Tebesitęsiantys pašnekesiai apie Ireną Veisaitę

 

Neseniai išėjusi atsiminimų knyga apie Ireną Veisaitę, reikšmingą pastarųjų dešimtmečių Lietuvos kultūros asmenybę, jau sulaukė ir, tikėtina, dar sulauks visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio (Mūsų Irena: atsiminimai apie Ireną Veisaitę, sudarė Reda Pabarčienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023). Anksčiau rašiau apie šio rinkinio parengimo procesą ir atminties problematiką (Kultūros barai, 2022, Nr. 12), dabar drįstu prabilti dar sykį, nes patyriau štai tokį nuotykį. Dvejus metus dirbusi su 90 autorių, iš 81 jų teksto sudėliojusi knygą, supratau, kad rankose laikau kažką, ką ne itin pažįstu. Liudijimai rinkinyje ėmė „kalbėtis“ tarpusavyje, susiklostė į naratyvą, pasižymintį sava logika, konfliktų linijomis, kulminaciniais taškais. Atsinaujino ir mano dialogai su autoriais, tarp kurių kaip svarbią jaučiu Vandą Juknaitę. Ar gerai supratome Ireną (knygoje jau aiškinau, kodėl dažnai ją vadiname vardu), ar teisingai atskleidėme? Kokius klausimus iškėlėme, aptarėme, o į kokius išvis neįmanoma atsakyti? Savo ruožtu ir autoriai apibūdino savo santykį su Irena kaip „nesuskliaustą“ (parodų kuratorius Andersas Kreugeris); „Irenos Veisaitės mintys, o gal veikiau jos asmenybė tarsi vis labiau rezonuoja su tuo, ką dabar galvoju, į ką vis dar ieškau atsakymų“ (Viktorija Daujotytė).

Kalbėdama apie knygą Juknaitė pasakė du, atrodo, sunkiai suderinamus dalykus – kad ji skatina mąstyti ir prisiminė Irenos žodžius, kai buvo rengiami atsiminimai apie Jurgą Ivanauskaitę: „Bijau, kad Jurgos nepadarytų šventąja.“ Iš tiesų, Irenos paveikslas atsiminimuose išėjo kiek idealizuotas, išryškinta jos asmenybės stipriosios savybės, o ne tai, ko ji nepajėgė, nedarė ar darė netobulai. Su tokia autorių valia nepasiginčysi, tiesą sakant, nelabai ir rastum argumentų. Daugelis matė Ireną jos gyvenimo saulėlydyje, kai jau buvo nurimusios aistros, laimėtos kovos, rasta vertinimų pusiausvyra. Tačiau atsiminimuose herojės „idealumas“ ne gesina, o provokuoja mintį, skatina klausti: iš ko susiformuoja toks unikalus žmogus, kokią prasmę jo gyvenimas turi kitiems?

Atraminis mąstymo apie Ireną taškas, autorių įvardytas arba ne, yra Holokausto patirtis, kurią tiesiogiai paliudyti galėjo tik ji pati. „Galvojau apie trylikametę mergaitę, paliekančią vaikystę ir žengiančią pirmuosius žingsnius į paauglystę. Būtent tuomet ji praranda visą savo pasaulį, kurį pažinojo. Kaip ji pajėgė su tuo susidoroti ir išgyventi? Kaip po karo vėl tikėti žmonėmis?“ (žurnalistė, Holokausto memorialinio muziejaus Vašingtone darbuotoja Ina Navazelskis). Knyga pradedama Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės pasakojimu apie susitikimą su Irena 1944 m. pavasarį, kai jos mama Stefanija Ladigienė priglaudė įgąsdintą mergaitę savo namuose, apie nesaugius paskutinius nacių okupacijos ir pirmuosius pokario mėnesius Vilniuje. Kartu su dukra Liudvika Pociūniene jos prisimena Irenos pasakojimus apie šiurpias valandas Ladigų bute, per Vilnių einant karo frontui. Irenos istoriją knygoje praplečia ir papildo kitų žmonių istorijos. Liuksemburgo finansinių institucijų darbuotojas Edvardas Bumšteinas vardija Kretingoje ir Kaune nužudytus savo giminaičius, inžinierius ir skulptorius iš Izraelio Saadia Bahatas rašo apie sesers Lilės Bokšickytės išgyvenimą Holokausto metu Lietuvoje, apie jos vėlesnę pažintį su Irena II mergaičių gimnazijoje, gydytoja neurologė Eva Berzina – apie savo, Kauno žydų, šeimos evakuaciją į Sovietų Sąjungos gilumą prasidėjus karui, grįžimą į Vilnių po karo, mamos, populiarios siuvėjos, pokalbius su Irena, kurių turinį ji sužinojo vėliau, nes daugumoje žydų šeimų apie Holokausto įvykius prie vaikų nebuvo kalbama. Audronės Girdzijauskaitės atkurtose pokarinėse Vilniaus gyvenimo scenose justi lietuvių ir žydų bendruomenių atsietumas, nors jos tarpusavyje bendravo.

