INDRĖ LARSSEN

 

 

viskam kas ateina iš tavęs

pasiduodu –

lyg didelis kaimas giedotų

sustojęs ratu

aplink nebylų

pasiutusį vaiką

iš labai toli siunčiamais žodžiais

 

 

 

aksominis dūžis

į žalvario dubens

kraštą

palieka…

 

…su kylančiu

salsvu dūmu

tilsta

užkimę giedojimai

 

 

 

per daugel vakarų

išrištas senas piktas mazgas

pavirsta drobulėle

ašarų išlydėtuvėms

 

tai iškeliauja

ligi dugno atsidusus

ir dar viena naktis

praradusi bet kokią galią jaust

 

tai tyliai atsigirsta

seniai pažįstama giesmė

išdildytu man iš omens vardu

ir ima varstyt langus

 

 

 

tyliai tikì

be balso

seniai išsižadėjus

taip reikalingos tam jėgos

 

nebyliai

kaip suakmenėjus gilė

po perdžiūvusiais lapais

šešias žeminės amžinybes

būni –

priklausoma

ir pamiršta net

laiko įnorių

lig jis užvaldo mirtinai…

 

įtikinti Kūrėją! –

aplinkui narstančių sliekų giesmė

 

…kol neatsiveri

su vargiai tramdoma jėga

ne savo…

– dangui

jis akina skaudžiu

tviskėjimu –

 

be lūkesčio

tiktai su ardančia trūnėsių luobą

gležna mintim –

 

dabar tau

leidžiu

viską

 

 

 

slėptis jaukioj sielos spintutėj

kažkur

šėlstančiuos rūmuos

suvis užmirštoj

pasakoj

 

 

 

ir šiandien karšta –

anapus

krūmynų blykšo

spengiantis oro paveikslas…

 

ne nuo sprogimo

mirtų penki milijardai –

iš bado

 

o man tiltas –

užutėkio žvilgsnis

gaivinantis

 

…samanos

turkio dugne…

 

 

prisimenant taiką

 

būdavo, manęs nėr

tiktai erdvė

kvietimas

 

pripaišeliotos

kadais báltos

tarpvartės –

kartu su miestu

jo triukšmais ir

saule

skrieja per

žydinčią

visa išteisinančią

tylą

 

 

popiečio sapnas

 

kai išbristi devyni sirupai

ir sparnai padžiauti

kai pas ežerą…

 

garsas paviršium toli eina

 

slyst nuoga nuo rugpjūčių plausto

į vakaro vandenį

kaip pirmąjį kartą…

 

 

 

paslydus

metai

pračiužinėti…

bandymai

stotis

tviskantys

raštai

 

 

 

tarp iškvėpimo ir

įkvėpio

nieks

nesustoja

tylos nėr

niekio nėr

nes –

širdis

 

 

 

dar šiltos pėdos

neša

krautuvėlėn

pusryčių

 

pakrantės salos lydi

kartu skambėdamos

 

besiplaikstančiame

marškiny

nėra sakytum

nieko… tik

saulė ir

budinanti

vis tolyn

 

tavin

 

mintis

 

 

aukštai virš laimės miestų –

aš ir tykus ežerėlis kalno delne

 

 

okarina arbatinėje

 

išsilaisvinusios iš batų

pėdos

grimzta

kvėpuoja

į kilimus

 

pagalvių tvirtovėse

aplink vėlumų

alkelius

klostės

drabužių

žodžiai

žaidžia

šnara

užsimiršę žalsvuos

ritualuos

 

už bambuko

sienutės

molinė

slibino

šnervė

išpučia

il̃gų

garsą

– tylą

 

 

iš pavasarių

 

kažkieno strykas

linguoja

sodus

 

primerktų vokų erčioj

dienojančius

 

nesu jų klausius

lig šiol, bet

pamenu

 

kažkada šąlant šlaunims ant

metalinio suolo stoties

perone

 

tolima siela praėjo

nešina smuiku

plastmasiniam

prekių

maišely

 

 

Senų giesmių tvorelėm apsitvėrus

Lieku stebėtojo namuos…

 

Skreite pelenės kruopų liūdesys,

Už lango paukštis apsisuko – nėr!

 

Šis amžinybės užkampis blausų̃,

Jaučiu, tėra akivaizdybė –

 

Prisiekęs nepaleisti taip lengvai

Ant žirnių klupdęs baimės dievas

 

Išbluko pamažu, paskui kažkur užkrito…

 

Nuo vieno lango krašto iki kito

Žaliuoja sodai,

 

Baltų padangių spinduliai

Styguoja mano netvarkos dienas…

 

Ir radusi skreite šafrano dulkę

Aš suprantu, iš kur visa šitos šviesos spalva…

 

– kartojas viskas, taip ir sakei…

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.