Likimai
Atvirukas išleistas Varšuvoje, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. Katalikų bažnyčia Penzos mieste Rusijoje. Užrašas – „Lenkų bažnyčia“. Taip daug kur imperijoje vadinti, gal ir tebevadinami, katalikų maldos namai. Patys lenkai turbūt nepyksta. Juk iki šiol sakoma polska wiara.
Mogiliavo katalikų arkivyskupija, kuriai priklausė ir Penza, XX a. pradžioje buvo didžiausia pasaulyje tiek savo teritorija, tiek tikinčiųjų skaičiumi. Nuo Latvijos ir Baltarusijos iki Tolimųjų Rytų. Vadovauta iš Peterburgo kabinetų, kaip ir dera imperijai. Skiriami valdžiai itin lojalūs arkivyskupai su gera alga, nukabinėti carų ordinais. Po revoliucijos, bolševikams paskelbus karą religiniams prietarams, visa milžiniška bažnytinė institucija buvo pamažu sudorota. Jos paskutinis oficialus vadovas arkivyskupas Janas Cieplakas 1923 metais Maskvoje nuteistas mirties bausme. Tiesa, nesušaudytas, mirties bausmė, užsieniui spaudžiant, pakeista kalėjimu. Vėliau arkivyskupas deportuotas į Lenkiją. Ilsisi Vilniaus katedroje. Turėjo čia pakeisti atsistatydinusį Jurgį Matulaitį. Sušaudytų Mogiliavo arkivyskupijos kunigų buvo ne vienas. Kiti, kaip mūsų palaimintasis Teofilius, atsidūrė Solovkų salyne.
Šiaip kiekviena katalikiška bažnytėlė, atsiradusi kur nors Sibire ar panašiai, dvelkia šiluma ir romantika. Žinai, kokia tai buvo paguoda žmonėms, netekusiems namų ir įprasto gyvenimo. Net po daugelio metų, kai tos bažnytėlės jau buvo tapusios griuvėsiais ar perdirbtos į sporto sales bei parašiutininkų klubus, šalia jų norėjosi klauptis. 1905 metais Rusijos imperijoje paskelbus religinės tolerancijos aktą, Mogiliavo arkivyskupijoje pridygo šimtai naujų bažnyčių ir koplyčių. Visur gyveno katalikų tikėjimo tremtinių ar šiaip klajūnų, paskui ūžtelėjo karo pabėgėliai. Algirdas Julius Greimas gimė ir buvo pakrikštytas Tulos mieste. Mano mylimas poetas Vladas Šlaitas – Čeliabinske. Eugenijus Matuzevičius Krikšto sakramentą turėjo gauti kažkur Caricyno gubernijoje. Oskaro Milašiaus brangioji Čerėja – taip pat Mogiliavo arkivyskupija. Bažnyčios, kur jis buvo krikštytas ir vežamas rogėmis į Bernelių mišias, nelikę nė ženklo. Nors antai jo minima Baltoji cerkvė tebestovi, tiesa, tik griuvėsiai, bet kažkur kamputyje prieš dešimtmetį vykdavo pamaldos. Dar labai įdomu, kad daugumoje Mogiliavo arkivyskupijos bažnyčių ano amžiaus pradžioje dirbo kunigai lietuviškomis pavardėmis. Taip pat dalis imperinės politikos. Bet kita vertus – kelias į šventumą ir garbė mūsų šaliai.