Irena teigė, o liudininkai patvirtina, kad Holokaustas nulėmė jos vertybinę poziciją ir sprendimus. „Istorines traumas ir asmenines netektis Irena pavertė spinduliuojančiu gyvenimu, kupinu meilės, šviesos ir tarnystės“ (Laima Vincė), galingą savo gyvenimo tėkmę nukreipė į kūrybą, gėrį (Romualdas Gražinis). „Aš nepažinau kito tokio žmogaus, kuris taip mylėtų gyvenimą ir taip mokėtų gyventi“ (Vytas Karpus). Valdas Adamkus pavadina Ireną dialogo žmogumi, istorikas Felixas Ackermannas – meilės Emmanuelio Lévino prasme – kaip nuolatinio pokalbio su Kitu – įsikūnijimu.

Atsiminimų autoriai iškelia Irenos toleranciją, atlaidumą, žmogiškąjį solidarumą, konkrečiais pavyzdžiais įrodo, kad tai yra aktyvi pozicija, įsitraukimas. Ana Gerasimova, SSRS rašytojų sąjungos lietuvių literatūros konsultantės Belos Zaleskajos dukra, pasakoja, kad griuvus Sovietų Sąjungai Irena nenusisuko, kaip dauguma, nuo „draugės Belos“: „Ji per daug gerai žinojo, ką reiškia išdavystė ir kas yra išsigelbėjimas nepalyginamai didesnės katastrofos akivaizdoje, bet buvo teisi, sakydama, kad negalima matuotis nelaimėmis.“ Valentinas Masalskis prisimena, kaip jis, jaunas, bet jau daug pasiekęs aktorius, įkaušęs provokavo Ireną ir kaip ji neatsakė į išpuolį. Buvęs „Tikėjimo žodžio“ krikščionių bendruomenės pastorius Giedrius Saulytis matė, kaip Irena atšaukė savo neapgalvotą parašą po peticija, kuria buvo pasisakoma prieš homoseksualų partnerystę, ir kaip jam pačiam pristigo drąsos tai padaryti. Vertėja Vytenė Saunoriūtė Muschick detaliai aprašo Irenos „atleidimo praktiką“ nepažįstamai turistei iš Vokietijos, kuri jautėsi kalta dėl giminaičio nusikaltimų nacių laikais: „Bet kaip galima atleisti, kai nesi su tais įvykiais ir tuo žmogumi tiesiogiai susijusi? – nustebau aš. – Taip, bet atleisdama galiu palengvinti jos naštą. O garsiai atsiprašiusi ir įvardijusi nusikaltimą ji atsikratė užsimestos kupros, kuri ją slėgė, nors tai ne jos negeri darbai, už juos ji nėra atsakinga. Aš jai taip ir pasakiau. Bet atleidau, nes ji galėjo tą atleidimą atvira širdimi priimti, ir nuo to jai labai palengvėjo. O tai svarbiausia.“ Vienuolės Bernadetos Mališkaitės pateiktos Irenos laiškų ištraukos rodo, kokiomis tvirtomis sentencijomis ji formulavo savo moralinę poziciją: „Atleisti ir kurti ateitį – gyvųjų pareiga“, „Gyvenimą kuria meilė, o pyktis ir kerštas itin pavojingi“, „Rinkdamiesi kerštą, renkamės klysti ir pasielgti taip, kaip pasielgė tas, kurio poelgį smerkiame“, „Jei negali kurti gėrio, bent jau nedaugink blogio.“ Reglindis Rauca, Helmuto Raucos, kaltinamo dėl dešimties tūkstančių žmonių mirties Kauno gete, anūkė, cituoja Irenos laišką, kuriame ji rašo, kad jųdviejų susitikimas jai buvo tam tikras „gyvenimo užbaigimo aktas“, „finalinis akordas, praeities įveikimo simbolis“.

