti, būna brandesnis geras ir taurus vynas), gyvenanti toje pačioje gatvėje, tame pačiame name ir tame pačiame bute ir ne bet kur, o ten pat – Birštone.

Štai todėl aš ir esu čia. Birštone. Tam, kad ją sutikčiau ir pasakyčiau viską, ko tuomet neišdrįsau. Ir dar daugiau – viską, kas susikaupė mano širdyje per tuos ilgus ir kartu labai trumpus metus.

Už prieinamą kainą išsinuomojau standartinį kambarį vienoje sanatorijoje. Čia užsisakiau sveikatos palaikymo ir jėgų atstatymo programą, į kurią įeina ir pusryčiai, ir pietūs, ir vakarienės, taip pat vonių, aromaterapijos ir muzikos terapijos, hidromasažo, povandeninio masažo mineralinio vandens baseine ir kitokios procedūros.

Nepaisydamas įtempto sveikatinimosi tvarkaraščio, vos tik ištykojęs laisvą nuo procedūrų minutę, einu į viešąsias Birštono erdves – gatves, skverus ir parkus, dairydamasis jos, savo pirmosios ir vienintelės. Tos, dėl kurios mano gyvenimas įgijo daugybę spalvų, atspalvių ir dar daugiau – esmę ir prasmę. Ji (Evelina ar kitokiu vardu) buvo ir yra tai, dėl ko aš gyvenu šiame nejaukiame ir žiauriame pasaulyje…

Jaunystėje kultivavau net kelias sporto šakas – sąjunginėse ir respublikinėse varžybose bei turnyruose ne kartą buvau apdovanotas už asmeninius ir komandinius laimėjimus plaukimo, tinklinio ir kvadrato srityse. Todėl čia ir dabar kiekvieną rytą, prieš sočius pusryčius (į kuriuos privalomai įtrauktos nemenkos čionykščių mineralinių vandenų dozės), einu paplaukioti Nemune. Kai kurie nauji bičiuliai (lygiai tokie patys sanatorijos pacientai), vietiniai gyventojai atkalbinėja mane nuo tokios veiklos, teigdami, kad „upė vis dar užteršta ir plaukioti joje nepatartina“, tačiau aš jaučiu begalinę aistrą tekančiam vandeniui. Manau, kad jis simbolizuoja nesustojančią mūsų gyvenimo tėkmę, skubrų mūsų gyvenimų praeinamumą. (Nors prie Birštono Nemunas dėl žemiau esančios hidroelektrinės ir nėra labai sraunus.)

Plaukimas visuomet buvo mano aistra – prieš daugybę metų turėjau net pirmąjį plaukimo atskyrį, techniškais plaukimo krauliu gebėjimais stebinau ne vieną savo kolegą. Nemuną prie Birštono taip pat įveikiu kraulio technika. Perplaukiu upę skersai po tris keturis kartus pirmyn ir atgal, plaukiu prieš srovę ir pasroviui, darau įvairiausias figūras ir raštus.

Štai ir šį rytą, pačiupęs frotinį rankšluostį, įsispyręs į gumines šlepetes, o juosmenį apjuosęs šilkinėmis glaudėmis, pasileidau panemunėn. Eidamas klausiausi vis dar kukuojančių gegužių ir iškirmijusius pušų kamienus atkakliai kalenančių genių. Budriai dairiausi aplinkui – galbūt pamatysiu ją, savo vienintelę?

Išėjęs į Nemuno pakrantę, suklusau. Priešais nugara į mane vandenin brido moteris. Jos pražilę plaukai buvo suimti į kadaise matytą kuodą ir dėvėjo ji tą patį maudymosi kostiumėlį – baltą, išmargintą rausvais žirniukais bei melsvomis gėlytėmis, kaip toji, mano vienintelė, sutikta Palangos paplūdimyje, prie Tiškevičiaus tilto… Norėjau sušukti, bent tam, kad ji pašaukta atsisuktų ir pamatęs veidą įsitikinčiau neklystąs. Bet, regis, praradau kalbos dovaną. Sukaulėjęs liežuvis ir suakmenėję žandikauliai neleido išsprūsti nė vienam raiškiai artikuliuotam garsui. Jeigu šaukiamoji ką nors ir išgirdo, tai tik neaiškų veblenimą, kurį turėjo palaikyti kokios nors sužeistos varlės ar medvarlės kurkimu.

Moteris įbrido vandenin ir gracingai (amžius judesius tik estetiškai apgludino, bet nesukarikatūrino) nunėrė į ramią srovę. Ji plaukė į kitą Nemuno krantą (bent jau taip pagalvojau).

Nuspyriau šalin šlepetes, mečiau į šoną rankšluostį ir pasileidau iš paskos. „Pasivysiu ir iš šono jai nusišypsosiu. Ir nieko nesakysiu. Padarysiu jai staigmeną“, – pagalvojau, nuraminęs save, kad net ir laikinas kalbos dovanos netekimas nesutrukdys išreikšti jausmų, kuriems šnekos tikrai nėra pats svarbiausias dalykas. Kūną apglėbė vėsūs, bet ne stingdantys vandenys (buvo pati gegužės pabaiga, tačiau vandens temperatūra pakilo iki dvidešimties Celsijaus laipsnių). Žengiau kelis į minkštą dumblą smingančius žingsnius ir atsispyręs pradėjau slysti skysta terpe.

„Malonumas“, – visomis odos poromis sušuko maniškis kūnas.

Dariau ilgus grybšnius rankomis ir greitus smūgius kojomis (čia ir slypi kraulio technikos esmė), per kelias sekundės dalis pasiekiau tą, dėl kurios ir nėriau vandenin. Ji suglumusi atsisuko ir aš išvydau, kad tai iš tiesų yra ji. Toji, manoji, sutiktoji Palangoje. Netikėtai prisiminiau ir jos vardą. „Elvyra!“ – toptelėjo galvoje. „Valdai! – lyg skaitydama mano mintis, springdama žydėti bepradedančiais ir mano keliamais purslais sušuko moteris. – Aš tavęs laukiau visą gyvenimą!“

Elvyra dar kažką sakė, mačiau, kaip laime žibėjo jos akys. Tačiau mane užvaldė aistra krauliui, visas kūnas alsavo šia sportinio plaukimo forma. Kraulis įveikė, užvaldė mane, nesugebėjau jam atsispirti. Palikęs Elvyrą kažkur už savęs, netoli kranto, pasileidau plaukti prieš srovę – Balbieriškio ar net Punios link, kad plaukčiau ir plaukčiau, kad gyvenčiau krauliu ir vien tik juo…

Autoriaus piešinys