Būdingo neogotikos stiliaus „lenkų bažnyčia“ Penzoje pastatyta 1906 metais ir konsekruota Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo titulu. Mieste tuo metu gyveno per tūkstantį katalikų, daugiausia – lenkų ir lietuvių tremtinių, nubaustų už 1863 metų sukilimą; tarp jų ir keli dvasininkai. Bažnyčios statybai parapijiečiai surinko milžinišką tais laikais sumą – virš 57 tūkst. rublių. Mogiliavo arkivyskupijos žinyne rašoma, kad Penzos parapijai 1911 metais vadovavo kunigas Aleksandras Juodavalkis. Greičiausiai irgi vienas iš tremtinių, nes nenurodytas nei jo amžius, nei šventimų data. Nežinia, koks jo likimas. Bažnyčią uždarė 1931-aisiais, nors pamaldos ten nevyko jau ir anksčiau keletą metų. Abu bokštai buvo nugriauti, pastatas perstatytas ir tapo Mokytojų namais. Po perestroikos privatizuotas, ėjo iš rankų į rankas. Penzos katalikai mėgino jį susigrąžinti, bet teismai ieškinį atmetė. Šiuo metu ten kažkoks prekybos centras ir įstaigos. Apsauginiai kalba, kad naktimis klaidžioja vaiduokliai, esą kadaise uždarytoje bažnyčioje kalinti ir šaudyti žmonės.
Penzoje niekada nesu buvęs, nerasčiau to miesto žemėlapyje. Iš tarybinių vadovėlių prisimenu, kad ten kelis mėnesius gyveno Salomėja Nėris, pasitraukusi iš Lietuvos su sūnumi ant rankų artėjant vokiečiams. Aišku, dvibokštės raudonų plytų bažnyčios, galėjusios priminti jai gimtąjį Alvitą, ji jau nematė. Nelabai ir išeidavo iš kambario: žiema Penzoje buvo šalta, abiem su vaiku trūko apavo ir drabužių, kaip skundžiasi laiške. Eilėraščiuose iš Penzos, tarp raudonarmiečių bei partizanų, ir tokios salomėjiškos eilutės:
Rugsėjo žvaigždės stebisi,
Kur mudu atsidūrėm.
Netrukus jau kitoje vietoje, Baškirijos pusnynuose, vėl kartosis tas pats poetės skundas: „Kur atvedėt jūs, kryžkelės, lietuvišką smūtkelį?“
Bet iš tiesų šis nušiuręs atvirukas su neegzistuojančia bažnyčia labiausiai užkliuvo ne dėl Salomėjos Nėries ar katalikų istorijos, o dėl įrašo kitoje pusėje. Rašyti neįgudusi ranka aukštaitiškai dėsto: „Šita kartinka roda musu bažniča, i kure mes ainam melstis. Labai graži ir nedidela del to, kad mažai žmoniu tera. Taigi dabar matai wiska, kur mes waikščiujam. Gal matai mano pėdas, gerai pasižiurek. Meldžiu atrašit, labai lauksiu.“ Toks laiškelis iš Penzos kažkam į Lietuvą. Pats sudėjau taškus ir kablelius. Ten, kur galėtų būti parašas, popierius nusitrynęs. Gal nė nebuvo jokio parašo. Gavėjo vardo ir adreso taip pat nėra, atvirukas siųstas voke ar per rankas, ne kaip atvirlaiškis. Nėra ir datos. Spėčiau, kad rašyta jau bolševikų laikais, kai imperijos miestuose ėmė sparčiai mažėti lietuvių ir lenkų kolonijos, nes kilo stiprus poreikis (ir galimybė) pabėgti iš pragaro.
Mūsų šventoriuje, svečių namelyje, kone metus glaudėsi ukrainiečių pora su trimis paaugliais vaikais. Nežinau, ar jie siuntė iš čia kokius laiškus namo, greičiausiai tik skambindavo. Jų žinios artimiesiems turėjo būti geros. Dabar jie susiradę didesnį būstą ir turbūt neblogai gyvena, vaikai gali mokytis gimtąja kalba. Berniukui padovanojau savo geltoną dviratį, visa ko mačiusį. Dabar matys linksmą ir laisvą vaiką. Girdės jo juoką. Ir daug kur Lietuvoje panašiai.
Ir tai malonė, Kristaus prisikėlimo šuoras. O kai skaičiuoji garsiai, kiek savo pasienyje sulaikei ir apgręžei atgal nelegalių migrantų, ima veikti mirties ir nuodėmės įstatymas. Nereikia jokių rekolekcijų, kad tai suprastum.