Juknaitė sako supratusi, ką reiškia atleisti. Tai „atsirišti“. Tu nekaltas, kad žmogžudys taip pasielgė. Tegul jis gyvena su savo siaubu, o tu gyvenk savo gyvenimą. Kita proga Juknaitė yra kartojusi, kad niekas negali žmogaus priversti jaustis auka, jeigu jis pats to nenori.

Kodėl Irena taip traukė žmones? Kunigas Antanas Saulaitis nusako komfortišką jausmą bendraujant su Irena asmeniškai ir viešumoje – lyg visada ją pažinojai, su ja saugu. Aktorė Gailė Butvilaitė perteikia Irenos požiūrį, kad draugai yra šeima, kurią pasirenkame. Sergejus Loznica ir Marija Šustova draugystę laiko jos paskutinių gyvenimo metų prasme: „Tai dvasinė giminystė ir intelektinis bendrumas, susijęs su žmogaus gyvenimo pastangų intensyvumu.“ Atsiminimų autoriai vienas po kito liudija, kaip Irena juos palaikė, suprato, gelbėjo, kokių išmintingų patarimų davė. Daugelis mena apsilankymus garsiajame Irenos bute Vilniuje, Jono Basanavičiaus gatvėje, atvirus pokalbius prie arbatos puodelio. Mindaugas Kvietkauskas Irenos pamėgtą ritualą – atsisveikinant visiems sustoti rateliu ir susikibti rankomis – įprasmina kaip atsivėrimo kitam gestą, o ryšį tarp žmonių – kaip esminę jėgą, kurią ji diegė ir stiprino šiuolaikinėje kultūroje.

Ireną supęs platus žmonių ratas, atrodo, visą laiką plėtėsi – jos gyvenimo liudininkai pasklidę nuo Vašingtono iki Singapūro, nuo Helsinkio iki Izraelio (virš trečdalio atsiminimų autorių gyvena ne Lietuvoje). Ypač svarbūs Irenai buvo estai. Arvo ir Nora Pärtai, teatrologė Lea Tormis, diplomatė ir vertėja Valvi Strikaitienė, teatro „Vanemuine“ (Tartu) literatūros dalies vedėja Anu Tonts liudija aukštąjį Irenos gyvenimo momentą – meilę režisieriui Grigorijui Kromanovui, kurią ir pati mačiau akies krašteliu. Strikaitienė Irenos parengtą knygą apie Kromanovą įvertina kaip vieną svarbiausių jos gyvenimo pasiekimų.

Knygoje matyti, kaip istorinis laikas „rašė“ Irenos gyvenimo dramą ir kuo ji į tai atsakė, kokias alternatyvas rinkosi. Tačiau klausimas, kodėl jai pavyko ta stebuklinga meilės alchemija, atsiminimuose tiesiogiai beveik nekeliamas, nes dauguma jų pateikti dar iki Rusijos karo Ukrainoje, kai Irenos laikysena galėjo atrodyti savaime suprantamas, natūralus žmogiškumas. Ir tik karo fone tapo aišku, kad nejausti pykčio savo tautos naikintojams yra beveik neįmanoma ir kokia unikali šiuo požiūriu buvo Irena.

Irenos pasirinkimų argumentai dėliojasi pasakojimų visumoje, jos tapatybės, vertybių, pasaulėjautos profiliuose. Arūnas Sverdiolas teigia Ireną turėjus tikslų etinį kamertoną ir tai, kad ji „nė kiek nebuvo postmoderni“, bet kartu su Masalskiu jis atkreipia dėmesį į jos sąmoningą naivumą, nenorą įgarsinti juodulį. „Ne tai, kad nematė, bet nenorėjo matyti. [...] Negatyvą ji matė aiškiai, bet daugiau stengdavosi įžvelgt pozityvą. [...] Su Irena dažnai kalbėdavom, kas yra tas raudonos linijos peržengimas? Ji vis ją tolindavo, kai koks mūsų bendras draugas, atrodydavo, ją peržengė. [...] Irena tikėjo šviesiuoju pradu“ (Masalskis). Neseniai dar buvusiai savo studentei Audrai Žukaitytei Irena rašo: „Turbūt reikalauti galima tik iš savęs. Tik iš savęs!“ (1987, pabraukta laiško autorės – R. P.).

Atsiminimuose ryškėja komplikuota Irenos tapatybė, priklausymas – skirtingomis proporcijomis – lietuvių ir žydų bendruomenėms, krikščionims ir judėjams, Europai ir Lietuvai. Daujotytei esminis jos tapatybės sandas atrodo žydiškumas, persmelktas dvasinės kultūros ir neužstojantis kitų tautiškumo, Venclovai, priešingai, „lietuvaitė ir Lietuvos patriotė, Irena buvo drauge ir žydė“, įvairių kitų paribių – rusų, vokiečių, estų – kultūros žmogus. Yves’as ir Suzanne Plasseraud pabrėžia Irenos europietiškąją savastį, įsipareigojimą litvakų ir lietuvių bendruomenėms, nepripažįstant nė vienos jų išskirtinumo. Saulius Sužiedėlis teigia, kad Irenos lietuviškoji ir žydiškoji dalys natūraliai įsiliejo viena į kitą, kad joje derėjo „pasaulio pilietės“ ir patriotės pozicija. Masalskio nuomone, „ji nebuvo nei žydė, nei lietuvė, o buvo pilietė“. Tampa akivaizdu, kodėl Irenai natūrali buvo daugiakalbystė, suprantamas kitoniškumas ir tai, kad „galim duoti vieni kitiems kraujo…“ (Mališkaitė), kodėl jai sekėsi tarpininkauti tarp skirtingų tautybių, patirties ir pažiūrų žmonių. Tačiau, Sužiedėlio liudijimu, vieniems Irena atrodė nepakankamai lietuviška (t. y. per daug žydiška), kitiems nepakankamai žydiška. Autorius pasakoja, kaip ji buvo užsipulta 2009 m. knygų mugėje Jeruzalėje, Lietuvos delegacijos surengtame simpoziume Holokausto atminties tema, kad neturinti teisės kalbėti apie atleidimą, kad yra netinkama reprezentuoti žydų požiūrį.

Toks pat sudėtingas knygoje atsiskleidžia ir Irenos tikėjimas. Ladigaitė-Vildžiūnienė matė ją pavydėtinai karštai tikinčią ankstyvoje jaunystėje: „Visi buvom tarp dangaus ir žemės, Dievo rankose.“ Yra bandymų priartinti ją prie katalikybės ir vėliau. Mališkaitė liudija visiškai sutapus jųdviejų požiūriams, kad „judėjų-krikščionių civilizacija yra žmogaus pasiekimo viršūnė, ir esame už ją atsakingi, kad nieko geresnio žmonija iki šiol nėra sukūrusi ir būtų baisu ją prarasti“, tačiau teigia Ireną save vadinus agnostike: „Ne kartą sakė savotiškai pavydinti tiems, kurie įtikėję, tik ji pati taip negali, nes nežino, …kad tikėjimas yra paslaptis, ir neaišku, ar žmogui apskritai ją lemta įminti, …kad svarbiausia laikytis sąžinės, kuri ir yra Dievas. O man atrodė, kad ji tik kiek atokiau laikėsi nuo institucinės Bažnyčios.“ Saulytis kelia prielaidą, kad Irenai artima Dietricho Bonhoefferio puoselėta nereliginės krikščionybės vizija.

Gydytojas neurologas Germanas Lauferis iškelia dar vieną svarbią Irenos savasties dalį – teigia jos interesų centre buvus vaizduotės pasaulį, suformuotą literatūros, muzikos, teatro. Galima manyti, kad kultūra plačiąja prasme ir buvo jos pasaulėjautos šerdis, kuriai ji veikiausiai priskyrė ir religiją (iškalbinga, kad mėgo bičiuliautis su kunigais, vienuoliais ir kad knygoje yra jų liudijimų). Agnė Nastopkaitė prisipažįsta Irenos klaususi, ar jos nepriešokinis žmogiškumas, tolerancija ir tvirtybė palaikant šviesos pusę yra duotasis dydis ar ištreniruotas „raumuo“, ir Irena atsakiusi, kad ir viena, ir kita, ir kad to „raumens“ stiprinimui didelę įtaką padarė humanistinė literatūra. Beje, Nastopkaitė įneša reikalingos sumaišties į Irenos pasirinkimų aiškinimą, nes pasakyti, kas pirma – patirtis ar moralinis sprendimas, – negali niekas.

Daugialypį Irenos paveikslą kitų akimis knygoje esmingai pakoreguoja ji pati autorių gausiai cituojamuose laiškuose, kuriuose ji atsiskleidžia iš vidaus, realiuoju laiku. Ypač iškalbingos knygos gale įdėtos laiškų Žukaitytei ištraukos, iš kurių matyti, kad visos jos atramos eižėja. „Staiga iškilo klausimas, o kas gi aš? Kur mano vieta pasaulyje? Į ką atsiremti? Gal žmogus sugeba gyventi tik iš vieno kampo žiūrėdamas į pasaulį, turėdamas savo labai tvirtą ekologinę nišą. O aš, turėdama tik moralinę, dorovinę nišą, tikėjimą, nuolat kovojantį (čia ištaisau įsivėlusią korektūros klaidą   – R.   P.) su abejonėmis, kartais pasijuntu pakibusi tarp dangaus ir žemės, kažkodėl labai vieniša, pažeidžiama, neapginta“ (1989); „Babilono bokštas, Kaino prakeiksmas tapo realybe. [...] Heinė yra kadaise pasakęs, kad pasaulis yra suskilęs pusiau, o skilimo linija eina per jo širdį [...]. Kažką panašaus jaučiu ir aš. Kartais atrodo, kad širdis plyš tiesiog fiziškai [...]“ (1988); „Ir tiesa, kad esame begaliniai vieniši ir niekados nesugebėsime iki galo nei atrasti save, nei suvokti kitą“ (1988). Aš irgi išsaugojau daug Irenos laiškų, kuriuose ji kalba apie kaltę ir atleidimą, apie laikinumą ir amžinybę, sako, kad neįstengia išspręsti savo egzistencinės problemos (1977), kad „vis mažiau supranta, kas yra mūsų gyvenimas“ (1985), ir kad žmogui neduota žinoti pilnutinės tiesos: „Mes turime susitaikyti su savo netobulumu ir ta prasme nusižeminti“ (1991).

 

Irena Veisaitė, Irena Aleksaitė ir Audronė Girdzijauskaitė „Teatro mozaikos“ renginyje Pedagoginiame institute. Apie 1983. Onos Pajedaitės nuotrauka

 

Stebina, kad dėstytoja studentėms galėjo taip atsiverti. Ir neabejotina, kad tokią jos savianalizę skatino literatūra, teatras, kuriais ji gyveno, kad jų kuriamo pasaulio atvirumas rezonavo su jos pačios juntamu visa ko netvarumu. Tačiau klausimas: kaip, atrodytų, toks pagrindo po kojomis neturintis žmogus gali tapti atrama kitiems? Ir ar tas netvarumo, nestabilumo jausmas nebuvo pati didžiausia Irenos jėga, pati tvirčiausia atrama, ant kurios ji statė visa kita?

Dar vienas klausimas, kurį provokuoja knyga: kokiu būdu viename žmoguje dera toks gilus refleksyvumas ir toks energingas veiklumas? Kaip Irenai pavyko, Corneliaus Hellio žodžiais, pačiai vienai atstoti instituciją?

Buvę Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentai prisimena Ireną kaip įspūdingą dėstytoją, ne vienas autorius, net Irenos bendraamžis, iškelia jos kaip mokytojos plačiąja prasme vaidmenį. Manau, Irenos „mokytojystės“ paskata buvo noras dalytis patirtimi ir jaučiama atsakomybė už žmones, o jos kaip dėstytojos magijos receptas – sutapimas su tuo, apie ką kalba, gebėjimas įdabartinti literatūrą, mokytojos Stasės Burkšaitienės (Pavalkytės) žodžiais, – literatūros kūrinį perteikti taip, kad jis apsigyventų tavyje. Mališkaitė paaiškina, kuo jai, būsimai vienuolei, buvo svarbios Irenos paskaitose išsakomos nuostatos – neišsižadėti savęs, saugoti savo orumą, vertinti laisvą pasirinkimą. O sovietmečiu tai jau buvo opozicija. Vytautas Toleikis teigia, kad Irenos dėka kasmet į mokyklas išeidavo sovietiniam marazmui atsparių idealistų mokytojų. Venclova taip nusako Irenos santykį su disidentizmu: ji nepriklausė prie atvirų disidentų, bet buvo dalis jų užnugario, be kurio paramos disidentų sąjūdis negalėtų egzistuoti.

Nepriklausomybės pradžioje, būdama tokio amžiaus, kai daugelis karjerą baigia, Irena nėrė į visiškai jai naują Atviros Lietuvos fondo (ALF) veiklą, kuriai pravertė jos, germanistės, plačių kompetencijų humanitarės, patirtis. Galima sakyti, Irena maksimaliai atskleidė tai, ką visuomenėje gali humanitaras, žinoma, drauge su retais jos komunikaciniais gebėjimais ir aukštais etikos standartais. Buvę ALF valdybos nariai ir bendradarbiai aiškina, kad darbas fonde buvo svarbus jų asmeninio gyvenimo ir lūžių Lietuvoje etapas (Ina Marčiulionytė), kad fondas turėjo reikšmės daugelio sričių Lietuvoje modernizavimui, vakarietiško požiūrio ir demokratiškų veiklos formų įtvirtinimui (buvusi fondo vykdomoji direktorė Diana Vilytė), aptaria unikalią Irenos lyderystę, jos keltą pasitikėjimo žmonėmis būtinybę (Darius Kuolys), mokėjimą veikti tarptautinėje plotmėje ir reprezentuoti Lietuvą (Tonas Vinkas, Billas McAlisteris, Bumšteinas). Vilytė įvardija esminę Irenos veiklos fonde paskatą: ji turėjo viziją valstybės, kurioje norėtų gyventi. Tvariausiu fondo veiklos rezultatu šiandien laikoma humanitarinių ir socialinių mokslų knygų leidyba (Sverdiolas, Ruth Leiserowitz).

Prisimenama ir kita bendra su Irena veikla – Thomo Manno kultūros centro kuratoriume, Goethės institute; Martynas Švėgžda von Bekkeris pasakoja apie Irenos pagalbą savo organizuotam festivaliui „Alternatyva 2007 – Tolerancija“; Mindaugas Kvietkauskas ir Laima Vincė – apie Matildos Olkinaitės kūrybos rinktinės „Atrakintas dienoraštis“ rengimą; žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė mini bendradarbiavimą su Irena įamžinant monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, Jurgos Ivanauskaitės, Czesławo Miłoszo atminimą ir t. t.

Liudijimuose iškeliamas Irenos kaip tarpininkės vaidmuo tiek viešojoje, tiek privačioje plotmėje. Kanadoje užaugusi aktorė Živilė Šlekytė-Stanton-Roche užfiksuoja įdomų jųdviejų su Irena likimų paradoksą: Živilę, lietuvę, niekada nemačiusią Lietuvos, į ją atvedė žydė, kuri Lietuvos niekada nebuvo palikusi. Fizikė Elmira Katilienė (Sabirova) pasakoja, kaip jai, uzbekei, nesisekė sutarti su uošviais lietuviais, kurių abu sūnūs vedė kitatautes. Irena ją guodė žodžiais, įmanomais tik istorijos netektis patyrusiam žmogui: „Tiesiog jiems sunku susitaikyti su tuo, kas nutiko jų šaliai.“ Buvę Goethės instituto Vilniuje vadovai Martinas Wäldė, Johanna M. Keller ir Detlefas Gerickė akcentuoja reikšmingą Irenos indėlį puoselėjant Vokietijos ir Lietuvos kultūrinius mainus, jos norą atverti Lietuvą pasauliui ir pasaulį – Lietuvai, suartinti Rytus ir Vakarus. Strikaitienė cituoja Estijos prezidentę Kersti Kaljulaid, per vizitą Lietuvoje 2021 m. paminėjusią Ireną Veisaitę kaip Lietuvos ir Estijos kultūras jungiantį tiltą.

Išskirtinis knygoje matomas Irenos kaip žydų ir lietuvių taikytojos vaidmuo. Keller ir Gerickė įvertina jos mokėjimą sujungti konkuruojančius aukų – lietuvių, lenkų ir žydų – naratyvus, Venclova apibūdina ją kaip kone vienintelę Lietuvoje, gebėjusią nutiesti tiltą tarp lietuvių ir žydų bendruomenių. „Stebėdavausi, kaip, kalbėdama apie žydų ir lietuvių santykius, Irena išmintingai ir grakščiai formuluodavo savo poziciją nepalikdama jokių spragų bet kokio rango spekuliacijoms“ (Erika Sausverde). Berzina taip nusako Irenos gyvenimo misiją: kalbėti apie tragišką Lietuvos žydų likimą, skirtingą lietuvių ir Lietuvos žydų Holokausto suvokimą, įvairių pasklidusių mitų, ypač tarp vyresniosios kartos žmonių, pavojingumą, skelbti atleidimo idėją. Pasak Žilvino Beliausko, Irenos įgaliojimai tarpininkauti buvo užsitarnauti jos patirtimi ir moraline laikysena, kurie teikė jai imunitetą kaltinimams šališkumu ar neišmanymu, neleido įtarti savo ambicijų tenkinimu.

Ne mažiau už susitaikymą ir atleidimą Irenai rūpėjo, kad ateinančioms kartoms būtų perteikta tikroji istorija (Nobuki ir Esin Sugiharos), kad sprendžiant skausmingus lietuvių ir žydų santykius būtų remiamasi istorikų specialistų darbais (Sužiedėlis), kad į praeitį būtų žvelgiama atmerktomis akimis ir matoma jos visuma (Christophas Dieckmannas). Saulius Žukas liudija, kaip 1993 m. ALF organizuotoje konferencijoje Irena metė iššūkį: ar išdrįstų kas pranešimą apie Holokausto mastus išspausdinti Lietuvoje? Jis tą iššūkį priėmė, leidykla „Baltos lankos“ paskelbė konferencijos leidinį keliomis kalbomis. „Šiandien net keista, kad tokiems, atrodytų, savaime suprantamiems žingsniams anuomet reikėjo drąsos.“

Pati Irena tapo viena ryškiausių Holokausto liudininkių ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Aurimas Švedas pasakoja apie ilgojo pokalbio žanro knygos „Irena Veisaitė: gyvenimas turėtų būti skaidrus“ (2016) gimimą, gausius jos pristatymus, vertimus į lenkų, rusų, vokiečių, anglų kalbas. Arūnas Peškaitis pripažįsta Ireną buvus jam asmeniniu, autentišku susitikimu su Šoa Lietuvoje; Sužiedėlis – kad tris dešimtmečius trukę pokalbiai su Irena išplėtė jo lietuviško-žydiško pasaulio suvokimą, padėjo įveikti JAV lietuvių išeivių aplinkoje vyravusius stereotipus. Irenos atlaidusis liudijimas ypač svarbus vokiečių autoriams (apie tai kalba Aleida Assmann, Ulla Lachauer ir kt.). Tiesa, apie getą, savo išsigelbėjimą Irena prabildavusi tik paprašyta, pati tos temos nepradėdavusi. Saunoriūtė Muschick užfiksavo, kaip Vokietijoje Irena jai skundėsi: „Buvau ir teatro kritikė, ir dėstytoja, bet niekas čia manęs apie tai neklausinėja.“ Tačiau nuostolingą liudininkės vaidmenį ji prisiėmė kaip laiko iššūkį. Savo ruožtu Hellis pažymi, kad Irena neleido savęs redukuoti iki Holokaustą išgyvenusios žydės.

Ar Irenai pavyko įveikti Holokausto traumą? Dauguma autorių teigia, kad taip. Tačiau štai Vytautas Toleikis prisimena, kaip pirmajame viešame Holokausto aukų paminėjime Kauno IX forte 1988 m. ji susijaudinusi prabilo rusiškai ir tik paskui, nurimusi, perėjo į lietuvių kalbą. „Stebėjosi pati, kodėl taip atsitiko, kokie pasąmonės klodai streso metu atsivėrė.“ Mališkaitei, kaip ir kitiems, Irena ne kartą buvo prasitarusi, kad „bėgant metams vis dažniau sugrįžta skaudūs praeities išgyvenimai, o patys baisiausieji apninka pasikartojančiais ir varginančiais sapnais“. Galima nujausti padidėjusią Irenos vienatvės, išdavystės baimę. Visi žinome jos žodžius „pasaulis baisus“ ir kaip ji bijojo, kad istorija nepasikartotų… Arčiausiai tiesos turbūt Sužiedėlis: „Skaudžiausios gyvenimo akimirkos jos nesukūprino, nors, be abejo, praeities žaizdos slėgė, našta liko.“

Manau, kad knygoje susiklostė išsamus, logiškas Irenos paveikslas, matyti jos patirties, įsitikinimų ir veiklos ryšys, sėkmingai realizuoti mokytojos plačiąja prasme, kultūrininkės, istorijos liudininkės vaidmenys (gal kiek mažiau atskleista teatro kritikės veikla), apmąstytas poveikis konkretiems žmonėms ir savo laikui. Kartu pavyzdinis, prasmės kupinas Irenos gyvenimas atsiminimuose atrodo kaip sudėtingas, ypač kai autoriai kalba ne tezėmis, o konkrečiomis situacijomis, kurios leidžiasi įvairiai interpretuojamos. Akivaizdu, kad Irenos pasirinkimai buvo tikrinami, išbandomi alternatyvomis. Viena jų – emigracija, nors Irenai didžiulę reikšmę turėjo Lietuva. Lauferis prisimena jos atsisveikinimą su Icchoku Meru, kurio pasirinkimą emigruoti ji tarsi taikė sau pačiai. Probėgšmais išnyra skaudžioji Irenos gyvenimo tema – dukters Alinos išvykimas į Didžiąją Britaniją, kur sovietmečiu patekti kada panorėjus nebuvo jokios galimybės. Meilė Kromanovui taip pat kūrė geografinę Estijos ir Lietuvos problemą, kurią tragiškai išsprendė tik Kromanovo mirtis 1984 m.

Pasakojimams gyvasties, o vertinimams – patikimumo suteikia tai, kad Irenos paveikslas knygos visumoje juda, dvilypuojasi – veriasi vis kitas jos asmenybės aspektas, vis nauji „bet“. Pavyzdžiui, matome, kokia Irena buvo prieinama, sava (Berzinai, Aušrai Petrauskaitei primena jų mamas, Bumšteinui – močiutę Pesę, Aldonai Vilutytei jos butas panašus į tėvų ir močiutės sesės Aldonos Liobytės namus Žvėryne) ir kartu egzotiška, kitokia. Kad buvo didelės savitvardos ir drauge spontaniška, kad atlaidumas, tolerancija joje derėjo su reiklumu, tiesumu, mokėjimu mandagiai pasakyti nemalonius dalykus. Savo pačios atsiminimuose kalbu apie skirtingų, net priešingų savybių – praktiškumo ir vizionieriškumo, atsakingumo ir lengvabūdiškumo, susisaistymo ir individualizmo – derinį Irenoje daugeliui priimtinomis „aukso pjūvio“ proporcijomis.

Savaime suprantama, knygoje neišvengta pasikartojimų, kartu yra tarpų, mįslių. Daug kas iš autorių jaučiasi apie Ireną nepasakę esminių dalykų. Štai Juknaitė prašo paliudyti Irenos žodžius Vildžiūnams Sausio 13-osios įvykių dienomis, kuriuos ji pakartojo Juknaitei: „Neikit visi prie parlamento, pasilikit kuris namie, jei negrįžtumėt, reikia, kad nors vienas iš jūsų liktų.“ Tuose žodžiuose, anot Juknaitės, – tipiška Irena. Nesunku nuspėti, kad knygos herojė iki galo neatskleista, gal net nesuprasta. Jos žodis, užfiksuotas laiškuose, „ireniškai“ lieka svarbiausias. Tai ir turėjo būti įrodyta.

 

 

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT) finansuojamą mokslo sklaidos projektą (sutarties Nr. S-LIP-22-47)